Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2005 m. liepos 14 d.1(1)

Sujungtos bylos C-266/04–C-270/04, C-276/04 ir C-321/04–C-325/04

Nazairdis SAS (C-266/04),

Jaceli SA (C-267/04),

Komogo SA (C-268/04),

Tout pour la maison SARL (C-269/04),

Distribution Casino France SAS (C-270/04),

Bricorama France SAS (C-276/04),

Distribution Casino France 3 SAS (C-321/04),

Société Casino France, perėmusi teises iš SA IMQEF, perėmusios teises iš SA JUDIS (C-322/04),

Dechrist Holding SA (C-323/04),

Komogo SA (C-324/04),

Tout pour la maison SARL (C-325/04)

prieš

Caisse Nationale de l’Organisation Autonome d’Assurance Vieillesse des Travailleurs non salariés des Professions Industrielles et Commerciales (Organic)

(Tribunal des affaires de sécurité sociale de Saint-Étienne (C-266/04–C-270/04 ir C-276/04) ir Cour d’appel de Lyon (C-321/04–C-325/04) (Prancūzija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 87 straipsnio 1 dalis – Mokestis už prekybos plotą – Pajamų iš mokesčio paskirtis“

Turinys

I –   Įvadas

II – Nacionalinės teisės aktai

A –   Pagalbos prekybai ir amatininkystei mokestis

B –   Pajamų iš mokesčio paskirtis

1.     Išeitinė pašalpa

2.     Kitos TACA paskirtys

a)     Paskyrimas Fisac naudai

b)     Paskyrimas amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos naudai

c)     Paskyrimas CPDC naudai

III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

IV – Analizė

A –   Pirminės pastabos dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumo

B –   Dėl tam tikros mažmeninės prekybos neapmokestinimo

1.     Klausimo ryšys su pagrindinių bylų dalyku

2.     Alternatyvus tam tikrų parduotuvių neapmokestinimo vertinimas

C –   Dėl privalomojo pajamų iš TACA paskirties ryšio egzistavimo

1.     Šalių atsakymai į raštu pateiktą Teisingumo Teismo klausimą

2.     Teisinis vertinimas

a)     Teismo praktika

b)     Teisinė analizė

D –   Dėl įvairios paramos, iš dalies finansuojamos ginčijamu mokesčiu

1.     Suinteresuotųjų šalių pagrindiniai argumentai

2.     Teisinis vertinimas

a)     Teismo praktika

b)     Dėl išeitinės išmokos sistemos

c)     Dėl papildomų asignavimų senatvės draudimo sistemoms

d)     Dėl per Fisac ir CPDC individualiai skiriamų priemonių

V –   Išvada





I –    Įvadas

1.     Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Jie buvo pateikti nagrinėjant bylas, kuriose ginčijamas Prancūzijos mokestis dėl pagalbos prekybai ir amatininkystei.

II – Nacionalinės teisės aktai

A –    Pagalbos prekybai ir amatininkystei mokestis

2.     Pagal 1972 m. liepos 13 d. Įstatymo Nr. 72-657, nustatančio priemones tam tikrų kategorijų pagyvenusių prekybininkų ir amatininkų naudai(2), 1 straipsnį „įvedamos <…> pagalbos priemonės vykdančių veiklą arba išėjusių į pensiją amatininkų, gamybos ir prekybos profesijas turinčių asmenų, apdraustų senatvės draudimu, naudai“.

3.     Įstatymo Nr. 72-657 dėl 1995 m. biudžeto, iš dalies pakeisto 1994 m. gruodžio 29 d. Įstatymu Nr. 94-1162(3) (toliau – Įstatymas Nr. 72-657), 3 straipsnio 2 dalis įveda pagalbos prekybai ir amatininkystei mokestį (toliau – TACA).

4.     TACA yra progresyvinis mokestis, tiesiogiai mokamas Prancūzijoje esančių mažmeninės prekybos parduotuvių, kurių prekybos plotas didesnis nei 400 m2 ir kurių metinė apyvarta didesnė nei 460 000 eurų. Mokesčio tarifai didėja atsižvelgiant į kvadratiniam metrui tenkančią metinę apyvartą.

5.     Su pagrindine byla susijusių įvykių metu TACA rinko Nacionalinė nepriklausoma savarankiškai veiklą vykdančių pramonės ir prekybos profesijas turinčių asmenų senatvės draudimo kasa (Caisse nationale de l'organisation autonome d'assurance vieillesse des professions industrielles et commerciales, toliau – Organic).

B –    Pajamų iš mokesčio paskirtis

1.      Išeitinė pašalpa

6.     Pagal Įstatymo Nr. 72-657 8–10 straipsnius pajamos iš TACA skirtos finansuoti specialią kompensacinio pobūdžio pagalbą tam tikriems prekybininkams ir amatininkams, kurie, sulaukę šešiasdešimties metų amžiaus, galutinai nutraukia bet kokią veiklą, su sąlyga, kad jų pajamos yra mažesnės nei nustatyta maksimali riba.

7.     1981 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 81-1160 dėl 1982 m. biudžeto įstatymo, vėliau iš dalies pakeisto 1995 m. vasario 1 d. Įstatymu Nr. 95-95 ir 2002 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 2002-1575, 106 straipsnis pakeitė šią specialią kompensacinio pobūdžio pagalbą išeitine išmoka. Jame nustatyta:

„Prekybininkai ir amatininkai, bent penkiolika metų draudęsi amatininkų, gamybos ir prekybos profesijas turinčių asmenų senatvės draudimu, savo prašymu gali gauti minėtų draudimo kasų teikiamą pagalbą, jei jų pajamos yra mažesnės už dekretu nustatytą maksimalią ribą, kai jiems sueina:

a)      šešiasdešimt metų ir jie galutinai nutraukia bet kokią veiklą;

b)      penkiasdešimt septyneri metai ir jie pateikia įrodymų, kad negavo jokios tiesioginės senatvės išmokos ir, nedarydami žalos vietos gyventojų poreikių tenkinimui, nutraukė savo veiklą:

–      arba dėl kolektyvinio veiksmo, numatyto 1989 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr.°89-1008 dėl prekybos ir amatų įmonių vystymo ir jų ekonominės, teisinės ir socialinės aplinkos gerinimo 4 straipsnyje,

–      arba dėl prekybos ar amatų sektoriaus pertvarkymo, kurį valstybė įvykdė pagal 1982 m. liepos 29 d. Įstatymą Nr.°82-653 dėl planavimo reformos.

Prekybininkui arba amatininkui, kuris dėl neįgalumo visiškai negali vykdyti savo veiklos, netaikomas pirmojoje pastraipoje numatytas amžiaus reikalavimas.

<…>“

8.     1982 m. balandžio 2 d. Dekretu Nr. 82-307 nustatomos išeitinės išmokos suteikimo sąlygos. Šis dekretas buvo įgyvendintas 1996 m. rugpjūčio 13 d. ministro potvarkiu(4). Šio potvarkio, iš dalies pakeisto 2001 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu dėl tam tikrų frankais išreikštų sumų vertės eurais suderinimo(5), 10 straipsnyje patikslinama, kad „išmokos suma yra nuo 3 140 eurų iki 18 820 eurų šeimai ir nuo 2 020 eurų iki 12 100 eurų viengungiui“.

2.      Kitos TACA paskirtys

9.     Po TACA įvedimo pajamos iš jo gerokai padidėjo dėl mažmeninės prekybos rinkos plėtros ir prekybos įmonių ploto Prancūzijoje didėjimo. Be to, 1989 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 89-1008 dėl prekybos ir amatų įmonių vystymo 4 straipsnyje, iš dalies pakeistame 1996 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 96-1160 dėl socialinės apsaugos finansavimo 1997 metais 40-I straipsniu, numatyta:

„Už (TACA) surinkimą atsakinga įstaiga pajamų iš šio mokesčio perviršį gali paskirti bendriems veiksmams, skirtiems išsaugoti prekybininkų veiklą tose srityse, kurias paveikė socialiniai pokyčiai dėl prekybos raidos, veiksmams, palengvinantiems prekybos bei amatų įmonių pertvarkymą ir perkėlimą, bei gamybinio pobūdžio ir prekybos profesinę veiklą vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemų finansavimui.“

10.   Taip pajamų iš TACA perviršis buvo paskirtas Amatų ir prekybos išsaugojimo paramos fondui (Fonds d’intervention pour la sauvegarde de l’artisanat et du commerce, toliau – Fisac), Amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemai ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemai, taip pat Kuro platintojų prekybos komitetui (Comité professionnel de la distribution des carburants, toliau – CPDC).

a)      Paskyrimas Fisac naudai

11.   1995 m. spalio 27 d. Dekreto Nr. 95-1140 dėl pajamų iš mokesčio dėl pagalbos prekybai ir amatininkystei perviršio paskirstymo(6) 2 straipsnyje numatyta, kad dalis pajamų iš TACA perviršio skiriama specialiajai Fisac sąskaitai.

12.   Pagal Dekreto Nr. 95-1140 1 straipsnį Fisac finansuoja, pirma, bendrus veiksmus, skirtus palengvinti vykdyti ir adaptuoti prekybą ir amatininkystę tam, kad būtų išsaugota prekybos veikla tam tikruose geografinėse arba profesinėse srityse bei jų produktų pateikimas nuo socialinio gyvenimo nenutolusiose vietoje, ir, antra, prekybos bei amatų įmonių, kurių metinė apyvarta mažesnė nei už prekybą ir amatus atsakingo ministro nustatytąją, pertvarkymą ir perkėlimą.

13.   Pagal Dekreto Nr. 95-1140 8 straipsnį „sprendimus (dėl pagalbos paskyrimo) priima ministras, atsakingas už prekybą ir amatus, susipažinęs su (tuo pačiu dekretu įsteigtos) komisijos nuomone“.

b)      Paskyrimas amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos naudai

14.   1996 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 96-1160 dėl socialinės apsaugos finansavimo 1997 metais 40-II straipsnis papildė Socialinės apsaugos kodekso L. 633-9 straipsnį nauja 6 dalimi, kurioje numatyta, kad proporcinga pajamų iš TACA dalis skiriama amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos finansavimui. Ši suma paskirstoma tarp Organic ir Amatininkų senatvės draudimo nacionalinės kasos (Caisse nationale d’assurances vieillesse des artisans, toliau – Cancava) proporcingai jų apyvartinių lėšų trūkumui.

