Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2006 m. kovo 16 d.(1)

Byla C-452/04

Fidium Finanz AG

prieš

Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht

(Verwaltungsgericht Frankfurt am Main (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas – Laisvė teikti paslaugas – Trečiojoje valstybėje įsteigtos įmonės kreditų teikimas valstybės narės rezidentams – Išankstinio leidimo reikalavimas valstybėje narėje, kurioje teikiama paslauga – Piktnaudžiavimas“





I –    Preliminarios pastabos

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su klausimu, ar trečiojoje valstybėje įsteigtos įmonės komercinis kreditų teikimas Europos Sąjungos valstybės narės rezidentams patenka į laisvo kapitalo judėjimo, ar į laisvės teikti paslaugas taikymo sritį. Pateiktas klausimas susijęs būtent su atitinkamos valstybės narės reikalavimo gauti leidimą vykdyti kreditų teikimo veiklą ir trečiosios valstybės įmonės būtino įsisteigimo šioje valstybėje narėje teisėtumu.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

1.      Atitinkamos nuostatos dėl laisvo kapitalo judėjimo

2.        EB 56 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.“

3.        EB 57 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje nurodyta:

„56 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Bendrijos teisę galiojančių apribojimų, nustatytų kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusiam su tiesioginėmis investicijomis, apimančiomis ir investicijas į nekilnojamąjį turtą, su įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas.“

4.        EB 58 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„56 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač apmokestinimo ir finansų įstaigų riziką ribojančios priežiūros srityje, arba nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistinės informacijos tikslais, arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.“

5.        Pagal EB 58 straipsnio 3 dalį:

„1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės ir tvarka neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta 56 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo.“

2.      1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo(2) (Direktyva 88/361)

6.        Direktyvos 88/361 I priedo nomenklatūros įžanginėje dalyje nurodyta (ištraukos):

„Kapitalo judėjimai, išvardyti nomenklatūroje, aprėpia:

–        visas būtinas kapitalo judėjimų operacijas: sandorių sudarymą ir su jais susijusių pervedimų vykdymą,

–        operacijas kreditams arba paskoloms grąžinti.

Ši nomenklatūra išsamiai neišvardija visų kapitalo judėjimų, patenkančių į šią sąvoką, dėl to joje yra skyrius XIII−F „Kiti kapitalo judėjimai – Įvairūs.“

7.        Pagal nomenklatūrą klasifikuojami:

„VIII. Finansinės paskolos ir kreditai (neįtraukti į I, VII ir XI skyrius)

A. Paskolos ir kreditai, ne rezidentų suteikti rezidentams.“

8.        Į šias apibrėžtis patenka:

„Finansinės paskolos ir kreditai

Ši kategorija taip pat apima hipotekos paskolas, vartotojų kreditą <...>“

3.      2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo(3) (Direktyva 2000/12)

9.        Nuoroda į teisinį pagrindą suformuluota taip:

„atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalies pirmą ir trečią sakinius, <...>“.

10.      Ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„<...> laisvės teikti paslaugas atžvilgiu kredito įstaigų veiklos srityje ši direktyva yra svarbiausia priemonė vidaus rinkai sukurti“.

11.       Aštuoniolikta konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Tarp šios direktyvos tikslo ir kituose Bendrijos teisės aktuose numatyto tikslo liberalizuoti kapitalo judėjimą egzistuoja būtinas ryšys. Visais atvejais priemonės, susijusios su banko paslaugų liberalizavimu, turi derėti su kapitalo judėjimo liberalizavimo priemonėmis.“

12.      Pagal devynioliktos konstatuojamosios dalies ketvirtąjį sakinį:

„Kredito įstaigų, gavusių leidimus veiklai trečiosiose šalyse, filialai <...> laisve teikti paslaugas naudojasi tik tose valstybėse narėse, kuriose yra įsteigti <...>“

13.      Pagal šešiasdešimt penktą konstatuojamąją dalį:

„Konsoliduota kredito įstaigų priežiūra siekiama apsaugoti minėtų įstaigų indėlininkų interesus ir užtikrinti finansų sistemos stabilumą.“

14.      4 straipsnio 1 sakinyje nurodyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad kredito įstaigos prieš pradėdamos savo veiklą gautų leidimus veiklai.“

15.      Veiklos rūšys, kurioms taikomas abipusis pripažinimas ir kurios yra išvardytos I priede, apima „skolinimą, įskaitant vartojimo kreditus“.

B –    Nacionalinė teisė

1.      Kredito operacijų įstatymas (Gesetz über das Kreditwesen)(4) (toliau − KWG)

16.      KWG 32 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Asmuo, kuris nori valstybėje vykdyti bankinę veiklą arba teikti finansines paslaugas komerciniu pagrindu arba komercinei įmonei būtinu mastu, turi gauti iš Bundesanstalt leidimą <...>“

17.      KWG 1 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Kredito įstaigomis laikomos įmonės, kurios vykdo bankines operacijas komerciniu pagrindu arba komercinei įmonei būtinu mastu.“

18.      KWG 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta (ištraukos):

„bankinėmis operacijomis laikomi <...>

2) piniginių paskolų ir akceptavimo kreditų teikimas (kredito operacijos)“.

