Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PHILIPPE LÉGER IŠVADA,

pateikta 2005 m. balandžio 7 d.(1)

Sujungtos bylos C-544/03

Mobistar SA

prieš

Flérono savivaldybę

ir C-545/03

Belgacom Mobile SA

prieš

Schaerbeeko savivaldybę

(Conseil d’État (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Telekomunikacijos – Direktyva 97/13/EEB – Judriojo telefono ryšio infrastruktūros mokestį nustatantis savivaldybės teisės aktas – Neteisėtumas“





1.     Šiose bylose Conseil d’État (Belgija) prašo Teisingumo Teismo paaiškinti EB 49 straipsnį ir 1990 m. birželio 28 d. Komisijos direktyvos 90/388/EEB dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkoje(2), iš dalies pakeistos Direktyva 96/2/EB(3) (toliau – direktyva), 3c straipsnį. Klausiama, ar savivaldybės teisės aktas, nustatantis GSM (anglų k. Global system for mobile communications) antenų, jų stiebų ir bokštų metinį mokestį, prieštarauja šioms nuostatoms.

I –    Nagrinėjami nacionalinės teisės aktai ir procedūra pagrindinėje byloje

2.     Ginčai kilo dėl dviejų reglamentų. Pirmąjį 1997 m. spalio 8 d. posėdyje priėmė Schaerbeeko savivaldybės taryba. Jame 1997–1999 mokestiniams metams imtinai nustatomas metinis „išorinių antenų“, t. y. parabolinių ir GSM antenų, mokestis. Antenų savininko mokėtinas mokestis – 100 000 BEF (2478,94 euro) už GSM antenas ir 5000 BEF (123,95 euro) už parabolines antenas.

3.     Antrąjį reglamentą 1998 m. sausio 27 d. priėmė Flérono savivaldybės taryba. Jame nuo 1998 m. sausio 27 d. trejiems metams nustatomas metinis mokestis už GSM antenas, jų stiebus ir bokštus. Mokestį turi mokėti taip pat antenų savininkas ir jis yra tokio paties dydžio – 100 000 BEF (2478,94 euro) už vieną anteną.

4.     Belgijos judriojo telefono ryšio operatoriai, bendrovė Mobistar SA (toliau – Mobistar) ir bendrovė Belgacom Mobile SA (toliau – Belgacom Mobile), kreipėsi į Conseil d’État su ieškiniu dėl šių dviejų reglamentų. Šie operatoriai prašo panaikinti ginčijamus mokesčius, inter alia, tvirtindami, kad šie mokesčiai prieštarauja EB 49 straipsniui ir direktyvos 3c straipsniui tiek, kiek jais neteisėtai yra ribojami jų telekomunikacijų tinklo plėtra ir laisvas judriojo telefono ryšio paslaugų teikimas.

II – Bendrijos reglamentavimas

5.     Direktyvos tikslas yra liberalizuoti telekomunikacijų sektorių. Ši direktyva buvo priimta pagal EB sutarties 90 straipsnio 3 dalį (vėliau – EB sutarties 86 straipsnio 3 dalis) ir visų pirma joje buvo reikalaujama panaikinti specialiąsias arba išimtines teises telekomunikacijų paslaugų teikimui, neapimant palydovinio ryšio, judriojo telefonijos ryšio ir balso telefono ryšio.

6.     Vėliau ji keletą kartų buvo pakeista, 1994 m.(4) į jos taikymo sritį pateko palydovinis ryšys, 1996 m.(5) – judriojo ir asmeninio ryšio paslaugos bei sistemos, o 1996 m. – balso telefonijos ryšio ir telekomunikacijos paslaugų visuma, taip pat ir šioms paslaugoms teikti būtinų tinklų sukūrimas bei naudojimas(6).