15.   Nagrinėjama TACA suma, skirta draudimo sistemų finansavimui, kiekvienais metais nustatoma ekonomikos, finansų ir pramonės ministro bei darbo ir solidarumo ministro bendrai priimtu potvarkiu.

16.   Ši bazinio senatvės draudimo sistemų finansavimo nuostata buvo išbraukta Įstatymo Nr. 2002-1575 dėl 2003 m. biudžeto įstatymo 35-IV straipsniu.

c)      Paskyrimas CPDC naudai

17.   CPDC įkurtas 1991 m. kovo 19 d. Dekretu Nr. 91-284(7). Pagal Dekreto Nr. 91-284 2 straipsnį, iš dalies pakeistą 1998 m. kovo 2 d. Dekreto Nr. 98-132(8) 1 straipsniu, CPDC:

„1.      Plėtoja ir įgyvendina veiksmų programas, kurių tikslas yra kuro platinimo sistemos tvarkymas, jos produktyvumo didinimas, pardavimo per šią sistemą sąlygų modernizacija ir valdymo bei subalansuoto teikimo išlaikymas visoje nacionalinėje teritorijoje.

2.      Teikia paramą suinteresuotosioms įmonėms tam, kad būtų palengvintas vykdomų programų įgyvendinimas, ir dėl to vykdo bet kokias reikalingas studijas.

3.      Pirmiau minėtais tikslais kaupia informaciją ir ją platina šios srities profesionalams.“

18.   Dekreto Nr. 91-284 4  ir paskesniuose straipsniuose patikslinama, kad CPDC sprendimus priima jos valdyba, kad apie juos pranešama vyriausybės įgaliotiniui ir valstybės kontrolieriui bei kad jie tampa vykdytinais, jei nė vienas iš jų nepasinaudoja savo veto teise per penkiolika dienų.

19.   Dekreto Nr. 98-132 1 straipsnis padidino CPDC lėšas, į šio komiteto pajamas įtraukdamas TACA perviršio dalį. Pagal šį straipsnį „kiekvienais metais ministrų, atsakingų už pramonę, prekybą, amatus ir biudžetą, bendru potvarkiu Kuro platintojų prekybos komitetui nustatoma maksimali šiam tikslui skirtų lėšų riba“.

20.   1997 m. birželio 18 d. Sprendimu N 294/97(9) Komisija suteikė leidimą 60 milijonų FRF (apie 9 147 000 eurų) padidinti CPDC lėšas laikotarpiu nuo 1997 iki 2000 metų.

III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21.   2001 m. balandžio 11 d. kiekviena iš bendrovių ieškovių pagrindinėse C-321/04– C-325/04 bylose pareiškė po ieškinį prieš Organic kasas Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teisme. Šiais ieškiniais buvo prašoma grąžinti sumas, kurias atitinkamos bendrovės sumokėjo TACA pavidalu 1999 ir (arba) 2000 metais. Jos teigė, kad TACA buvo įvestas pažeidžiant EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 88 straipsnio 3 dalies nuostatas.

22.   2003 m. sausio 27 d. Sprendimais Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teismas atmetė ieškinius. Minėtos ieškovės pagrindinėse bylose pateikė apeliaciją Liono apeliaciniam teismui (Prancūzija).

23.   2003 m. balandžio 7 d. ieškovė pagrindinėje C-276/04 byloje pareiškė prieš Organic kasą ieškinį Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teisme, siekdama susigrąžinti sumas, kurias ji sumokėjo kaip TACA 2000–2002 metais.

24.   2003 m. balandžio 11 d. ieškovės pagrindinėse C-266/04– C-270/04 bylose pareiškė penkis atskirus ieškinius prieš Organic kasą tame pačiame nacionaliniame teisme, siekdamos susigrąžinti sumas, kurias jos sumokėjo kaip TACA 2001 metais.

25.   Šiose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai klausia, ar TACA buvo įvestas pažeidžiant EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 88 straipsnio 3 dalį.

26.   2004 m. vasario 24 d. Nutartimis (bylos C-321/04– C-325/04) Liono apeliacinis teismas taip pat nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui prašymą „išaiškinti, ar (ieškovių pagrindinėse C-321/04–C-325/04 bylose) sumokėtas (TACA) yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme, ar ne“.

27.   2004 m. balandžio 5 d. Nutartimis Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teismas nusprendė sustabdyti bylą ir C-266/04– C-270/04 bei C-276/04 bylose pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„(Ar) EB 87 straipsnis aiškintinas taip, kad finansinė parama, kurią Prancūzijos valstybė per CPDC <...>, Fisac <...> suteikė kaip išeitinės išmokos pagalbą amatininkams ir prekybininkams bei kaip dotacijas gamybinio pobūdžio ir prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemai ir amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemai, yra valstybės pagalba?“

IV – Analizė

28.   Iš rašytinių pastabų, ypač iš tų, kurias pateikė Komisija, ieškovės pagrindinėse bylose ir Prancūzijos vyriausybė, matyti, kad šiose bylose valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme gali būti pripažintos dviejų rūšių priemonės. Pirma, tam tikros mažmeninės prekybos parduotuvių neapmokestinimas TACA ir, antra, skirtingos priemonės, finansuojamos pajamomis iš TACA. Vis dėlto pirmiausia reikia išnagrinėti šių abiejų grupių prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.

A –    Pirminės pastabos dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumo

29.   2004 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi šios bylos buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai vykdomas procesas bei priimtas galutinis sprendimas.

30.   Visų pirma reikia patikslinti, kad 2004 m. lapkričio 16 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl TACA(10) Teisingumo Teismui pateikė ir Prancūzijos kasacinis teismas (Cour de cassation). Ši byla buvo sustabdyta, kol bus priimti sprendimai Teisingumo Teismo nagrinėjamose bylose.

31.   Rašytinėje proceso dalyje nebuvo ginčytas prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumas. Tačiau pastebėtina, kad nei Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teismo, nei Liono apeliacinio teismo nutartys pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą neleidžia suprasti realios klausimų dėl Bendrijos teisės, susijusios su nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis, apimties, nes, pirma, Saint-Étienne socialinės apsaugos bylų teismas visiškai nesukonkretina nuostatų ir prejudiciniuose klausimuose tik aprašo tam tikrų pajamų iš mokesčio paskirtis ir, antra, Liono apeliacinis teismas nepatikslina, kaip paskirstomos pajamos iš nagrinėjamo mokesčio. Tokiomis aplinkybėmis pakankamai suprasti nacionalinės teisės aktus galima tik abu nacionalinių teismų prašymus priimti prejudicinį sprendimą skaitant kartu.

32.   Šiuo klausimu vis dėlto reikėtų priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sprendimuose pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pateikti informaciją, „kuri ne tik leistų Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 20 straipsnį“(11). Atsižvelgiant į šį principą, Saint-Étienne socialinių bylų teismo nutartys atrodo pernelyg trumpos, nes jose nėra jokio nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų pristatymo. Tokiomis aplinkybėmis negalima daryti nuorodų į šalių ar Prancūzijos vyriausybės pateiktas rašytines pastabas, nes kitų valstybių narių vyriausybės, rengdamos savo pastabas, galbūt jų neturėjo.

33.   Šie sprendimų pateikti prašymą priimti prejudicnį sprendimą trūkumai turi būti paminėti, nors jie Teisingumo Teismui ir nėra kliūtis pateikti nacionaliniams teismams naudingą atsakymą, ypač atsižvelgiant į sujungimą su bylomis pagal Liono apeliacinio teismo pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą.

B –    Dėl tam tikros mažmeninės prekybos neapmokestinimo

1.      Klausimo ryšys su pagrindinių bylų dalyku

34.   Dėl klausimo, ar tam tikrų prekybos plotų parduotuvių neapmokestinimas TACA yra valstybės pagalba, kyla abejonių dėl tokio nagrinėjimo sąsajos su pagrindinių bylų dalyku. Iš tikrųjų jų dalykas yra didelių prekybos plotų parduotuvių reikalavimai grąžinti sumas, sumokėtas kaip TACA. Tačiau jei tam tikrų parduotuvių atleidimas nuo mokesčio būtų valstybės pagalba, jos, kaip pagalbą gavusios, turėtų ją grąžinti. Todėl galimas atleidimo nuo mokesčio pripažinimas valstybės pagalba neturėtų poveikio TACA mokėjimo teisėtumui. Taigi man neatrodo, kad Teisingumo Teismui būtų naudinga nuspręsti dėl šio aspekto.

35.   Ieškovių pagrindinėje byloje bandomas įrodyti ryšys tarp tam tikrų parduotuvių neapmokestinimo ir jų pačių apmokestinimo teisėtumo, man atrodo, kyla dėl painiavos, atsirandančios dėl pernelyg pažodinio Teisingumo Teismo praktikos aiškinimo. Iš tikrųjų neginčijama, pirma, kad atleidimas nuo mokesčių arba atleidimas nuo socialinių įmokų mokėjimo gali būti valstybės pagalba EB sutarties prasme, jei jis nagrinėjamas kaip „priemonė, kurios net ir pobūdis nukrypsta nuo bendrosios sistemos, kurios dalis ji yra“(12), ir, antra, kad „pagalbos finansavimo būdas gali lemti visos pagalbos sistemos nesuderinamumą su bendrąja rinka. Todėl pagalbos vertinimas neturėtų būti atskirtas nuo jo finansavimo būdo poveikio vertinimo <…> Atvirkščiai, nagrinėdama pagalbos priemonę Komisija būtinai turi atsižvelgti ir į pagalbos finansavimo būdą, jei ši yra priemonės sudedamoji dalis“(13). Mano nuomone, vadovaujantis šiais abiem sprendimais, negalima teigti, kad atleidimas nuo mokesčio – kaip pagalbos finansavimo būdas – visada turi būti laikomas pagalbos priemonės dalimi.

36.   Šiuo atžvilgiu reikėtų nurodyti 2005 m. sausio 13 d. Sprendimą Streekgewest Westelijk Noord-Brabant(14), kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, jog nėra privalomosios paskirties ryšio tarp mokesčio ir atleidimo nuo jo finansavimo. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „pajamos iš šio mokesčio visiškai neturi poveikio pagalbos sumai. Iš tikrųjų atleidimo nuo mokesčio taikymas ir jo apimtis nepriklauso nuo pajamų iš minėto mokesčio“.