19.      6 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Federalinė finansinių paslaugų priežiūros institucija imasi priemonių kovoti su nesąžiningais veiksmais bankinių ir finansinių paslaugų sektoriuje, kurie gali kelti pavojų institucijoms patikėtų lėšų saugumui, pakenkti tinkamam bankinių operacijų vykdymui ar finansinių paslaugų teikimui ar padaryti didelės žalos šalies ūkiui.“

20.      KWG 33 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje nurodyta (ištrauka):

„leidimą atsisakoma išduoti, jeigu <...>

6)      įstaiga valstybėje neturi centrinės administracijos; <...>“.

21.      Priešingai nei KWG 33 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 6 punkte, KWG 53 straipsnyje užsienio įmonių filialams leidžiama vykdyti veiklą neperkeliant savo centrinės administracijos, jei yra įvykdytos KWG 53 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. KWG 53 b straipsnyje kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtoms indėlius priimančioms kredito įstaigoms ir finansines paslaugas teikiančioms įmonėms numatytos lengvatinės galimybės patekti į Vokietijos Federacinės Respublikos rinką.

22.      Tokių valstybių kaip Šveicarija atveju KWG 53 c straipsnyje numatyta, kad patekimą į rinką supaprastinančios sąlygos nustatomos federalinio finansų ministro įsakymu.

23.      KWG 54 straipsnyje bankinės veiklos vykdymas ar finansinių paslaugų teikimas be leidimo pagal KWG 32 straipsnio 1 dalį laikomi nusikaltimu.

2.      2003 m. balandžio 12 d. Federalinės finansinių paslaugų priežiūros institucijos (Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht, toliau – BaFin) instrukcijos dėl įpareigojimo gauti leidimą pagal KWG 32 straipsnio 1 dalį

24.      Pakeitusi savo administracinę praktiką, BaFin šiuo metu taip pat prižiūri bankinę veiklą, kurią vykdo ne Vokietijoje įsteigtos įmonės, jei ta veikla yra orientuota į nacionalinės teritorijos rinką.

III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

25.      Fidium Finanz AG (toliau – Fidium Finanz) yra pagal Šveicarijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, kurios buveinė ir centrinė administracija yra Sankt Galene. Ji daugiausia teikia nedidelius, 2 500–3 500 EUR dydžio kreditus, kuriems nereikia jokios išankstinės Schufa (Vokietijos centrinė informacijos apie kreditus įstaiga) informacijos. Tačiau tokios informacijos apie kreditus gavimas yra įprastas dalykas, kai Vokietijoje įsteigtos kredito įstaigos teikia kreditus. Pagrindinės bylos aplinkybių metu Fidium Finanz neturėjo Vokietijos teisės reikalaujamo leidimo verstis bankine veikla.

26.      Remiantis sprendimu kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Fidium Finanz netaikoma Šveicarijos bankų komisijos priežiūra. Pagal tą patį sprendimą iš 2004 m. birželio 28 d. kompetentingo Sankt Galeno kantono pateiktos informacijos išplaukia, kad nors pagal Šveicarijos teisę Fidium Finanz neturi leidimo teikti kreditų, pagal šią teisę tokio leidimo nereikalaujama, nes Fidium Finanz teikia vartojimo kreditus tik užsienyje gyvenantiems asmenims.

27.      2003 m. pradžioje BaFin buvo pranešta apie tai, kad Fidium Finanz teikia kreditus. Ji siūlė minėtų dviejų dydžių paskolas, be kita ko, ir internetu. Tinklavietė veikė vokiečių kalba. Klientai galėjo parsisiųsti bei užpildyti paskolos prašymo dokumentus ir išsiųsti juos paštu Fidium Finanz, kuri tada sprendė, ar tenkinti paskolos prašymą. Jei prašymą buvo nusprendžiama patenkinti, kreditas buvo išsiunčiamas klientui pinigine pašto perlaida. Paskolos buvo išduodamos 40 mėnesių terminui, o 2003 m. faktinė palūkanų norma, remiantis Fidium Finanz pateikta informacija, sudarė 13,94 %. Kita galimybė suteikti kreditą buvo siūloma per Vokietijoje veikiančius kredito tarpininkus, kurie bendrovės vardu taip pat reklamavo Fidium Finanz paskolas internete.

28.      2003 m. balandžio 12 d. BaFin paskelbė naujas instrukcijas dėl įpareigojimo gauti leidimą tarptautinei bankinei veiklai pagal KWG 32 straipsnio 1 dalį.