7.     Kalbant apie judrųjį telefono ryšį, reikėtų pažymėti, jog 1996 m. pakeitimu buvo siekiama leisti operatoriams naudoti ir plėsti savo telefono ryšio tinklą, kad jie galėtų vykdyti veiklą, kuriai turi licencijas ir leidimus, taip pat laisvai rinktis pagrindinę infrastruktūrą(7). Tai buvo laikoma esminiu žingsniu, leidžiančiu panaikinti esančius konkurencijos iškraipymus ir, inter alia, operatoriams valdyti savo išlaidas(8). Taigi direktyvos 3c straipsnyje, įterptame Direktyva 96/2, buvo reikalaujama:

„Valstybės narės užtikrina visų mobiliojo ir asmeninio ryšio sistemų operatoriams taikomų su jų pačių infrastruktūros kūrimu, tretiesiems asmenims priklausančių infrastruktūrų naudojimu ir pasidalijimu infrastruktūromis, kitais įrenginiais ir stotimis susijusių apribojimų panaikinimą, jeigu jie šias infrastruktūras naudoja veiklai, kuriai turi leidimus ir licencijas.“

8.     Dalį šiuose dokumentuose nustatytų normų vėliau panaikino ir pakeitė 2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyva 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose(9). Tačiau ji šioje byloje netaikoma rationae temporis.

III – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą

9.     Conseil d’État, kuriam Belgacom Mobile ir Mobistar padavė ieškinius, teigia, kad norint išspręsti ginčijamų reglamentų suderinamumo su Direktyva 96/2, draudžiančia riboti mobiliojo ryšio tinklų plėtrą, klausimą būtina išaiškinti sąvoką „apribojimas“.

10.   Teigiama, kad net jei šis terminas ir nėra apibrėžtas nei direktyvos 1 straipsnyje, nei 3c straipsnyje, Direktyvos 96/2 konstatuojamosiose dalyse, atrodo, yra kalbama tik apie techninio pobūdžio apribojimus: pavyzdžiui, minimas „apribojimų mobiliųjų tinklų operatoriams laisvai naudoti ir plėsti savo tinklą panaikinimas“ (pirma konstatuojamoji dalis) ir sąlyga, kad „licencijų suteikimas priklauso nuo techninių apribojimų, kaip antai draudimas naudoti kitą infrastruktūrą“ (ketvirta konstatuojamoji dalis).

11.   Conseil d’État pabrėžia, jog vis dėlto nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad apribojimai, kuriuos valstybės narės turi panaikinti, turi būti išimtinai techninio pobūdžio arba kad techninių apribojimų sąrašas, pateikiamas Direktyvos 96/2 preambulėje, yra galutinis: iš tikrųjų direktyvos 3c straipsnis aiškiai taikytinas „visiems“ infrastruktūros apribojimams, todėl pagrįstai galima kelti klausimą, ar šis straipsnis taip pat taikomas ir mokestinio pobūdžio priemonėms, kurios taikomos judriojo ryšio infrastruktūroms.

12.   Conseil d’État taip pat nurodo, kad kartu iškyla klausimas dėl ginčijamų mokesčių suderinamumo su Bendrijos pirmine teise, šiuo atveju su EB 49 straipsniu.

13.   Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:

„1.      Ar EB 49 straipsnis <...> turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinius ar savivaldybių teisės aktus, nustatančius judriojo ir asmeninio ryšio infrastruktūrų, naudojamų vykdant veiklą, kuriai turimos licencijos ir leidimai, mokestį?

2.      Ar direktyvos 3c straipsnis <...>, kuriame numatomas „visų apribojimų“ panaikinimas, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinius ar savivaldybių teisės aktus, nustatančius judriojo ir asmeninio ryšio infrastruktūrų, naudojamų vykdant veiklą, kuriai turimos licencijos ir leidimai, mokestį?“

IV – Nagrinėjimas

14.   Nors du Conseil d’État pateikti klausimai yra išimtinai dėl EB 49 straipsnio ir direktyvos 3c straipsnio, manytina, kaip buvo pabrėžta per ginčus Teisingumo Teisme, kad ginčas iš esmės turi būti sprendžiamas atsižvelgiant ir į kitą šiuo atveju taikytiną tekstą – 1997 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/13/EB dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų(10).

15.   Kaip aiškėja iš direktyvos preambulės(11), ši direktyva yra viena iš priemonių, kurių teisės aktų leidėjas ėmėsi, kad užtikrintų visišką telekomunikacijų paslaugų ir infrastruktūrų liberalizavimą nuo 1998 m. sausio 1 dienos. Todėl Direktyvoje 97/13 nustatomi bendrieji principai, taikomi valstybių narių telekomunikacijų paslaugų srityje išduodamiems bendriesiems leidimams ir individualioms licencijoms: joje reikalaujama šiuos režimus grįsti objektyviais, skaidriais, nediskriminuojančiais ir proporcingais kriterijais(12), kad naujųjų operatorių atėjimas į rinką būtų gerokai lengvesnis(13). Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 97/13 fiskalinių nuostatų tikslas yra skatinti konkurenciją ir apriboti pinigines prievoles, kurias valstybės narės gali nustatyti telekomunikacijų sektoriaus įmonėms.