37.   Žodiniame bylos nagrinėjime ieškovės pagrindinėje byloje nurodė, kad anksčiau minėtas sprendimas neturėtų turėti lemiamos reikšmės šiai bylai dėl jame nagrinėtų specifinių aplinkybių. Šiuo atžvilgiu jos pažymėjo, kad buvo nagrinėjami aplinkai išsaugoti skirti bendrieji mokesčių teisės aktai, pajamų iš mokesčio priskyrimas iždui, konkurencijos tarp mokestį mokančių ir atleistų nuo mokesčio ūkio subjektų nebuvimas bei tiesioginio ir neatskiriamo ryšio tarp mokesčio ir specialios paskirties nebuvimas, o nagrinėjama byla susijusi su mokesčių, iš kurių gautos pajamos nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo priskirtos bendram valstybės biudžetui, specialiu reglamentavimu. Be to, pajamos iš TACA skiriamos priemonėms, pagal kurias mokamos išmokos ieškovių konkurentams, o tarp mokesčio ir atleidimu nuo jo teikiamos pagalbos tariamai yra tiesioginis ir nenutraukiamas ryšys.

38.   Neneigiant to, kad yra skirtumų tarp fiskalinės priemonės, dėl kurios priimtas minėtas sprendimas Streekgewest Westelijk Noord-Brabant, ir TACA, lieka nepaneigta aplinkybė, kad net jei nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais numatytas atleidimas nuo mokesčio būtų laikomas pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, tai negalėtų reikšti, kad ieškovės pagrįstai atsisakė mokėti TACA. Iš tikrųjų, jei tam tikrų mokesčio mokėtojų atleidimas nuo mokesčio yra pagalba, tai neteisėtas pagal EB 87 ir paskesnius straipsnius yra ne apmokestinimas mokesčiu, bet tam tikrų ūkio subjektų atleidimas nuo jo. Todėl man atrodo, kad, nepaisant skirtumų tarp minėtame sprendime nagrinėtos fiskalinės priemonės ir TACA, šis sprendimas įtvirtino bendrąjį principą, jog nėra pakankamo ryšio tarp mokesčio ir pagalbos, teikiamos atleidimo nuo mokesčio pavidalu, priemonės. Nagrinėjamoje byloje, net jei Įstatymu Nr. 72-657 numatytu atleidimu nuo mokesčio būtų siekiama tų pačių tikslų, kaip ir skirtingomis pajamų iš TACA paskirtimis, pakankamo ryšio tarp įvairių atleidimų nuo mokesčio ir apmokestinimo mokesčiu vis tiek nebūtų. Ieškovių pagrindinėje byloje pateikti argumentai, kad tarp atleidimo nuo mokesčio ir pajamomis iš TACA finansuojamų išmokas numatančių priemonių buvo stiprus ryšys ir kad dėl EB 88 straipsnio 3 dalies praktinio poveikio reikėtų grąžinti TACA minėtoms ieškovėms, mano nuomone, yra nenuoseklūs. Kadangi pajamomis iš TACA finansuojamų priemonių vertinimas neturi jokio poveikio atleidimo nuo mokesčio vertinimui pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nėra reikalo nustatyti, kokių praktinių sunkumų patiria valstybės narės, įgyvendindamos pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį suteiktos pagalbos (šiuo atveju – atleidimo nuo mokesčio pavidalu) susigrąžinimą.

2.      Alternatyvus tam tikrų parduotuvių neapmokestinimo vertinimas

39.   Bet kuriuo atveju poreikio vertinti pagal EB 87 straipsnio 1 dalį kai kurių mažmeninės prekybos parduotuvių neapmokestinimą nebuvimas šiuo atveju neturėtų būti aiškinamas kaip nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų teisėtumo patvirtinimas.

40.   Todėl, jei Teisingumo Teismas vis dėlto norėtų įvertinti tam tikrų mažmeninės prekybos parduotuvių ir tam tikrų didelio ploto parduotuvių neapmokestinimą, atsižvelgdamas į jų įsteigimo datą(15), jam reikėtų išsamiai išnagrinėti nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio suderinamumą su nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslais.

41.   Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės paramos socialinio pobūdžio nepakanka, kad ji iš karto nustotų būti kvalifikuojama kaip pagalba EB 87 straipsnio prasme(16). Iš tikrųjų šis straipsnis „valstybės paramą apibrėžia atsižvelgiant ne į priežastis arba tikslus, bet į jos poveikį“(17).

42.   Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės pagalbos pripažinimui EB 87 straipsnio 1 dalis nustato keturias sąlygas. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš jos išteklių teikiama parama. Antra, ši parama turi paveikti prekybą tarp valstybių narių. Trečia, gavėjui ji turi teikti naudą. Ketvirta, ji turi iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją(18). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagalbos pripažinimui taip pat būtina, kad būtų įvykdytos visos EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygos(19).

43.   Dėl atleidimo nuo mokesčio, kurio pajamomis finansuojama valstybės parama, nėra jokios abejonės, kad nagrinėjamų nuostatų priėmimas yra valstybės veiksmai(20). Atsižvelgiant į Prancūzijos teisės aktais sukurtą schemą, ginčijamas mokestis yra pajamų šaltinis valstybės paskirtoms įstaigoms, pirmiausia Organic kasai, ir dėl to šių pajamų dalies atsisakymas tam tikrų ūkio subjektų atleidimo nuo mokesčio pavidalu gali sumažinti valstybės išteklius.

44.   Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidiją, bet ir paramą, įvairiais būdais sumažinančią įmonei paprastai tenkančius mokesčius, kuri, nors ir nebūdama subsidija tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį. Todėl nėra būtina visais atvejais įrodyti valstybės resursų perleidimą, siekiant vienai ar kelioms įmonėms suteiktą naudą laikyti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(21).

45.   Todėl šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad tam tikrų parduotuvių atleidimas nuo ginčijamo mokesčio gali būti laikomas valstybės resursų panaudojimu. Reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į ginčijamo nacionalinio reglamentavimo specifines ypatybes, ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintas skirtingas mokestinis vertinimas iš tikrųjų lemia resursų panaudojimą, ir atitinkamai – ar nauda yra selektyvi, t. y. ar šie teisės aktai yra naudingi kai kurioms įmonėms.

46.   Šiuo klausimu generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje byloje Ferring(22) pažymėjo, jog negalima „a priori nei patvirtinti, nei paneigti, kad tam tikrų ūkio subjektų neapmokestinimas mokesčiu prilygsta selektyviai naudai (EB 87) straipsnio prasme. Todėl atsakymo turi būti ieškoma kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač į tarp atitinkamų ūkio subjektų egzistuojančią konkurenciją, mokesčio ir jo poveikio raison d’être“.

47.   Pagal Teisingumo Teismo praktiką „pagalbos sąvoka neapima įmonių diferencijavimo mokesčių srityje priemonių, kai jį lemia nagrinėjamos mokesčių schemos pobūdis ir struktūra“(23).

48.   Šiuo klausimu Komisija, Organic kasa ir Prancūzijos vyriausybė nurodė, kad nedidelio ploto parduotuvių ir tam tikrų kitų parduotuvių neapmokestinimą pateisina nagrinėjamo mokesčio schemos pobūdis ir sistema(24). Todėl jis nėra selektyvi priemonė EB 87 straipsnio prasme. Komisija šiuo atžvilgiu paaiškina, kad atsižvelgdamos į smulkiųjų prekybininkų sunkumus, patiriamus dėl naujų prekybos formų plėtros, Prancūzijos valdžios institucijos iš didelio ploto parduotuvių pareikalavo mokėti solidarumo mokesčius, atsižvelgiant į jų mokumą. Todėl TACA mokamas pagal tarifą, kuris didėja atsižvelgiant į parduotuvės kvadratiniam metrui tenkančią metinę apyvartą, atleidžiant nuo mokėjimo parduotuves, kurių prekybos plotas mažesnis nei 400 m² arba kurių metinė apyvarta ne didesnė kaip 460 000 eurų, bei nustatant sumažintą mokestį parduotuvėms, kurių prekybos plotas yra nuo 400  m² iki 600 m². Mokesčio mokėtojų nustatymas pagal jų mokumą yra suderinamas su sistemos, grindžiamos profesiniu solidarumu ir perskirtymo logika, struktūra ir jos pobūdžiu. Prancūzijos vyriausybė pateikė panašius argumentus. Organic kasa teigia, kad su bendra sistemos struktūra, kurios pamatinis principas yra didelio ploto parduotuvių prisidėjimas prie vietos parduotuvių išsaugojimo, turėtų būti suderinama tai, kad mokesčio mokėtojai iš esmės nustatomi pagal prekybos ploto dydį bei atsižvelgiant į įmonės metinę apyvartą, ir, kita vertus, tai, kad šių kriterijų neatitinkančios įmonės atleidžiamos nuo mokesčio(25).

49.   Kita vertus, ieškovės pagrindinėje byloje pastebėjo, kad jei nedidelio mokumo, t. y. nedidelę apyvartą turinčių parduotuvių atleidimas nuo mokesčio yra suderinamas su sistema, visiškai kitaip yra su didelių prekybos tinklų bet kokio dydžio prekybos ploto parduotuvėmis bei miesto centre įkurtų didelio ploto parduotuvių atleidimu nuo mokesčio, jei jos įsteigtos iki 1960 m. sausio 1 d. (Įstatymo Nr. 72-657 3 straipsnio pirmoji pastraipa).

50.   Aš tik iš dalies sutinku su kiek skubotomis Komisijos, Prancūzijos vyriausybės ir Organic kasos išvadomis dėl skirtingų neapmokestinimo mokesčiu atvejų kvalifikavimo atsižvlgiant į nagrinėjamų teisės aktų socialinį tikslą.