29.      2003 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu BaFin uždraudė Fidium Finanz vykdyti KWG 1 straipsnio pirmosios pastraipos 2 dalies 2 punkte apibrėžtas kredito operacijas komerciniu pagrindu arba komercinei įmonei būtinu mastu, teikiant paskolas Vokietijos Federacinėje Respublikoje gyvenantiems klientams, kuriems yra skirtos Fidium Finanz paslaugos.

30.      2004 m. vasario 18 d. Sprendimu BaFin atmetė 2003 m. rugsėjo 1 d. pateiktą skundą dėl šio sprendimo. Todėl Fidium Finanz 2004 m. kovo 2 d. pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Frankfurt am Main dėl jos atžvilgiu priimto sprendimo panaikinimo. Jos tvirtinimu, kadangi jos bendrovės buveinė yra Šveicarijoje ir visa jos administracinė veikla sukoncentruota šioje valstybėje, ji nevykdo bankinės veiklos „nacionalinėje teritorijoje“, kaip reikalaujama pagal KWG 32 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kad būtų taikoma sąlyga dėl leidimo.

31.      Tačiau, Verwaltungsgericht nuomone, ieškinys negali būti tenkinamas pagal nacionalinę teisę, nes Fidium Finanz taikomas reikalavimas gauti leidimą pagal KWG 32 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto pagal Bendrijos teisę, kuri turi viršenybę, situacija gali būti kitokia.

IV – Prejudiciniai klausimai

32.      Todėl Verwaltungsgericht Frankfurt am Main pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar įmonė, įsteigta ne Europos Sąjungos teritorijoje, šiuo atveju – Šveicarijoje, komerciniu pagrindu teikdama kreditus Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos, rezidentams, gali šios valstybės narės ir jos valdžios institucijų arba teismų veiksmų atžvilgiu remtis kapitalo judėjimo laisve pagal EB 56 straipsnį, ar tokių finansinių paslaugų pradžiai, teikimui ir organizavimui taikoma tik paslaugų judėjimo laisvė pagal EB 49 ir paskesnius straipsnius?

2.      Ar įmonė, įsteigta ne Europos Sąjungos teritorijoje, gali remtis kapitalo judėjimo laisve pagal EB 56 straipsnį, jei ji komerciniu pagrindu arba daugiausia teikia kreditus Europos Sąjungos gyventojams, o jos buveinė yra valstybėje, kurioje jai netaikomas reikalavimas gauti išankstinį šios valstybės valdžios institucijos leidimą, kad galėtų pradėti bei vykdyti tokią veiklą, ir jos veikla nėra privalomai kontroliuojama taip, kaip tai įprasta kredito įstaigų atveju Europos Sąjungoje, o šiuo atveju pirmiausia – Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ar tokiu atveju rėmimasis kapitalo judėjimo laisve laikytinas piktnaudžiavimu teise?

Ar Europos Sąjungos teisės požiūriu tokia įmonė reikalaujant gauti leidimą gali būti prilyginta atitinkamos valstybės narės teritorijoje gyvenantiems asmenims ir įsteigtoms įmonėms, nors ji nėra įsteigta šioje valstybėje narėje ir neturi joje filialo?

3.      Ar nuostata, pagal kurią įmonė, įsteigta Europos Sąjungai nepriklausančioje valstybėje, gali komerciniu pagrindu teikti kreditus Europos Sąjungos gyventojams, tik gavusi išankstinį atitinkamos valstybės narės, kurioje gyvena kredito gavėjas, valdžios institucijos leidimą, pažeidžia kapitalo judėjimo laisvę pagal EB 56 straipsnį?

Ar šiuo atveju svarbu tai, ar komercinis kreditų teikimas be leidimo yra nusikalstama veika, ar tik administracinės teisės pažeidimas?

4.      Ar trečiajame klausime nurodytas reikalavimas gauti išankstinį leidimą yra pateisinamas EB 58 straipsnio 1 dalies b punktu, ypač atsižvelgiant į:

–        kredito gavėjo apsaugą nuo sutartinių bei finansinių įsipareigojimų asmenims, kurių patikimumas nebuvo patikrintas,

–        šių asmenų apsaugą nuo įmonių ar asmenų, kurie neteisingai tvarko buhalterinę apskaitą ir netinkamai vykdo, remiantis bendromis taisyklėmis, jiems nustatytas klientų konsultavimo bei informavimo pareigas,

–        šių asmenų apsaugą nuo netinkamos ir piktnaudžiaujančios reklamos,

–        užtikrinimą, kad kreditus teikiančios įmonės turi pakankamai finansinių resursų,

–        kapitalo rinkos apsaugą nuo nekontroliuojamo didelių kreditų teikimo,

–        kapitalo rinkos ir visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamos veiklos, ypač tos, kuriai taikomos nuostatos dėl kovos su pinigų plovimu ar terorizmu?