16.   Tai reiškia, kad jei valstybės narės, kaip yra šiuo atveju, nutaria nustatyti fiskalines prievoles judriojo telefono ryšio operatoriams, kurie turi leidimą ar individualią licenciją(14), jos turi laikytis Direktyvos 97/13 nuostatų. Taigi ši direktyva yra tinkama ginčui iš esmės spręsti, nes jos vienos pagrindu Conseil d’État galėtų neleisti taikyti ginčijamų savivaldybių reglamentų. Kaip įprasta Teisingumo Teismo praktikoje(15), siūlome pateikti Conseil d’État visus būtinus su šia direktyva susijusius paaiškinimus. 

A –    Dėl Direktyvos 97/13

17.   Atitinkamos Direktyvos 97/13 nuostatos yra jos 6 ir 11 straipsniuose.

18.   6 straipsnis vadinasi „Mokesčiai už bendrųjų leidimų procedūras“. Jame nustatyta:

„Nepažeisdamos pagal šios direktyvos priedą numatytų finansinių įnašų universaliam paslaugų teikimui užtikrinti tvarkos, valstybės narės užtikrina, kad bet kokie iš bendrovių reikalaujami su leidimų gavimo procedūromis susiję mokesčiai būtų skirti tik tų procedūrų administracinėms, kontrolės ir bendrųjų leidimų schemos įgyvendinimo sąnaudoms padengti. Informacija apie tokius mokesčius būtina tinkamai ir pakankamai išsamiai paskelbti, kad ją būtų galima lengvai surasti.“

19.   Direktyvos 97/13 11 straipsnis vadinasi „Mokesčiai ir apmokėjimas už individualias licencijas“. Jis suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad bet kokie iš įmonių reikalaujami su leidimų gavimo procedūromis susiję mokesčiai būtų skirti tik individualių licencijų išdavimo, administravimo, kontrolės ir įgyvendinimo procedūrų administracinėms sąnaudoms padengti. Mokestis už individualią licenciją turi būti proporcingas atliktam darbui, o informacija apie jį pakankamai išsamiai paskelbta ir lengvai prieinama.

2.      Neprieštaraujant 1 daliai, valstybės narės gali, kai naudojami riboti ištekliai, leisti savo nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti mokesčius, skirtus optimaliam tokių išteklių panaudojimui garantuoti. Tokie mokesčiai turi būti nediskriminuojantys ir nustatomi visų pirma atsižvelgiant į poreikį skatinti naujų paslaugų plėtrą ir konkurenciją.“

20.   2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendime Albacom ir Infostrada (16) Teisingumo Teismas patikslino šių nuostatų turinį ir apimtį.

21.   Šioje byloje buvo ginčijamas vienas Italijos įstatymas(17), nustatęs mokestį už telekomunikacijų tinklų įrengimo ir suteikimo jais naudotis veiklą, už balso telefono ryšio paslaugų teikimą ir už judriojo ir asmeninio ryšio suteikimą. Mokestį turėjo mokėti telekomunikacijų paslaugų koncesijų ir individualių licencijų turėtojai. Jis buvo skaičiuojamas procentais nuo ankstesnių metų apyvartos, susijusios su suteiktomis paslaugomis: 3 % – 1999 m., 2,7 % – 2000 m., 2,5 % – 2001 m., 2 % – 2002 m. ir 1,5 % – 2003 metais.

22.   Individualias licencijas turinčios įmonės Albacom ir Infostrada šį mokestį ginčijo, nes, jų manymu, jis prieštaravo Direktyvos 97/13 11 straipsniui.

23.   Gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad ginčijamas mokėjimas neatitinka nė vieno iš Direktyvos 97/13 6 ir 11 straipsniuose numatytų atvejų: juo nesiekiama nei padengti leidimo išdavimo administravimo išlaidų, nei užtikrinti ribotų išteklių panaudojimą, nei finansuoti bendrą paslaugą pagal šias nuostatas(18).