51.   Manau, kad būtina atskirti šiuos skirtingus atvejus, kaip nurodo ieškovai pagrindinėje byloje, turint omenyje tai, kad nors pradinis įstatymo tikslas yra sudaryti galimybę suteikti išėjimo į pensiją paramą jos gavimo sąlygas atitinkantiems amatininkams ir prekybininkams, iš mokesčio surinktų lėšų perteklius po tam tikro laiko sudarė galimybę naudoti pajamas iš ginčijamo mokesčio ir kitoms paskirtims, pavyzdžiui, skirti Fisac. Detalesnė skirtingomis finansinėmis paramomis siekiamų tikslų, pavyzdžiui, pajamų iš TACA pertekliaus naudojimo, analizė patvirtina tikslų daugialypiškumą. Todėl, nors išėjimo į pensiją parama amatininkams ir prekybininkams aiškiai atitinka sistemos, dėl kurios įvestas TACA, perskirstymo logiką, valstybės parama per Fisac atrodo iš esmės skirta išsaugoti miesto centrų patrauklumą (ypač komercinį) komercinių zonų plėtros miestų periferijose atžvilgiu, o tai tik netiesiogiai atitinka nagrinėjamos sistemos perskirstymo logiką.

52.   Bendrai žvelgiant atrodo, kad ginčas vyksta dėl atsakymo į klausimą, kaip šio mokesčio pajamomis finansuojamų priemonių pagalbą gaunančių kai kurių ūkio subjektų neapmokestinimas yra suderinamas su sistemos bendra struktūra tuo atveju, kai tarpusavyje konkuruoja apmokestinami ir nuo mokesčio atleisti ūkio subjektai. Manau, kad į šį klausimą būtina atsakyti išsamiai. Iš tikrųjų, nors tam tikrų ūkio subjektų neapmokestinimas mokesčiu gali pasirodyti suderinamas su profesinio solidarumo sistemos perskirstymo logika, tais atvejais, kai nagrinėjami ūkio subjektai yra pajamomis iš minėto mokesčio finansuojamos pagalbos priemonės gavėjai, šis suderinamumas reiškia bent tai, kad kriterijai, kuriais apibrėžiami atleisti nuo mokesčio ūkio subjektai, yra susiję su minėta perskirstymo logika.

53.   Todėl reikėtų išnagrinėti, ar nacionalinės teisės aktuose nustatyti mokesčio mokėtoją naudojami kriterijai grindžiami tik skirtingo mokumo kriterijais(26) ir tuo, atrodo, yra objektyviai pateisinami, t. y. nėra konkuruojančių ūkio subjektų vienodo vertinimo pažeidimo.

54.   Šioje byloje nepanašu į tai, kad ginčijamuose nacionalinės teisės aktuose naudojami kriterijai grindžiami tik asmenų mokumo skirtumais. Prekybos ploto kriterijus leidžia prekybininkams, kurių prekybos plotas mažesnis už nurodytą nacionalinės teisės aktuose, tačiau turintiems didelę apyvartą dėl to, kad priklauso gerai žinomam prekybos tinklui, neprisidėti prie solidarumo pastangos. Miesto centro „atgaivinimo“ tikslas negali pateisinti tokio nevienodo „didelių“ ir „nedidelių“ parduotuvių vertinimo, nes minėtų tinklų parduotuvių yra prekybos centruose, esančiuose prie daugelio „didelio plotų“ parduotuvių.

55.   Prieš 1960 m. sausio 1 d. įsteigtų didelį prekybos plotą turinčių parduotuvių atleidimas nuo mokesčio, vadovaujantis ieškovės pagrindinėje byloje pateiktais ir šiuo klausimu nepaneigtais paaiškinimais, iš esmės yra naudingas didelėms miesto centro parduotuvėms. Taigi panašu, kad didelio ploto parduotuvės yra vertinamos skirtingai, atsižvelgiant į jų įsteigimo vietą. Vis dėlto reikia pastebėti, kad didelio prekybos ploto parduotuvių palikimas miesto centre gali išstumti greta jų esančias nedidelio ploto parduotuves, taigi minėtas ateidimas nuo mokesčio gali būti laikomas pateisinamu tiek atsižvelgiant į įvestos sistemos perskirstymo logiką, tiek į miesto centro atgaivinimo tikslą.

56.   Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, būtinas palyginti mokesčiu apmokestinamų parduotuvių situaciją su atleistų nuo mokesčių parduotuvių situacija.

57.   Dėl sąlygų, turinčių pasekmių prekybai tarp valstybių narių ir poveikį konkurencijai, manau, kad Komisija teisingai nurodo 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-310/99) (27), kuriame teigiama, jog „jei valstybės suteikta pagalba prekybos srityje Bendrijos viduje sustiprina įmonės poziciją kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu, pastarosios turi būti laikomos pagalbos paveiktomis. Šiuo atžvilgiu nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja prekiautų pati. <…>

Taip pat, jei valstybė narė suteikia pagalbą įmonėms, vykdančioms veiklą paslaugų ir mažmeninės prekybos srityse, nėra būtina įmonei pagalbos gavėjai pačiai vykdyti veiklą už atitinkamos valstybės narės ribų tam, kad pagalba turėtų poveikį prekybai Bendrijos viduje, ypač kai tai susiję su dviejų valstybių narių pasienyje įsteigtomis įmonėmis.

Palyginti silpna arba nedidelio dydžio pagalba įmonei gavėjai a priori nepanaikina galimybės paveikti prekybą tarp valstybių narių“.

58.   Taigi aplinkybė, pagal kurią neapmokestinimas TACA iš esmės yra naudingas nedidelėms parduotuvėms, nepaneigia galimybės, kad bus įvykdytos su pasekmėmis prekybai tarp valstybių narių ir poveikiu konkurencijai susijusios sąlygos.

59.   Apibendrindama manau, pirma, kad nėra reikalo nagrinėti, kaip pagal EB 87 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais numatytus skirtingus neapmokestinimo atvejus. Kitu atveju nacionaliniam teismui reikėtų pasiūlyti palyginti apmokestinamų parduotuvių situaciją su vadovaujantis mokumo kriterijumi atleistų nuo mokesčio parduotuvių situacija, atsižvelgiant į nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslus, kad būtų nustatyta, ar įvykdyta selektyvumo sąlyga.

C –    Dėl privalomojo pajamų iš TACA paskirties ryšio egzistavimo

60.   Prieš nagrinėjant bent dalimi pajamų iš TACA finansuojamų skirtingų priemonių kvalifikavimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį pirmiausia reikėtų išnagrinėti, ar egzistuoja privalomasis paskirties ryšys tarp TACA ir minėtų skirtingų priemonių. Iš tikrųjų, nesant tokio ryšio, ginčijamas mokestis neturėtų būti laikomas sudėtine šių priemonių dalimi, o šių priemonių kvalifikavimas dėl to nėra susijęs su nacionaliniams teismams pareikštais ieškiniais dėl sumokėtų mokesčių grąžinimo.

61.   Kadangi po pastabų šioje byloje pateikimo Teisingumo Teismas priėmė sprendimus išaiškindamas privalomosios paskirties ryšio sąvoką, jis raštu pasiūlė šalims posėdyje pateikti savo pastabas dėl „to, ar egzistuoja privalomasis paskirties ryšys 2002 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Streekgewest (C-174/02, Rink. p. I-0000, 26 punktas) ir sprendimo Pape (C-175/02, Rink. p. I-0000, 15 punktas) prasme tarp TACA ir pajamomis iš šio mokesčio finansuojamų įvairių priemonių“.

1.      Šalių atsakymai į raštu pateiktą Teisingumo Teismo klausimą

62.   Ieškovės pagrindinėje byloje mano, kad šios bylos skiriasi nuo kitų bylų, ypač nuo jau minėtos bylos Streekgewest. Privalomojo paskirties ryšio nagrinėjamoje byloje nėra, nes ji susijusi su bendraisiais mokesčių teisės aktais, kurių tikslas – aplinkos apsauga, nes pajamos iš mokesčio priskirtos iždui, mat mokantys mokestį ir nuo jo mokėjimo atleisti ūkio subjektai tarpusavyje nekonkuruoja ir neegzistuoja joks tiesioginis ir nenutrūkstamas ryšys tarp mokesčio ir specifinės jo paskirties. Atvirkščiai, nagrinėjamos bylos susijusios su specifiniu reglamentavimu, kuriuo siekiama padėti tam tikrų kategorijų prekybininkams, konkuruojantiems su TACA mokėtojais, TACA pajamos nagrinėjamais laikotarpiais nebuvo priskirtos iždui, o pajamomis iš TACA buvo finansuojamos išmokas ieškovių konkurentams numatančios priemonės.

63.   Dėl per Fisac suteiktos pagalbos ieškovės pagrindinėje byloje pastebi, kad ji yra teikiama pajamų iš mokesčio perviršio sąskaita, o šiam tikslui skirta resursų riba nustatoma ministrų lygio potvarkiu. Tas pat pasakytina apie asignavimus prekybininkų bei amatininkų senatvės draudimo sistemoms bei apie CPDC finansavimą.

64.   Ieškovės pagrindinėje byloje taip pat mano, kad egzistuoja tiesioginis nepertraukiamas ryšys tarp mokesčio ir atleidimo nuo jo pavidalu teikiamos pagalbos, todėl reikėtų pripažinti privalomąjį ryšį tarp TACA ir nedidelių parduotuvių atleidimo nuo TACA. Tiek Organic kasa, tiek Prancūzijos vyriausybė atmeta šį vertinimą, nurodydamos minėtą sprendimą Streekgewest.

65.   Atsakovė pagrindinėje byloje savo ruožtu mano, kad išeitinei išmokai finansuoti neskirtų TACA pajamų dalies dydis priklauso nuo bendros išeitinių išmokų finansavimui paskirtos (kintančios) sumos ir kad sprendimai dėl skirtingų šios pajamų dalies paskirčių priimami kiekvienais metais, o jų priėmimo diskreciją turi nacionalinės valdžios institucijos. Taigi perviršio dalis, kuria galima finansuoti kitas nei išeitinių išmokų sistemos priemones, yra kintanti; be to, dalis šio perviršio skiriama finansuoti valstybės veiksmus, pavyzdžiui, skiriant lėšų Espareca(28), kurie bet kuriuo atveju negali būti pripažinti valstybės pagalba. Kita vertus, tiek Fisac, tiek CPDC buvo finansuojamas ne vien TACA pajamomis. Galiausiai atsakovė pagrindinėje byloje pabrėžia, kad dalis pajamų iš TACA visada gali būti atimta ir tiesiogiai priskirta valstybės biudžetui. Tokiomis aplinkybėmis pajamos iš TACA negali turėti tiesioginio poveikio atskiros pagalbos, galimai suteiktos per Fisac arba CPDC, sumai.