5.      Ar pagal Bendrijos teisę per se leistinas reikalavimas gauti leidimą trečiojo klausimo prasme atitinka EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu leidimas suteikiamas, tik jei įmonė turi savo pagrindinį administracijos organą arba bent filialą atitinkamoje valstybėje narėje, ypač siekiant:

–        sudaryti galimybę atitinkamos valstybės narės valdžios institucijoms realiai ir veiksmingai patikrinti sandorių sudarymą ir vykdymą, t. y. pranešus prieš trumpą laiką arba iš anksto nepranešus,

–        kad sandorių sudarymą ir vykdymą būtų galima atsekti, remiantis valstybėje narėje esančiais ir joje saugotinais dokumentais,

–        turėti galimybę susisiekti su atsakingais įmonės asmenimis valstybės narės teritorijoje,

–        užtikrinti arba bent palengvinti įmonės klientų finansinių reikalavimų įvykdymą valstybėje narėje?“

V –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

33.      Pirmuoju klausimu Verwaltungsgericht iš esmės nori išsiaiškinti, ar trečiojoje valstybėje įsteigta įmonė kreditų teikimo valstybės narės rezidentams atžvilgiu gali remtis laisvu kapitalo judėjimu, o gal tokia veikla patenka tik į EB 49 straipsnio taikymo sritį, t. y. laisvės teikti paslaugas taikymo sritį.

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

34.      Fidium Finanz ir Komisija laikosi nuomonės, kad kreditų teikimas patenka į laisvo kapitalo judėjimo taikymo sritį. Jos abi šiuo atžvilgiu remiasi Direktyvos 88/361 I priedo nomenklatūra.

35.      Fidium Finanz nuomone, kreditų teikimas aiškiai minimas kaip kapitalo judėjimas Direktyvos 88/361 I priedo VIII skyriuje „Finansinės paskolos ir kreditai“. Komisijos teigimu, nomenklatūros įžanginėje dalyje esanti frazė „operacijos kreditams arba paskoloms grąžinti“ niekaip nepakeičia šios aplinkybės, nes skolinimas dėl nebaigtinio sąrašo taip pat į jį patenka.

36.      Fidium Finanz taip pat tvirtina, kad nors tarp kreditų teikimo ir laisvės teikti paslaugas yra ryšys, tai netrukdo taikyti EB 56 straipsnio, nes labai daug Teisingumo Teismo sprendimų finansinių paslaugų srityje(5) rodo, kad abi pagrindinės laisvės taikomos paraleliai.

37.      BaFin, Vokietijos, Graikijos, Italijos ir Portugalijos vyriausybės bei Airija laikosi priešingos nuomonės, kad EB 56 straipsnis netaikytinas. BaFin ir Vokietijos vyriausybė šiuo atžvilgiu visų pirma remiasi tuo, kad kreditų teikimas nėra investavimas(6). Be to, nors Vokietijos ir Graikijos vyriausybės bei BaFin pripažįsta, kad leidimo reikalavimas gali turėti netiesioginį poveikį kapitalo judėjimui, šioje byloje – paskolos sumos išmokėjimui, jos taip pat ginčija, kad iš Teisingumo Teismo praktikos(7) išplaukia, jog EB 56 straipsnis nedraudžia kapitalo judėjimo apribojimų, kurie netiesiogiai atsiranda tik dėl kitų pagrindinių laisvių apribojimų, šioje konkrečioje byloje – laisvės teikti paslaugas apribojimų.

38.      Airija mano, kad nors į tą teismų praktiką nebereikėtų atsižvelgti, remiantis „pagrindinio aspekto“ kriterijumi taip pat nėra galimybės taikyti kapitalo judėjimus reglamentuojančių nuostatų.

39.      Be to, Italijos, Graikijos ir Vokietijos vyriausybės, taip pat BaFin remiasi Direktyva 2000/12, kurioje, atsižvelgiant į jos teisinį pagrindą, kai kurias konstatuojamąsias dalis ir I priede esantį sąrašą, kreditų teikimas priskiriamas laisvės teikti paslaugas, o ne laisvo kapitalo judėjimo taikymo sričiai.

40.      Galiausiai Vokietijos vyriausybė priduria, kad EB 49 straipsnis yra nuostata, apie kurią kalbama EB 57 straipsnio 1 dalyje, ir kad laisvas kapitalo judėjimas finansinių paslaugų srityje apsiriboja tik valstybėmis narėmis, nes kreditų teikimas bent jau yra ir paslauga.

B –    Vertinimas

41.      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar paskolų teikimui iš trečiosios valstybės Europos Sąjungoje esančiam paskolos gavėjui taikomos laisvo kapitalo judėjimo ir (arba) laisvės teikti paslaugas nuostatos.

42.      Kalbant apie EB 49 ir paskesnius straipsnius, t. y. laisvę teikti paslaugas, Teisingumo Teismas sprendimuose Svensson ir Gustavsson(8) bei Parodi(9) laikėsi nuomonės, kad paskolos taip pat yra paslaugos. Todėl, nors nagrinėjamas dalykas patenka į laisvės teikti paslaugas taikymo sritį ratione materiae, tokia įmonė kaip Fidium Finanz negali remtis ta laisve, nes jos taikymo sritis ratione personae neapima ne Bendrijoje įsteigtų asmenų. Be to, iš Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo(10) dėl laisvo asmenų judėjimo negalima daryti kitokios išvados.