24.   Italijos vyriausybė teigė, kad ginčijamas mokestis nebuvo uždraustas. Jos manymu, jei Direktyvos 97/13 11 straipsnio 2 dalyje leidžiama, esant ribotiems ištekliams, nustatyti papildomus mokesčius, turėtų būti galima nustatyti ir papildomus mokesčius, kurie, kaip toje byloje nagrinėtu atveju, būtų skirti prisidėti prie valstybės investicijų, daromų siekiant užtikrinti telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimą(19).

25.   Teisingumo Teismas šį argumentą atmetė dėl dviejų priežasčių. Visų pirma jis konstatavo, kad Direktyvos 97/13 11 straipsnio formuluotė negali būti aiškinama plačiai(20). Iš tikrųjų 11 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad įmonėms nustatytų su leidimų išdavimu susijusių mokesčių tikslas būtų tik padengti su licencijavimo sistemos darbu susijusias administracines išlaidas, o 11 straipsnio 2 dalyje numatyta šios bendros nuostatos išlyga, kuri taikoma griežtai tik „ribotų išteklių“ atveju.

26.   Vėliau Teisingumo Teismas nutarė, kad jei valstybės narės galėtų telekomunikacijų įmonėms laisvai nustatyti su leidimų išdavimu susijusius fiskalinius mokesčius, Direktyva 97/13 nustatytos bendrosios taisyklės nebūtų veiksmingos(21). Iš tikrųjų šios taisyklės yra skirtos suvienodinti su leidimų išdavimo procedūromis susijusių piniginių prievolių, kurias valstybės narės gali nustatyti sektoriaus įmonėms, pobūdį ir dydį; taip siekiama panaikinti trukdžius laisvam telekomunikacijų paslaugų teikimui ir gerokai palengvinti naujų operatorių atėjimą į rinką(22). Todėl Teisingumo Teismas nutarė, kad jei Italijos Respublikai būtų leista palikti ginčijamą mokestį, tai būtų didelių trukdžių liberalizavimo procesui sukūrimas ir atitinkamai prieštarautų Direktyvos 97/13 tikslams.

27.   Taigi su leidimų išdavimo procedūromis arba pačiais leidimais susijusių piniginių prievolių, kurias valstybės narės gali nustatyti telekomunikacijų įmonėms, sąrašas yra galutinis: jei mokestis nepatenka nė į vieną iš Direktyvoje 97/13 numatytų kategorijų, jis yra uždraustas.

28.   Šioje byloje aišku, kad ginčijami mokesčiai nepatenka nė į vieną iš Direktyvos 97/13 6 ir 11 straipsniuose aiškiai numatytų atvejų.

29.   Iš tikrųjų Schaerbeeko ir Flérono savivaldybės savo pastabose paaiškino, kad ginčijamais reglamentais buvo siekiama dviejų nevienodos svarbos tikslų(23). Pirmasis, pagrindinis tikslas, yra išimtinai mokestinio pobūdžio: savivaldybės siekia gauti pakankamai pajamų, kad galėtų padengti visas su jų veikla susijusias išlaidas. Flerono savivaldybė net pabrėžė, kad šiuo atžvilgiu ginčijami mokesčiai buvo lygiai tokie patys kaip ir bet kurie kiti mokesčiai, t. y. jie mokėtojui nustatomi vien dėl tos priežasties, kad jis yra tam tikros profesijos atstovas arba verčiasi tam tikra veikla. Kitas ginčijamų reglamentų tikslas, šalutinis, yra aplinkosauginis: savivaldybės siekė išvengti išorinių antenų padaugėjimo jų teritorijoje ir gauti kompensaciją už šių antenų daromą estetinę žalą.

30.   Taigi yra aišku, kad ginčijami mokesčiai nepriklauso nė vienai iš Direktyvos 97/13 6 ir 11 straipsniuose numatytų trijų kategorijų: jie nėra skirti nei padengti leidimų išdavimo arba licencijų suteikimo procedūrų administracines išlaidas, nei finansuoti bendras paslaugas, nei užtikrinti „ribotų išteklių“ pagal Direktyvos 97/13 11 straipsnio 2 dalį naudojimą.

31.   Be to, iš bylos medžiagos darytina išvada, kad šių trijų kategorijų išlaidos padengiamos kitais atskaitymais, nustatytais iš dalies pakeistu(24) 1995 m. kovo 7 d. Karaliaus potvarkiu dėl GSM judriojo ryšio tinklų sukūrimo ir naudojimo(25). Jo 15 straipsnio 1 dalyje leidimus turintiems operatoriams nustatoma metinė 10 000 000 BEF (247 893,52 eurų) įmoka „leidimų valdymo išlaidoms padengti“ ir 1 000 000 BEF (2489,35 eurų) metinė įmoka „už dažnių suteikimo išlaidas“. Be to, karaliaus potvarkio 15a straipsnyje numatoma, kad leidimus turintys operatoriai pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus turi mokėti į Universaliųjų telekomunikacijų paslaugų fondą.