66.   Prancūzijos vyriausybė ir Komisija iš esmės pritaria tokiam atsakovės pagrindinėje byloje vertinimui pabrėždamos, kad per Fisac ir CPDC galimos išmokėti pagalbos sumos yra nustatytos ir apribotos teisės aktais visiškai nesiejant jų su pajamomis iš mokesčio. Komisija, be to, pažymi, kad atitinkama įvairiems tikslams paskirta pajamų iš TACA perviršio suma paskiriama metų pradžioje ir lieka įgyta neatsižvelgiant į iš mokesčio gautų pajamų dydį. Taip pat nėra nustatyta jokia iš mokesčio gautų pajamų perviršio paskirstymo įvairioms paskirtims tvarka.

2.      Teisinis vertinimas

a)      Teismo praktika

67.   Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės pagalbos sąvoka apima ne tik tam tikrus parafiskalinius mokesčius, atsižvelgiant į iš šių mokesčių gautų pajamų paskirtį(29), bet ir parafiskalinio mokesčio įmokų rinkimą(30).

68.   Pagal minėtus sprendimus(31) „tam, kad mokestį būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus tarp mokesčio ir pagalbos turi egzistuoti toks privalomasis paskirties ryšys, kad pajamomis iš mokesčio būtinai būtų finansuojama pagalba. Jeigu toks ryšys egzistuoja, pajamos iš mokesčio turi tiesioginį poveikį pagalbos dydžiui ir dėl to – šios priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui“ (šiuo klausimu žr. 1970 m. birželio 25 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 47/69, Rink. p. 487, 17, 20 ir 21 punktus). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tuo atveju, kai tarp pagalbos priemonės ir jos finansavimo yra toks ryšys, Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti apie pagalbos priemonę taip pat turi būti taikomas ir jos finansavimo būdui, kad Komisija galėtų pradėti nagrinėjimą remdamasi išsamia informacija. Priešingu atveju, neatmetama galimybė, kad suderinama būtų pripažinta tokia pagalbos priemonė, kuri, jeigu Komisija būtų žinojusi apie jos finansavimo būdą, tokia nebūtų buvusi pripažinta (minėto sprendimo Van Calster ir kt. 49 ir 50 punktai; taip pat 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C-345/02, Rink. p. I-0000, 30 punktas).“

b)      Teisinė analizė

69.   Įvairios bylos šalys panašiai apibūdino pajamų iš TACA paskirstymo mechanizmą, tačiau jų nuomonės išsiskyrė dėl privalomojo paskirties ryšio kriterijaus.

70.   Dėl ryšio, kurį ieškovės pagrindinėje byloje nurodo tarp atleidimo nuo mokesčio ir pajamų iš TACA, apsiriboju nurodydama pirmiau pateiktas pastabas(32).

71.   Dėl ryšio tarp TACA ir iš jo gaunamų pajamų įvairių paskirčių pirmiausia reikia pastebėti, kad privalomosios paskirties ryšis tarp TACA ir išeitinių išmokų sistemos finansavimo negali būti pagrįstai užginčytas, nes TACA įvestas visų pirma siekiant finansuoti šių išmokų teikimą tiems amatininkams ir prekybininkams, kurių apyvarta sumažėjo dėl didelio ploto parduotuvių plėtros.

72.   Taigi bylos šalių nuomonės išsiskiria dėl iš šio mokesčio gaunamų pajamų perviršio, galinčio atsirasti sumokėjus išmokas įstatymu nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims, paskirstymo mechanizmo.

73.   Privalomasis paskirties ryšys galėtų atsirasti dėl to, kad pajamomis iš TACA finansuojamos įvairios valstybės fondų paramos. Šiuo atžvilgiu reikia nustatyti, ar neapibrėžtumas dėl perviršio atsiradimo ir iš anksto nustatytas šio tikėtino perviršio paskirstymas įvairioms paskirtims neprieštarauja privalomojo priežastinio ryšio tarp mokesčio ir minėtų paskirčių pripažinimui.

74.   Reikėtų panagrinėti, kiek pajamos iš mokesčio tiesiogiai veikia įvairios pagalbos dydį arba, pakartojant generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadose pirmiau minėtose bylose Streekgewest ir Pape(33) pateiktus argumentus, kaip „mokesčio atšaukimas panaikina specifinį pagalbos finansavimo šaltinį“. Šiuo klausimu generalinis advokatas L. A. Geelhoed išnagrinėjo kriterijus, leidžiančius nustatyti, ar egzistuoja vadinamasis „tiesioginis ir nepertraukiamas ryšys“ tarp mokesčio ir šiuo mokesčiu finansuojamos pagalbos, pažymėdamas, kad ryšys būtų „daugmaž akivaizdus, jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos vertintų pajamų iš mokesčio paskirtį vadovaudamosi požiūriu, jog pagalba yra tik iš dalies finansuojama mokesčiu, jei pajamos iš mokesčio paskiriamos ne vien nagrinėjamai pagalbai ir jei mokestis neturi specinio paveikio pagalbą gaunančiam sektoriui“.

75.   Apmokestinamųjų ūkio subjektų konkurencija su pajamomis iš mokesčio finansuojamų priemonių naudą gaunančiais ūkio subjektais šiuo atveju nekelia jokių abejonių, tačiau tam tikra bylos medžiaga patvirtina nesant tiesioginio ir nepertraukiamo ryšio tarp TACA ir skirtingų pajamų iš šio mokesčio perviršio paskirčių.

76.   Aplinkybė, kad tik dalis pajamų iš TACA, t. y. minėtas perviršis, yra skiriamas finansuoti valstybės paramą, savaime nėra lemianti. Sprendime Enirisorse(34) Teisingumo Teismas nusprendė, kad mokesčio, iš kurio gautų pajamų dalis buvo grąžinama valstybinei įmonei, rinkimas galėjo būti su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, nurodydamas, kad „galimai neteisėtas mokesčio rinkimas ir jo paskirstymas <…> susijęs tik su valstybinei įmonei grąžinta iš mokesčio gautų pajamų dalimi ir neturi poveikio visam mokesčiui“.

77.   Atvirkščiai, reikšminga atrodo tai, kad nors skirtingos pajamų iš TACA perviršio paskirtys yra numatytos nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, jų paskirstymas yra paliktas kompetetingų ministrų diskrecijai, kad šie potvarkiu nustatytų maksimalias skirtingiems tikslams skirtinų sumų ribas. Be to, fondai, iš kurių teikiama pagalba – t. y. Fisac ir CPDC – finansuojami iš įvairių šaltinių.

78.   Kita vertus, kaip teisingai pastebi Komisija, ministrų potvarkiu Fisac ir CPDC naudai paskirtos sumos lieka šių įgytomis, neatsižvelgiant į iš mokesčio gautų pajamų dydį.

79.   Galiausiai neginčijama, kad per Fisac ir CPDC finansuojamos paramos dydis nustatytas teisės aktais ir jokiu būdu nepriklauso nuo jiems paskirtų pajamų iš TACA dydžio.

80.   Tokiomis aplinkybėmis negalima pripažinti jokio privalomosios paskirties ryšio tarp TACA ir paramos, finansuojamos Fisac bei CPDC lėšomis.

81.   Dėl pagalbos, tariamai suteiktos prekybininkams nedidinant įmokų dėl to, kad dalis pajamų iš TACA perviršio paskirta finansuoti amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemą ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemą, pakanka konstatuoti, kad sprendimas dėl įmokų dydžio nustatymo priklauso šių senatvės draudimo sistemų valdytojų diskrecijai. Nesant tiesioginio arba netiesioginio ryšio tarp šiam tikslui paskirtos pajamų iš TACA perviršio sumos ir nagrinėjamų senatvės draudimo kasų bendrų įplaukų pokyčio, privalu pripažinti, jog nėra jokio privalomosios paskirties ryšio tarp TACA ir iš jo gautų pajamų dalies paskyrimo šioms įstaigoms.

D –    Dėl įvairios paramos, iš dalies finansuojamos ginčijamu mokesčiu

82.   Pirmiausia reikia išnagrinėti, kaip išeitinė išmoka galutinai savo veiklą nutraukiantiems prekybininkams ir amatininkams gali būti pagalbos priemonė EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

83.   Ar parama, iš dalies finansuojama TACA perviršiu, gali būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nagrinėsiu tik neigiamai atsakius į prieš tai iškeltą klausimą, nes nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp mokesčio ir ginčijamos įvairių rūšių paramos.

1.      Suinteresuotųjų šalių pagrindiniai argumentai

84.   Ieškovės pagrindinėje byloje pabrėžia, pirma, kad išeitinė išmoka yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Jos akcentuoja tai, kad nauda teikiama įmonėms, t. y. veiklą vykdantiems prekybininkams ir amatininkams (žr. 1996 m. rugpjūčio 13 d. ministrų potvarkį, Įstatymo dėl 1982 m. biudžeto(35) 106 straipsniu nustatantį bendrąsias prekybininkams ir amatininkams numatytos pagalbos suteikimo taisykles, kuriame nurodyta: „pareiškėjas turi įrodyti <…>, kad vykdė prekybos arba amatų veiklą pareiškimo pateikimo dieną“). Išeitinė išmoka iškraipo konkurenciją. Iš tikrųjų vien tai, kad tam tikri prekybininkai ir amatininkai žino, jog veiklos nutraukimo atveju jie gaus išeitinę išmoką, turi poveikį jų profesinės veiklos mokesčių mokėjimui. Žinodami, kad gaus išeitinę išmoką, jie gali sumažinti savo įmokas pagal papildomą senatvės draudimą, taip sumažindami sau socialinių mokesčių naštą. Taigi veiklą vykdantis prekybininkas arba amatininkas, kitaip nei tokios naudos negaunančios įmonės, gali investuoti šią finansinę naudą į savo veiklą(36). Be to, kadangi išeitinė išmoka skatina jos suteikimo kriterijus atitinkančius asmenis nutraukti savo veiklą, ji turi tiesioginį poveikį konkurencijai, nes mažina ūkio subjektų skaičių atitinkamoje rinkoje.