43.      Tačiau iš EB 56 straipsnio 1 dalies formuluotės („<...> ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių <...>“) išplaukia, kad net ne Bendrijoje įsteigta įmonė taip pat gali remtis laisvu kapitalo judėjimu(11).

44.      Todėl pagrindinį dėmesį būtina sutelkti į tai, ar nagrinėjamos operacijos patenka į 56 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ne tik ratione personae, bei ir ratione materiae, ir ar kreditų teikimas gali būti priskiriamas kapitalo judėjimui.

45.      Pačioje EB sutartyje nėra pateikta teisinė „kapitalo judėjimo“ sąvokos apibrėžtis. Tačiau Teisingumo Teismas nusistovėjusioje praktikoje(12) aiškina šią sąvoką remdamasis Direktyvos 88/361 I priedo nomenklatūra. Nors ši direktyva yra pagrįsta tuo metu galiojusiais EEB sutarties 69 straipsniu ir 70 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojus Mastrichto sutarčiai ji vis dar išlieka orientyras apibrėžiant kapitalo judėjimo sąvoką.

46.      Direktyvos 88/361 I priedo nomenklatūros VIII (A) skyriuje nurodytos „paskolos ir kreditai, ne rezidentų suteikti rezidentams“. Nomenklatūros pabaigoje pateikiamuose „Paaiškinimuose“ jos apibrėžiamos kaip „finansinių institucijų teikiamas visų rūšių finansavimas, įskaitant <...> vartotojų kreditą“. Taigi visų pirma tokia veikla, kurią vykdo Fidium Finanz, gali būti priskiriama kapitalo judėjimui.

47.      Tačiau nomenklatūros įžanginėje dalyje kalbama tik apie „operacijas kreditams arba paskoloms grąžinti“ kaip apie kapitalo judėjimus, todėl galima būtų manyti, kad finansinės paslaugos teikimo sutarčių sudarymas, kurį apimtų laisvė teikti paslaugas (šioje byloje netaikoma), turi būti atskirtas nuo tokių sandorių vykdymo, sudarančio laisvo kapitalo judėjimo dalį.

48.      Tačiau iš tolesnio nomenklatūros įžanginėje dalyje esančio teiginio, kad kapitalo judėjimai apima „visas būtinas kapitalo judėjimų operacijas: sandorių sudarymą ir su jais susijusių pervedimų vykdymą“, yra aišku, kad teisės aktų leidėjas neketino taip padalyti vieno ekonominio proceso.

49.      Tai taip pat yra aišku iš VIII skyriaus formuluotės, kuri nukrypsta nuo X skyriaus, pavadinto „pervedimai, vykdant draudimo sutartis“, formuluotės. Iš to galima būtų daryti išvadą, kad kapitalo judėjimai šioje srityje vis dėlto apsiriboja tik pervedimo veiksmu ir neapima draudimo sandorio, kuriuo toks veiksmas yra pagrįstas.

50.      Tačiau kitokia VIII skyriaus A dalies formuluotė parodo, kad, bent jau kalbant apie paskolas, Bendrijos teisės aktų leidėjas nesiekė teisiškai padalyti ekonominio proceso.

51.      Tokią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo praktika(13), pagal kurią kiti sandoriai, kurie nėra aiškiai išvardyti, taip pat priskiriami laisvam kapitalo judėjimui, nes I priede yra pateiktas „nebaigtinis operacijų sąrašas“. Atitinkamai laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomas a fortiori kreditų teikimui, visų pirma todėl, kad kreditai aiškiai minimi nomenklatūros I priede, nors jos įžanginėje dalyje paminėtos tik operacijos kreditams arba paskoloms grąžinti.

52.      Teisingumo Teismo išvados sprendime Luisi ir Carbone(14) niekaip nepaveikia šios išvados. Kapitalo judėjimas yra „finansinės operacijos, daugiausia susijusios su nagrinėjamų lėšų investavimu, o ne su atlyginimu už paslaugą“. Tačiau paskolų teikimas pagal savo pobūdį yra investavimo forma, jei tik toks sandoris paprastai duoda pelno iš palūkanų(15). Be to, mokėjimai po paskolos suteikimo yra ne atlygis už paslaugą laisvo kapitalo judėjimo požiūriu, o pats kapitalo judėjimas.

53.      Dabar reikia išsamiai išnagrinėti, ar laisvo kapitalo judėjimo nuostatos taikomos kreditų teikimui. Teisingumo Teismo praktikoje galima aptikti keturis skirtingus požiūrius į šį klausimą.