32.   Tai reiškia, kad ginčijami mokesčiai nepriklauso nė vienai iš Direktyvoje 97/13 numatytų piniginių prievolių kategorijų.

33.   Tačiau posėdyje Europos Bendrijų Komisija pažymėjo, kad ginčijami mokesčiai galėtų būti laikomi mokėjimai, skirti optimaliam „ribotų išteklių“ panaudojimui pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį užtikrinti, – išteklių, kurie šiuo atveju būtų GSM antenos.

34.   Manau, kad šis teiginys yra nepriimtinas. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į faktą, kad Direktyvoje 97/13 „ribotų išteklių“ sąvoka apima visų pirma kitus išteklius, pavyzdžiui, turimus numerius arba, kaip numatoma karaliaus potvarkyje, radijo dažnius(26), aišku, kad šioje byloje ginčijami mokesčiai nebuvo nustatyti tam, jog būtų užtikrintas GSM antenų pasidalijimas tarp įvairių judriojo telefono ryšio operatorių. Kaip matėme, šie mokesčiai buvo nustatyti biudžeto pajamoms gauti ir, be to, nepatogumams, kuriuos šių antenų buvimas sukelia estetiniu ir aplinkosauginiu požiūriu, kompensuoti.

35.   Posėdyje Komisija taip pat teigė, kad šioje byloje Albacom ir Infostrada sprendimas netaikytinas. Ji priminė, kad Direktyvos 97/13 6 ir 11 straipsniai taikomi tik mokesčiams, kurie nustatyti „leidimų procedūroms“ finansuoti, ir kad minėtame sprendime buvo tiesioginis ryšys tarp licencijos turėjimo ir ginčijamo mokėjimo: mokėjimas telekomunikacijų įmonėms buvo nustatomas vien dėl to, kad jos turėjo licenciją. Taigi, Komisijos manymu, tokio ryšio šiuo atveju nėra, nes ginčijamas mokestis nustatomas ne licencijos turėtojui, bet antenos savininkui.

36.   Kaip ir Mobistar, manau, kad toks samprotavimas yra pernelyg formalus. Akivaizdu, kad iš tikrųjų asmenys, kurie yra GSM antenų savininkai, turi ir licencijas arba leidimus pagal Direktyvą 97/13. Be to Komisija nepateikė jokio pavyzdžio, kada telefonijos ryšio infrastruktūra priklausytų ne tam asmeniui, kuriam suteikta licencija arba leidimas sukurti ir naudoti judriojo telefono ryšio tinklą.

37.   Esant tokioms aplinkybėms manau, kad Direktyvos 97/13 nuostatos prieštarauja ginčijamų mokesčių išsaugojimui.

B –    Dėl EB 49 straipsnio ir direktyvos 3c straipsnio

38.   Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Conseil d’État klausimai dėl EB 49 straipsnio ir direktyvos 3c straipsnio neteko dalyko.

V –    Išvada

39.   Remiantis pateiktais samprotavimais, Teisingumo Teismui siūlytina į Conseil d’État prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„1997 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/13/EB dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų, ypač jos 11 straipsnio, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia savivaldybių teisės aktus, nustatančius metinį judriojo ir asmeninio ryšio infrastruktūrų mokestį, jei infrastruktūrų savininkas turi licenciją pagal šias nuostatas.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – OL L 192, p. 10.

3 – 1996 m. sausio 16 d. Komisijos direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą 90/388/EEB dėl mobiliųjų ir asmeninių ryšių (OL L 20, p. 59).

4 – 1994 m. spalio 13 Komisijos direktyva 94/46/EB (OL L 268, p. 15).

5 – Direktyva 96/2.