85.   Antra, dėl dalies pajamų iš TACA paskyrimo Fisac naudai ieškovės pagrindinėje byloje teigia, kad šio fondo tikslas yra valstybės lėšomis finansuoti pagalbos tam tikrų kategorijų prekybininkams ir amatininkams priemones. Šios priemonės kelia grėsmę konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Kaip ir išeitinė išmoka, per Fisac įgyvendinamos priemonės yra valstybės pagalba, todėl apie jas Komisija turi būti iš anksto informuojama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

86.   Trečia, dėl amatininkų profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos ir gamybinio pobūdžio bei prekybos profesinę veiklą savarankiškai vykdančių asmenų bazinio senatvės draudimo sistemos finansavimo ieškovės mano, kad dalies pajamų iš TACA paskyrimas šioms sistemoms taip pat turi valstybės pagalbos požymių. Šis finansavimas sumažina įmokas amatininkų ir prekybininkų pensijų sistemai, nes juo kompensuojamas įmokų didinimas, kuris buvo neišvengiamas dėl atitinkamos pensijų sistemos deficito. Taigi šis finansinės mokesčių naštos sumažinimas turėtų sustiprinti amatininkų ir prekybininkų konkurencinę poziciją, palyginti su kitoms senatvės draudimo sistemoms įmokas mokančiomis įmonėmis.

87.   Ketvirta, dalies pajamų iš TACA paskyrimo CPDC naudai atžvilgiu iškovės teigia, kad iš nacionalinės teisės aktų matyti, jog šis komitetas, kaip ir Fisac, teikia valstybės pagalbą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, ieškovės teigia, kad nebuvo laikomasi 1997 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimu nustatytų sąlygų. Iš tikrųjų, viena vertus, CPDC tęsė pagalbos teikimą po 2000 m. gruodžio 31 d., neturėdama naujo leidimo tęsti iki šios datos patvirtintos pagalbos teikimą. Kita vertus, CPDC biudžetas nuolat viršydavo Komisijos sprendimu leistas sumas.

88.   Dėl de minimis taisyklės taikymo ieškovės pabrėžia, kad ši taisyklė – nurodyta 1992 m. ir 1996 m. Komisijos pranešimuose, kurie vėliau buvo detalizuoti 2001 m. sausio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai(37) – yra vėlesnė nei ginčijamos pagalbos įgyvendinimas(38). Bet kuriuo atveju Prancūzijos valdžios institucijos neįvykdė sąlygos, kad būtų taikoma de minimis taisyklė. Iš tikrųjų jos neinformavo pagalbą gaunančių bendrovių apie šios pagalbos de minimis pobūdį ir neužtikrino pagalbos neviršijimo de minimis ribos kontrolės (39).

89.   Galiausiai ieškovės mano, kad įvairių pajamomis iš TACA finansuojamų priemonių įgyvendinimui Prancūzijos valdžios institucijų siekiamo socialinio tikslo nepakanka, kad šios priemonės nebūtų kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, todėl tai negali pateisinti išankstinio Komisijos neinformavimo pagal EB 88 straipsnio 3 dalį(40).

90.   Atsakovė pagrindinėje byloje pirmiausia pabrėžia, kad išeitinė išmoka skirta prieš tai bet kokią ekonominę veiklą nutraukusiems privatiems asmenims, o ne laikoma įmonėms teikiama nauda. Taigi ši TACA paskirtis negali iškraipyti konkurencijos arba paveikti prekybos tarp valstybių narių.

91.   Dėl dalies pajamų iš TACA perviršio paskyrimo Fisac naudai Organic kasa pastebi, kad Fisac pirmiausia finansuoja urbanistinį planavimą ir vietinės plėtros planus. Toks finansavimo pobūdis nepriklauso EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai. Fisac teikiamos subsidijos įmonėms yra nedidelė pagalba, kurios atžvilgiu atleidžiama nuo pareigos informuoti Komisiją(41). Atsakovė šiuo atžvilgiu paaiškina, kad vadovaujantis Dekretu Nr. 95-1140 maksimali vienai įmonei tiesiogiai skiriamos subsidijos suma negali būti didesnė už 60 000 FRF (t. y. apie 9 150 eurų). Vadovaujantis 2003 m. vasario 5 d. Dekretu Nr. 2003-107 ši suma yra 10 000 eurų (išimtiniais atvejais – 20 000 eurų).

92.   Dėl dalies iš TACA gautų pajamų perviršio paskyrimo senatvės draudimo sistemoms atsakovė teigia: kadangi atitinkamos sistemos yra bazinio privalomojo draudimo sistemos, ši paskirtis susijusi su bet kurios socialinės apsaugos sistemos logika, grindžiama nacionaliniu arba profesiniu solidarumu. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrijos teisė neriboja valstybių narių laisvės tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemų(42).

93.   Galiausiai per CPDC suteiktai pagalbai taip pat taikoma de minimis taisyklė.

94.   Dėl pajamų iš TACA įvairių paskirčių Prancūzijos vyriausybė taip pat teigia, pirma, kad išeitinės išmokos mokėjimui skirta dalis nėra valstybės pagalba, nes jos suteikimas priklauso nuo aplinkybės, ar verslininkas galutinai nutraukė veiklą, kaip matyti iš 1982 m. balandžio 2 d. potvarkio Nr. 82-307 5 ir 10 straipsnių.

95.   Antra, dėl Fisac ir CPDC naudai paskirtos dalies iš TACA gautų pajamų pertekliaus Prancūzijos vyriausybė, nurodydama Reglamentą Nr. 69/2001, pastebi, kad per Fisac ir CPDC mokėtinos subsidijos skirtos nedidelėms parduotuvėms sunkumų turinčiuose regionuose ir yra mažesnės už minėtu reglamentu nustatytą ribinę vertę. Taigi ji nesusijusi su valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Pagrįsdama savo argumentus Prancūzijos vyriausybė taip pat nurodo 1997 m. gegužės 14 d. Komisijos pranešimą dėl valstybės pagalbos sunkumų turinčiuose miestų rajonuose(43).

96.   Trečia, dėl pajamų iš TACA perviršio dalies paskyrimo amatininkų ir prekybininkų senatvės draudimo sistemoms pažymėtina, kad kasos gavėjos (Organic kasa ir Cancava kasa) vykdo solidarumo mechanizmu grindžiamos bazinės socialinės apsaugos sistemos valdymo veiklą. Atitinkamų kasų vykdoma veikla nėra ekonominio pobūdžio(44), o šios veiklos finansavimas nepriklauso EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai.

97.   Dėl pajamų iš TACA paskirties Komisija mano, pirma, kad amatininkams ir prekybininkams skirta išeitinė išmoka sumokama po to, kai gavėjas nutraukia ekonominę veiklą. Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjama išmoka neiškraipo konkurencijos. Ji yra socialinio pobūdžio priemonė.

98.   Antra, dėl dalies pajamų iš TACA paskyrimo Fisac naudai Komisija mano, kad nagrinėjamos pagalbos sumos yra minimalios ir patenka į Reglamento Nr. 69/2001 taikymo sritį.

99.   Trečia, dalies pajamų iš TACA paskyrimu bazinio amatininkų ir prekybininkų senatvės draudimo sistemoms siekiama užtikrinti nagrinėjamų sistemų pusiausvyrą. Šis asignavimas nėra valstybės pagalba, nes jį gaunančios viešosios įstaigos, atsakingos už privalomųjų pensijos sistemų valdymą, nėra ekonominę veiklą galinčios vykdyti įmonės(45).

100. Ketvirta, dalies pajamų iš TACA paskyrimas CPDC naudai, kaip ir pagalba Fisac naudai, taip pat yra de minimis pagalba.

2.      Teisinis vertinimas

a)      Teismo praktika

101. Pagrindiniai pagalbos sąvokos elementai jau buvo priminti(46).

102. Sprendime PreussenElektra(47) Teisingumo Teismas priminė, kad pagalbos sąvoka apima ne tik atvejį, kai pagalbą tiesiogiai teikia valstybė, bet ir tuos atvejus, kai ją teikia valstybės įsteigtos arba paskirtos viešosios arba privačios įstaigos. Iš tikrųjų „su Bendrijos teise nesuderinama, kad vien nepriklausomų institucijų, atsakingų už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų apeiti su valstybės pagalba susijusias taisykles“(48).

b)      Dėl išeitinės išmokos sistemos

103. Neginčijama, kad nagrinėjamos sistemos tikslas yra teikti naudą iš valstybės išteklių, šiuo atveju – per šiam tikslui valstybės paskirtą įstaigą, t. y. Organic kasą. Tačiau bylos ir suinteresuotųjų šalių, pateikusių Teisingumo Teismui pastabas, nuomonės dėl atsakymo į klausimą, ar nagrinėjamos naudos gavėjai vykdo ekonominę veiklą ir ar ginčijama sistema veikia konkurenciją, skiriasi.

104. Abi pozicijos gali būti grindžiamos svariais argumentais, nes pagal pagrindinės bylos įvykiams taikomo Įstatymo Nr. 81-1160 106 straipsnio redakciją išeitinės išmokos suteikimas priklauso nuo buvimo prekybininku ar amatininku, o priešinga nuomonė gali būti grindžiama tuo, kad pagal šį straipsnį šios išmokos suteikimas priklauso nuo šio prekybininko ar amatininko veiklos nutraukimo.