54.      Pirmasis požiūris yra suformuotas sprendimuose Svensson ir Gustavsson(16) bei Parodi(17), kurie abu susiję su nuostatomis, trukdančiomis bankams teikti kreditus, ir sprendime Komisija prieš Italiją(18). Iš šių sprendimų galima padaryti išvadą, kad EB 49 ir 56 straipsniai turėtų būti taikomi paraleliai finansinių paslaugų srityje. Todėl galima remtis su laisvu kapitalo judėjimu susijusiomis nuostatomis kartu atsižvelgiant į nuostatas, reglamentuojančias laisvę teikti paslaugas.

55.      Antrąjį požiūrį atspindi sprendimai Safir(19) ir Ambry(20), kuriuose Teisingumo Teismas savo vertinimą grindžia tik laisve teikti paslaugas. Nors abiem atvejais pateikti prejudiciniai klausimai susiję su tiek su EB 49 straipsniu, tiek su EB 56 straipsniu, Teisingumo Teismas nepateikė atsakymo į klausimą, „ar tokia nuostata taip pat prieštarauja Sutarties 73b straipsniui (dabar – EB 56 straipsnis)“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali būti vertinama kaip laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančių nuostatų taikymo galimybės atmetimas(21).

56.      Tačiau išsamesnė minėtų sprendimų Safir ir Ambry, ypač frazės „nebūtina nustatyti“, analizė parodo, kad Teisingumo Teismas iš tiesų neketino atmesti EB 56 straipsnio taikymo galimybės(22).

57.      Reikia pridurti, kad sprendime Safir su dabar galiojančiu EB 56 straipsniu susijęs prejudicinis klausimas laisvės teikti paslaugas atžvilgiu buvo pateiktas tik alternatyviai („arba“)(23). Kadangi Teisingumo Teismas, aiškindamas EB 49 straipsnį, jau padarė išvadą, kad nacionalinė priemonė yra nesuderinama su šia nuostata, jam nebereikėjo daryti jokių kitų išvadų dėl laisvo kapitalo judėjimo. Todėl ši Teisingumo Teismo praktika negali būti aiškinama kaip atmetanti EB 56 straipsnio taikymo galimybę.

58.      Tas pats pasakytina ir apie sprendimą Ambry. Šiame sprendime, nors prejudicinis klausimas buvo suformuluotas kumuliatyviai („ir“)(24), Teisingumo Teismas pirmiausia taip pat pripažino, kad nacionalinė priemonė buvo nesuderinama su EB 49 straipsniu. Taigi kitų Teisingumo Teismo išvadų šiame sprendime taip pat nereikėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą savo byloje, kurios nagrinėjimą jis buvo sustabdęs.

59.      Todėl pirmesniuose punktuose paminėti sprendimai taip pat neužkerta kelio taikyti laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančias nuostatas.

60.      Sprendimuose Sandoz(25) (užsienyje sudarytų paskolų sutarčių vertinimas) ir Reisch ir kt.(26) Teisingumo Teismas aiškino tik dabar galiojantį EB 56 straipsnį ir nepareiškė nuomonės dėl EB 49 straipsnio, nes prejudiciniai klausimai apsiribojo laisvo kapitalo judėjimo nuostatomis. Taigi ir pagal šią Teisingumo Teismo praktiką galima daryti prielaidą, kad EB 56 ir paskesni straipsniai taikytini kreditų teikimui.

61.      Norint pagrįsti argumentą, kad laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančios nuostatos netaikomos, galima remtis vien sprendimu Bachmann(27) ir tam tikromis išvadomis(28), kuriose remiamasi tuo sprendimu. Šiame sprendime Teisingumo Teismas ir išvadose generaliniai advokatai nurodė, kad jei gali būti taikoma ir laisvė teikti paslaugas, ir laisvas kapitalo judėjimas, jie linkę neatsižvelgti į laisvą kapitalo judėjimą, jei yra tik netiesioginis EB 56 straipsnio pažeidimas.

62.      Šiuo atžvilgiu visų pirma reikėtų pažymėti, kad, siekiant nuspręsti, pagal kurią pagrindinę laisvę turėtų būti vertinama konkreti situacija, netiesioginio neigiamo poveikio ar netiesioginio pažeidimo kriterijus nėra pakankamai aiškus ir yra pernelyg neapibrėžtas(29). Tačiau net Teisingumo Teismo praktikoje nebereikalaujama naudoti šio kriterijaus, nes Teisingumo Teismas nebesirėmė juo nuo sprendimo Bachmann laikų. Tas pats pasakytina ir apie „pagrindinio aspekto“ kriterijų, kuris naudojamas tuo pačiu tikslu. Taigi reikia dar kartą pabrėžti, kad ši Teisingumo Teismo praktika bent jau neužkerta kelio remtis EB 56 straipsniu.

63.      Todėl reikia daryti išvadą, kad atitinkama Teisingumo Teismo praktika patvirtina laisvo kapitalo judėjimo nuostatų taikymo galimybę tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

64.      Lieka išnagrinėti, ar Direktyvos 2000/12 nuostatos gali užkirsti kelią remtis EB 56 straipsniu. Žinoma, ši direktyva netaikoma šioje byloje nagrinėjamai situacijai(30), tačiau į ją reikia atsižvelgti dėl glaudaus ryšio su šioje byloje nagrinėjama ekonomine veikla.