6 – 1996 m. kovo 13 d. Komisijos direktyva 96/19/EB dėl visiškos konkurencijos įgyvendinimo telekomunikacijų rinkoje (OL L 74, p. 13). Direktyva 90/388 taip pat buvo iš dalies pakeista 1995 m. spalio 18 d. Komisijos direktyva 95/51/EB dėl kabelinių televizijos tinklų naudojimo apribojimų panaikinimo teikiant jau liberalizuotas telekomunikacijos paslaugas (OL L 256, p. 49) ir 1999 m. birželio 23 d. Komisijos direktyva 1999/64/EB, siekiant užtikrinti, kad tam pačiam operatoriui priklausantys telekomunikacijų tinklai ir kabeliniai televizijos tinklai sudarytų skirtingus juridinius asmenis (OL L 175, p. 39).

7 – Direktyvos 96/2 pirma konstatuojamoji dalis.

8 – Ten pat.

9 – OL L 249, p. 21.

10 – OL L 117, p. 15. Pagal Direktyvos 97/13 25 straipsnį valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus jos įgyvendinimui, ir pradėti „kuo greičiau, bet ne vėliau kaip 1997 m. gruodžio 31 d.“ skelbti leidimų išdavimo sąlygas ir procedūras. Dėl laikotarpio tarp šios direktyvos įsigaliojimo 1997 m. gegužės 27 d. ir jos perkėlimo termino pasibaigimo 1997 m. gruodžio 31 d. primintina tik tiek, kad pagal teismų praktiką valstybės narės turi „susilaikyti nuo nuostatų, galinčių labai pažeisti direktyvos siekiamą tikslą, priėmimo“ (1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter-Environnement Wallonie (C-129/96, Rink. p. I-7411, 45 punktas).

11 – Pirma, trečia ir penkta konstatuojamosios dalys.

12 – Penkta konstatuojamoji dalis.

13 – Antra ir trečia konstatuojamosios dalys

14 – Iš bylos matyti, kad Mobistar ir Belgacom Mobile įmonėms Belgijoje buvo leista naudoti GSM tinklą pagal Telekomunikacijų ministerijos suteiktą individualų leidimą; 1995 m. lapkričio 27 d. – Mobistar (žr. Mobistar rašytinius paaiškinimus, 3 punktas) ir 1996 m. liepos 2 d. – Belgacom Mobile (žr. Belgacom Mobile rašytinius paaiškinimus, 1 punktas bei 1996 m. liepos 2 d. Karaliaus potvarkį, suteikiantį įmonei Belgacom Mobile leidimą naudoti GSM judriojo telefono ryšio tinklą, pridedamą prie minėtų paaiškinimų 1 priedo).

15 – Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Teisingumo Teismas mano, jog tam, kad būtų pateiktas veiksmingas atsakymas į nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, gali prireikti atsižvelgti į Bendrijos teisės normas, kuriomis nacionalinis teismas, pateikdamas klausimą, nesiremia (žr., inter alia, 1986 m. kovo 20 d. Sprendimą Tissier, 35/85, Rink. p. 1207, 9 punktas; 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal, C-107/98, Rink. p. I-8121, 39 punktas; 2003 m. sausio 16 d. Sprendimą Pansard ir kt., C-265/01, Rink. p. I-683, 19 punktas ir 2004 m. sausio 22 d. Sprendimą COPPI, C-271/01, Rink. I-0000, 27 punktas).

16 – C-292/01 ir C-293/01, Rink. p. I-9449.

17 – Tai buvo 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 448 dėl stabilizavimui ir plėtrai skirtų viešųjų lėšų 20 straipsnio 2 dalis (1999 m. finansų įstatymas, paprastas papildymas – GURI, Nr. 302, 1998 m. gruodžio 29 d., p. 5).

18 – Sprendimas Albacom ir Infostrada (24–28 punktai).

19 – Ten pat, 31 ir 32 punktai.

20 – Ten pat, 33 ir 34 punktai.

21 – Ten pat, 38 punktas. Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvadą šioje byloje (52 punktas ).

22 – Minėtas sprendimas Albacom ir Infostrada (35–37 punktai).

23 – Žr. Schaerbeeko savivaldybės rašytinius paaiškinimus (p. 14–17) ir Flérono savivaldybės rašytinius paaiškinimus (p. 8).

24 – 1995 m. balandžio 8 d. Moniteur belge, toliau – karaliaus potvarkis.

25 – Žr. Belgacom Mobile rašytinių paaiškinimų 2 priedą.

26 – Žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvadų 29–32 punktus Teisingumo Teismo nagrinėjamose bylose ISIS Multimedia Netir ir Firma (C-327/03 ir C-328/03).