105. Kita vertus, argumentas dėl to, kad net išeitinės išmokos suteikimo perspektyva gali paveikti potencialių gavėjų sprendimus jiems vykdant profesinę veiklą ta prasme, kad jie sumažina savo papildomo socialino draudimo įmokas taip, jog išeitinė išmoka iš tikrųjų sumažintų jų mokesčius, yra nepagrįstas. Iš tikrųjų sprendimas dalyvauti papildomo socialinio draudimo sistemoje nėra įprastos veiklos vykdymo sąnaudos, nes jis priklauso atitinkamų prekybininkų ir amatininkų diskrecijai. Beje, išeitinės išmokos suteikimas priklauso nuo dalyvavimo senatvės draudimo sistemoje minimalios trukmės. Be to, sprendimas dalyvauti papildomo socialinio draudimo sistemoje priimamas, kaip tai teismo posėdyje teisingai nurodė atsakovė pagrindinėje byloje, gerokai prieš išeinant į pensiją, taigi sprendimo priėmimo metu prekybininkas arba amatininkas jokiu būdu negali numatyti, ar jis atitinka išeitinės išmokos suteikimo kriterijus. Galiausiai ieškovių pagrindinėje byloje argumentu neatsižvelgiama į faktą, kad dėl išeitinės išmokos socialinio pobūdžio jos skyrimas priklauso nuo griežtų sąlygų dėl pragyvenimo išteklių, ir bet kuriuo atveju neužtikrina pakankamai lėšų, kad savo veiklą nutraukusiems prekybininkams ir amatininkams užtikrintų pragyvenimą visą jų pensijos laikotarpį(49).

106. Lieka nustatyti, ar Bendrijos konkurencijos teisės prasme išeitinė išmoka turi būti laikoma naudinga įmonėms dėl vienintelės faktinės aplinkybės, kad ji suteikiama prekybininkams ir amatininkams. Vadovaudamasi Teisingumo Teismo praktika(50) manau, kad šioje byloje reikia nagrinėti šios naudos poveikį. Be to, reikia pripažinti, kaip teisingai nurodė Komisija(51), kad išeitinė išmoka išmokama prekybininkui arba amatininkui po to, kai jis nutraukia savo veiklą, todėl išmoka nėra nauda minėtos veiklos vykdymo tikslais. Taigi, net jei būtų nustatyta, jog išeitinė išmoka yra naudinga įmonėms, ji neturėtų pastebimo poveikio konkurencijai, nes prekybininkai ir amatininkai gauna išmoką būtent dėl nedidelės apyvartos.

107. Ši išvada neprieštarauja 2001 m. birželio 21 d. Sprendimui Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją(52). Šiame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo parama, teikiama veiklą nutraukiančioms įmonėms, pripažinta pagalba EAPB sutarties 4 straipsnio prasme. Primindamas, kad EAPB sutarties 4c straipsnis be jokių apribojimų draudė bet kokią pagalbą, Teisingumo Teismas nurodė, jog „EAPB sutarties 4c straipsnis, kitaip nei EB sutarties 92 straipsnio 1 dalis, pagalbos pripažinimui nesuderinama su bendrąja rinka nereikalauja, kad ji iškraipytų arba galėtų iškraipyti konkurenciją“(53).

108. Todėl reikia pripažinti, kad Įstatymo Nr. 81-1160 106 straipsniu numatyta išeitinė išmoka nelaikytina pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

c)      Dėl papildomų asignavimų senatvės draudimo sistemoms

109. Teismo posėdyje paaiškėjo, jog nuomonės dėl dalies pajamų iš TACA paskyrimo finansuoti prekybininkų ir amatininkų senatvės draudimo sistemas, numatytas Įstatymu Nr. 96-1160, sutapo tuo atžvilgiu, kad kasos gavėjos nėra įmonės, galinčios vykdyti ekonominę veiklą, nes bazinio privalomojo senatvės draudimo sistemas jos valdo pagal solidarumo principą. Šiuo klausimu pakanka nurodyti minėtą Teisingumo Teismo praktiką(54).

110. Tačiau ieškovės pagrindinėje byloje mano, kad papildomas asignavimas nagrinėjamai senatvės draudimo sistemai yra naudingas pagal šią sistemą apdraustiems prekybininkams ir amatininkams, nes šiuo atitinkamų senatvės draudimo kasų pajamų dalies finansavimu suteikiama galimybė išvengti įmokų šioms kasoms padidėjimo, taip sumažinant išlaidas jose dalyvaujantiems prekybininkams ir amatininkams. Kaip jau nurodžiau(55), toks argumentavimas negali būti taikomas nagrinėjamam kaltinimui, nes nėra būtino ryšio tarp įmokų dydžio ir ginčijamo asignavimo. Taigi, nesant papildomo asignavimo, valstybė iš mokesčių gautomis pajamomis galėtų finansuoti minėtas kasas, taip leisdama joms nedidinti įmokų.

111. Tad tokiomis aplinkybėmis papildomas asignavimas senatvės draudimo sistemoms taip pat nelaikytinas pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

d)      Dėl per Fisac ir CPDC individualiai skiriamų priemonių

112. Neginčijama, kad Fisac finansuoja urbanistinį planavimą ir vietinės plėtros planus, o tai nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes nėra įmonėms arba veiklos sektoriams suteikiama selektyvi nauda.

113. Per Fisac arba CPDC individualiai įmonėms suteiktų subsidijų atžvilgiu ginčas kyla ne dėl šių priemonių galimo pripažinimo pagalba, tačiau dėl de minimis tvarkos taikymo valstybės pagalbai, o tai reikštų pareigos informuoti apie šią pagalbą nebuvimą.

114. Neabejotina, kad de minimis pagalbos tvarka turi būti aiškinama siaurai, nes ji yra nukrypimas nuo įsipareigojimų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį. Todėl ji negali būti taikoma atgaline data(56).

115. Reikia pažymėti, kad pareiga informuoti pagal EB 88 straipsnio 3 dalį apie nedidelės reikšmės valstybės pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms buvo panaikinta nuo 1992 m. rugpjūčio 19 dienos. Pagal 1992 m. Bendrijos rekomendacijų dėl pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms 3.2 punktą(57) „nuo šiol nebereikia informuoti pagal 93 straipsnio 3 dalį apie 50 000 ekiu vienai išlaidų rūšiai neviršijančias ad hoc suteiktą pagalbą bei schemas, pagal kurias vienos įmonės vienai išlaidų rūšiai galimos skirti pagalbos suma per trejų metų laikotarpį neviršija šios sumos, jei pagalba suteikiama su sąlyga arba schema numato specialią sąlygą, pagal kurią bendra įmonės gaunama pagalba kartu su papildoma pagalba, gauta tai pačiai jos išlaidų rūšiai iš kitų finansavimo šaltinių arba pagal kitas schemas, negali viršyti 50 000 ekiu sumos“.

116. Nors Fisac parama ginčijamų mokesčių mokėjimo metu buvo reglamentuojama Dekretu Nr. 95-1140, t. y. jo 1 ir 8 straipsniais, būtent 1989 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 89-1008 dėl prekybos ir amatų įmonių skatinimo bei jų ekonominės, teisinės ir socialinės aplinkos gerinimo (Doubin įstatymas)(58) 4 straipsnis pirmą kartą numatė pajamų iš mokesčio galimo perviršio dalies paskyrimą bendriems veiksmams, kuriais siekiama palengvinti veiklos vykdymą ir modernizuoti prekybą bei amatus tuose sektoriuose, kurie ypač paveikti ekonominių ir socialinių pokyčių, bei veiksmams, kuriais palengvinamas prekybos arba amatų įmonių perkėlimas arba pertvarkymas.

117. Dekretas Nr. 95-1140 tik pakeitė pajamų iš TACA perviršiu finansuojamos pagalbos suteikimo sąlygas, numatydamas atvirąją Organic kasos sąskaitą išmokoms Fisac naudai pagal Doubin įstatymą.

118. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Fisac valdoma individualiai teikiamos pagalbos schema buvo numatyta ankstesnėmis nuostatomis nei 1992  m. Bendrijos rekomendacijos, todėl individualiai teikiama pagalba bet kuriuo atveju negali būti laikoma de minimis.

119. Tačiau to negalima pritaikyti per CPDC finansuojamai paramai, nes tik Dekretas Nr. 98-132 dėl Kuro platintojų prekybos komiteto įsteigimo, iš dalies keičiantis Dekretą Nr. 91-284, padidino CPDC pajamas pajamų iš TACA perviršio dalimi. Beje, leidimą taip padidinti CPDC išteklius laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000 m. suteikė Europos Komisija(59), ir tai pripažino ir ieškovės pagrindinėje byloje.

120. Atsakymas į klausimą, ar apie vėlesnę CPDC paramą reikėjo iš naujo informuoti Komisiją, priklauso ir nuo tuo metu galiojusių de minimis pagalbai taikomų nuostatų, šiuo atveju Reglamento Nr. 69/2001. Komisija teisingai pastebėjo, kad net neskaičiuojant dotacijų dydžio, per CPDC galimos suteikti pagalbos maksimali riba buvo mažesnė už Reglamentu Nr. 69/2001 numatytą maksimalią ribą.

V –    Išvada

121. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, į Saint-Étienne socialinių bylų teismo ir Liono apeliacinio teismo pateiktus prejudicnius klausimus siūlau atsakyti taip:

„1.      EB 87 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pagalbos sąvoka neapima tam tikromis sąlygomis mokamos išeitinės išmokos veiklą nutraukiantiems prekybininkams ir amatininkams.

2.      Pagrindinės bylos aplinkybėmis nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nagrinėjimas neatskleidė privalomojo paskirties ryšio tarp pagalbos prekybai ir amatams mokesčio bei įvairių valstybės paramos priemonių, kurios gali būti iš dalies finansuojamos pajamų iš šio mokesčio pertekliumi, susidariusiu po paramos suteikimo išeitinės išmokos sistemai.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – JORF, 1972 m. liepos 14 d., p. 7419.

3  – JORF, 1994 m. gruodžio 30 d., p. 18737.

4 – . JORF, 1996 m. rugpjūčio 29 d., p. 12940.

5 – JORF, 2001 m. rugsėjo 11 d., p. 14495.

6 – JORF, 1995 m. spalio 29 d., p. 15808.

7 – JORF, 1991 m. kovo 20 d.

8 – JORF, 1998 m. kovo 7 d.

9 – OL C 395, p. 13.