65.      Kaip yra aišku iš direktyvos I priedo, ji, be kita ko, reglamentuoja „skolinimą, įskaitant vartojimo kreditą“. Kaip rodo direktyvos teisinis pagrindas, t. y. EB 47 straipsnio 2 dalis, ir direktyvos 19 konstatuojamoji dalis, pagal direktyvą kreditai įtraukti į laisvės teikti paslaugas taikymo sritį.

66.      Dabar šią aplinkybę reikia išnagrinėti galimo poveikio EB 56 straipsnio taikymui atžvilgiu.

67.      Teisinga yra tai, kad antrinės teisės akto teisinio pagrindo, kuris išreiškia priskyrimą konkrečiai pagrindinei laisvei, pasirinkimas gali būti svarbus kvalifikuojant kreditus remiantis konkrečia pagrindine laisve, bet tai nereiškia, kad toks teisės aktas gali apriboti vienos ar kitos pagrindinės laisvės taikymo sritį.

68.      Toks nebuvo ir Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas, kaip rodo Direktyvos 2000/12 aštuoniolikta konstatuojamoji dalis ir minėtos Direktyvos 88/361 I priedo nomenklatūra. Pagal šias nuostatas Bendrijos teisės aktų leidėjas antrinėje teisėje paskolų teikimą priskiria tiek laisvo kapitalo judėjimo, tiek laisvės teikti paslaugas taikymo sritims. Todėl Direktyva 2000/12 patvirtina EB 56 straipsnio 1 dalies taikymą dėl dviejų priežasčių.

69.      Taip pat būtina apsvarstyti požiūrį, kad laisvas kapitalo judėjimas taikomas tik „aktyvų sandoriams“ arba „aktyvų pervedimui“, kuriuos galima sugretinti su ekonomine veikla. Net jei tokiam požiūriui būtų pritarta, tai nereiškia, kad kreditų teikimas automatiškai nepriskiriamas laisvam kapitalo judėjimui. Kreditų teikimas iš tiesų yra susijęs su sandoriu dėl aktyvų; tai yra, kaip buvo aiškiai nurodyta per posėdį, kapitalo judėjimas. Atsižvelgiant į laisvo kapitalo judėjimo pobūdį, nėra būtina iš anksto nurodyti situacijų, kurias jis gali dar apimti. Siekiant išsamumo, reikia pažymėti, kad akivaizdu, jog yra kitų finansinių paslaugų, nesusijusių su jokiu kapitalo judėjimu, pavyzdžiui, tokių, kurias sudaro tik konsultavimo veikla.

70.      Šiuo atžvilgiu taip pat reikia priminti, kad pirminėje teisėje yra aiški taisyklė dėl laisvo kapitalo judėjimo ir laisvės teikti paslaugas santykio. Pagal EB 50 straipsnį laisvam kapitalo judėjimui teikiama pirmenybė laisvės teikti paslaugas atžvilgiu. Tai yra bendrosios ir specialiosios normos santykis pirminėje teisėje, kuris atsiranda tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji šioje byloje. Tai reiškia, kad, net jei kredito įstaigų ekonominė veikla, jei ji būtų svarstoma atskirai, patektų į laisvės teikti paslaugas taikymo sritį, daugeliu atžvilgiu ji patenka išimtinai į laisvo kapitalo judėjimo, kuriam turi būti teikiama pirmenybė, taikymo sritį.

71.      Bendrosios ir specialiosios normos santykis taip pat taikomas trečiosioms valstybėms. Tokia išvada darytina iš to, kad nors Sutartyje išdėstytos specialiosios nuostatos, reglamentuojančios santykius su trečiosiomis valstybėmis (EB 57, 59 ir 60 straipsniai), joje nėra jokios nuostatos dėl specialiosios nuostatos taikymo. Valstybės narės, būdamos Sutarčių autorės, šiuo atžvilgiu, matyt, nenorėjo nustatyti jokios leidžiančios nukrypti nuostatos.

72.      Be to, kalbant apie konkrečią priemonę, kurios ėmėsi atitinkama valstybė narė, laisvas kapitalo judėjimas taip pat turi būti taikomas, kai svarbus veiksnys yra ne tikslai, kurių ta priemone siekiama, bet jos sukeliamos pasekmės. Pagrindinėje byloje šios pasekmės būtent apima kreditų teikimą. Konkretus priemonės poveikio laipsnis, pavyzdžiui, tai, ar ji turi įtakos tik konkrečioms asmenų kategorijoms, ar ji yra tiesioginio pobūdžio, neturi reikšmės.