10 – Byla Galeries de Lisieux (C–488/04). Šis klausimas suformuluotas taip: „Ar pagal Bendrijos teisę 1972 m. liepos 13 d. Įstatymu nustatytas pagalbos prekybai ir amatininkystei mokestis, taikomas mažmeninės prekybos parduotuvėms, kurių prekybos plotas viršija 400 m2, pajamos iš kurio skiriamos į prekybininkų ir amatininkų senatvės draudimo kasų specialias sąskaitas, kad būtų išmokėta speciali kompensacinio pobūdžio pagalba, 1981 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 81-1160 pakeista į išėjimo į pensiją išmoka, turi būti pripažintas valstybės pagalba, nes jis taikomas tik mažmeninės prekybos parduotuvėms, turinčioms per 400 m2 prekybos ploto ir didesnę nei 460 000 eurų metinę apyvartą, ir kadangi jis būsimam išmokos gavėjui leidžia sumažinti savo galimus mokėjimus (pagal privalomą senatvės pensijos sistemą), ribojant galimas įmokas pagal papildomą senatvės draudimo sistemą?“

11 – Žr., pavyzdžiui, 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimą Gerrit Holdijk ir kt. (141–143/81, Rink. p. 1299, 6 punktas).

12 – 1974 m. liepos 2 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 33 punktas); 1993 m. kovo 17 d. Sprendimas Sloman Neptun (C-72/91 ir C-73/91, Rink. p. I-887, 21 punktas) ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją, vadinamas Maribel bis/ter (C-75/97, Rink. p. I-3671, 33 punktas).

13 – 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas van Calster ir kt. (C-261/01 ir C-262/01, Rink. p. I-12249, 49 p.). Šiuo atžvilgiu taip pat žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Enirisorse (C-34/01– C–38/01 Rink. p. I-14243, 44 punktas) ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Pearle ir kt. (C-345/02, Rink. p. I-0000, 29 punktas).

14 – Sprendimo C-174/02, Rink. p. I-0000, 28 punktas.

15 – Iš nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos bei iš birželio 2 d. posėdyje žodžiu pateiktų pastabų matyti, kad ieškovės pagrindinėje byloje manė, jog jų apmokestinimas yra jų konkurencingumo ribojimas, nes nemažai prekybos tinklų yra sudaryti iš ginčijamu mokesčiu neapmokestinamų nedidelio ploto parduotuvių, ir kad, kita vertus, jie konkuruoja su didelėmis miesto centre esančiomis taip pat nuo mokesčio atleistomis parduotuvėmis (kurios buvo atidarytos iki 1960 m. sausio 1 d. – 1972 m. liepos 13 d. Įstatymo 3 straipsnis).

16 – 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C-241/94, Rink. p. I-4551, 21 punktas); 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-342/96, Rink. p. I-2459, 23 punktas) ir sprendimas Belgija prieš Komisiją, vadinamas Maribel bis/ter (minėtas 11 išnašoje, 25 punktas).

17 – 1996 m. vasario 29 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C-56/93, Rink. p. I-723, 79 punktas); sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (minėtas 15 išnašoje, 20 punktas); sprendimas Belgija prieš Komisiją, vadinamas Maribel bis/ter (minėtas 11 išnašoje, 25 punktas).

18 – 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, 75 punktas) ir sprendimas Pearle ir kt. (minėtas 12 išnašoje, 33 punktas).

19 – Žr. 1990 m. kovo 21 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją, vadinamą Tubemeuse (C-142/87, Rink. p. I-959, 25 punktas); 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C-278/92– C-280/92, Rink. p. I-4103, 20 punktas); 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją, vadinamą Stardust (C-482/99, Rink. p. I-4397, 68 punktas); sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (minėtas 17 išnašoje, 74 punktas) ir sprendimą Pearle ir kt. (minėtas 12 išnašoje, 32 punktas).

20 – Dėl šios sąlygos žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimą Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją (67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 35 punktas); 1991 m. kovo 21 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-303/88, Rink. p. I-1433, 11 punktas); 1991 m. kovo 21 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-305/89, Rink. p. I-1603, 13 punktas) ir sprendimą Stardust (minėtas 18 išnašoje, 24, 50 ir paskesni punktai).

21 – Žr., pavyzdžiui, 1994 m. kovo 15 d. Sprendimą Banco Exterior de España (C-387/92, Rink. p. I-877, 13 ir 14 punktai); 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-6/97, Rink. p. I-2981); sprendimą Stardust (minėtas 18 punkte, 23 punktas) ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą AEM (C-128/03 ir C-129/03, Rink. p. I-0000, 38 punktas).

22 – 2001 m. gegužės 8 d. pateikta išvada byloje Ferring (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo, C-53/00, Rink. p. I-9067, 39 punktas).

23 – Sprendimas AEM (minėtas 20 išnašoje, 39 punktas). Taip pat žr., pavyzdžiui, 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C-351/98, Rink. p. I-8031, 42 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Nyderlandai prieš Komisiją (C-159/01, Rink. p. I-4461, 42 punktas).

24 – Šiuo klausimu žr. sprendimą Sloman Neptun (minėtas 11 išnašoje, 15 punktas); sprendimą Belgija prieš Komisiją (minėtas  išnašoje, 26–39 punktai); 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Banks (C-390/98, Rink. p. I-6117, 3 punktas); sprendimus Ispanija prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 43 punktas) ir Nyderlandai prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 42 punktas).

25 – Organic kasa pagrindinėje byloje šiuo atžvilgiu nurodo 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją (T-92/00 ir T-103/00, Rink. p. II-1385, 62 punktas).

26 – Dėl šio kriterijaus žr. mano 2004 m. spalio 28 d. išvadą byloje AEM (kurioje priimtas 20 išnašoje minėtas sprendimas).

27 – Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-310/99, Rink. p. I-2289, 84–86 punktai).

28 – Nacionalinė viešoji įstaiga, atsakinga už prekybininkams ir amatininkams skirtų teritorijų planavimą ir pertvarkymą (Établissement public national d'aménagement et de restructuration des espaces commerciaux et artisanaux)

29 – Ypač žr. 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Lornoy ir kt. (C-17/91, Rink. p. I-6523, 28 punktas).

30 – Žr. 1993 m. spalio 27 d. Sprendimą Scharbatke (C-72/92, Rink. p. I-5509, 20 punktas) ir sprendimą Enirisorse (minėtas 12 išnašoje, 43 punktas).

31 – Minėti sprendimai Streekgewest Westelijk Noord-Brabantirt ir Pape.

32 – 35 ir paskesni punktai.

33 – Išvados 32 punktas.

34 – Minėtas 13 išnašoje.

35 – . JORF, 1996 m. rugpjūčio 29 d., p. 12940.

36 – Ieškovės šiuo klausimu nurodo 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C-156/98, Rink. p. I-6857, 29 ir 30 punktai).

37 – OL L 10, p. 30.

38 – Ieškovės nurodo generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje, kurioje priimtas sprendimas Pearle ir kt. (minėtas 12 išnašoje), 87 punktą.

39 – Žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimą Nyderlandai prieš Komisiją (C-382/99, Rink. p. I-5163) ir Vokietija prieš Komisiją (minėtas 34 išnašoje).

40 – Žr. 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Italiją prieš Komisiją (minėtas 12 išnašoje); 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (52/83, Rink. p. 3707) ir sprendimą Belgija prieš Komisiją (minėtas 12 išnašoje).

41 – Organic kasa pagrindinėje byloje nurodo 1992 m. gegužės 20 d. Komisijos pranešimo dėl Bendrijos rekomendacijų valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL C 213, p. 3) 3.2 punktą; 1996 m. kovo 6 d. Komisijos pranešimas dėl de minimis valstybės pagalbai (OL C 68, p. 9).

42 – 1993 m. vasario 17 d. Sprendimas Poucet ir Pistre (C-159/91 ir C-160/91, Rink. p. I-637, 6 punktas) ir 1996 m. kovo 26 d. Sprendimas Garcia ir kt. (C-238/94, Rink. p. I-1673, 15 punktas).

43 – OL C 146, p. 6.

44 – Sprendimas Poucet ir Pistre (minėtas 40 išnašoje, 15–18 punktai) ir 2004 m. kovo 16 d. Sprendimas AOK-Bundesverband ir kt. (C-264/01, C-306/01, C-354/01 ir C-355/01, Rink. p. I-2493, 47 punktas).

45 – Šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Albany (C-67/96, Rink. p. I-5751, 77 ir 78 punktai).

46 – Žr. 42 išnašą.

47 – 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas (C-379/98, Rink. p. I-2099, 58 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

48 – Sprendimas Stardust (minėtas 18 išnašoje, 23 punktas).

49 – Pagal 1996 m. rugpjūčio 13 d. ministrų potvarkį (JORF, 1996 m. rugpjūčio 29 d., p. 12940), iš dalies pakeistą 2001 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu dėl tam tikrų frankais išreikštų sumų vertės eurais suderinimo (JORF, 2001 m. rugsėjo 11 d., p. 14495): „išmokos suma yra nuo 3 140 eurų iki 18 820 eurų šeimai ir nuo 2 020 eurų iki 12 100 eurų viengungiui“.

50 – Ypač žr. sprendimą Belgija prieš Komisiją, vadinamą Maribel bis/ter (minėtas 11 išnašoje, 25 punktas).

51 – Komisija taip pat nurodo savo sprendimą dėl Italijos kelių transporto pertvarkymo (OL C 211, 1998, p. 5), kuriame ji pastebėjo – žr. OL C 211, p. 14 – kad „valstybės subsidija savarankiškai veiklą vykdančiam asmeniui, kuris nutraukia savo veiklą, nesuteikia naudos konkrečioje rinkoje veikiančiai įmonei ir todėl neturi jokio poveikio konkurencijai arba prekybai tarp valstybių narių. Jei yra užtikrinama, kad šios lėšos jokiu būdu negali tiesiogiai arba netiesiogiai grįžti į prekių gabenimo kelių transportu sektorių, tokio pobūdžio nuostata iš principo nepatenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies draudimo taikymo sritį“.

52 – C-280/99 P– C-282/99 P (Rink. p. I-4717).

53 – Minėto sprendimo 32 punktas (paryškinta mano).

54 – 42 ir 43 išnašos.

55 – Žr. 81 punktą.

56 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. pateiktos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje Pearle ir kt. (minėta 12 išnašoje) 91 punktą: „joks teisinis pagrindas neleidžia taikyti de minimis taisyklės atgaline data, nes grįžtamoji galia negali būti preziumuojama išimtį iš teisės aktu numatytos pareigos nustatančiai normai“.

57 – Komisijos pranešimas (OL C 213, 1992, p. 2).

58 – JORF,1990 m. sausio 2d.

59 – 1997 m. birželio 18 d. Sprendimas Nr. 294/97.