73.      Be to, nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, buvo teigiama, kad laisvas kapitalo judėjimas apima tik su konkrečiu objektu susijusias priemones. Pirminė teisė nepatvirtina tokio siauro aiškinimo. Atvirkščiai, iš Sutarties yra aišku, kad su asmenimis susijusios priemonės, kaip antai finansų įstaigų priežiūra, taip pat gali patekti į laisvo kapitalo judėjimo taikymo sritį. Kitaip EB 58 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta išimtis būtų perteklinė.

74.      Galiausiai EB 57 straipsnio 1 dalis („pagal <...> Bendrijos teisę, <...> kapitalo judėjimui <...> , susijusiam su <...> finansinių paslaugų teikimu“) kartu su EB 49 straipsniu taip pat nepatvirtina jokios kitos išvados. Jei įmonėms iš trečiųjų valstybių kiekvieną kartą būtų atimama galimybė remtis EB 56 straipsniu, kai, atsižvelgiant į nagrinėjimo dalyką, kalbama apie kitą pagrindinę laisvę, laisvo kapitalo judėjimo teikiamos garantijos netektų reikšmės.

75.      Atsižvelgiant į pateiktus svarstymus reikia padaryti išvadą, kad ne Europos Sąjungoje, šiuo atveju – Šveicarijos Konfederacijoje, įsteigta įmonė gali remtis laisvu kapitalo judėjimu teikdama kreditus valstybės narės rezidentams.

VI – Dėl antrojo prejudicinio klausimo

76.      Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nori išsiaiškinti, ar tai, kad įmonė nusprendžia įsisteigti trečiojoje valstybėje vien tam, kad teiktų kreditus valstybėse narėse gyvenantiems asmenims, yra piktnaudžiavimas teise, nes įmonei nereikia gauti leidimo trečiojoje valstybėje tokiai komercinei veiklai vykdyti. Šiuo klausimu taip pat norima sužinoti, ar taikytina Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip neleidžianti vertinti įmonės taip pat, kaip nacionalinių įmonių reikalavimo gauti leidimą atžvilgiu.

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

77.      Kalbant apie pirmą klausimo dalį, vienintelė Fidium Finanz mano nepiktnaudžiavusi jai suteiktomis teisėmis ir šiuo atžvilgiu remiasi Teisingumo Teismo praktika(31), pagal kurią sprendimas pasirinkti įmonės buveinę valstybėje, kurioje komercinės veiklos vykdymo reikalavimai yra ne tokie griežti, kaip veiklos paskirties valstybėje, savaime nelaikomas piktnaudžiavimu teise, o yra tik naudojimasis pagrindine laisve.

78.      Kita vertus, BaFin, Vokietijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės bei Airija papildomai tvirtina, kad sprendime kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis aplinkybėmis rėmimasis EB 56 straipsniu turi būti laikomas piktnaudžiavimu teise. Jų teigimu, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos(32) išplaukia, kad Bendrijos teise neleidžiama piktnaudžiauti. Italijos vyriausybė šiuo atžvilgiu taip pat remiasi Direktyvos 2000/12 devinta konstatuojamąja dalimi. Portugalijos vyriausybės nuomone, jokio piktnaudžiavimo teisėmis nėra dėl paprasčiausios priežasties – EB 56 straipsnis nesuteikė jokios teisės. Komisija laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, į šį klausimą nereikia atsakyti.

79.      Tik BaFin ir Italijos bei Portugalijos vyriausybės pateikė pastabas dėl antros antrojo klausimo dalies. Jų nuomone, Bendrijos teisė neužkerta kelio taikyti vienodą požiūrį reikalavimo gauti leidimą atžvilgiu. Komisija nurodo savo pastabas, kurias ji pateikė dėl ketvirtojo klausimo.

B –    Vertinimas

80.      Atsižvelgiant į antrojo klausimo pirmą dalį, reikia išnagrinėti, ar tokie įmonės veiksmai, šiuo atveju Fidium Finanz veiksmai, turi būti laikomi piktnaudžiavimu EB 56 straipsnio 1 dalimi ir, jei taip, kokių teisinių pasekmių sukelia taip vertintini veiksmai pagal Bendrijos teisę.

81.      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad piktnaudžiavimas pagrindinėmis laisvėmis – įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas – nėra leidžiamas(33). Remiantis minėta teismų praktika, tai taip pat taikoma piktnaudžiavimui atitinkama antrine teise.

82.      Nacionaliniai teismai gali atsižvelgti į atitinkamo asmens piktnaudžiavimą, kad prireikus neleistų jam pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis, kuriomis jis siekia remtis(34).

83.      Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas tokiomis aplinkybėmis, kai įmonė yra įsteigta trečiojoje valstybėje, tačiau jos komercinę veiklą sudaro beveik vien kreditų teikimas konkrečios valstybės narės gyventojams. Dėl tarptautinio savo verslo pobūdžio tai įmonei netaikoma nacionalinių institucijų priežiūra pagal atitinkamos trečiosios valstybės, šioje byloje – Šveicarijos Konfederacijos, įstatymus. Remdamasi EB 56 straipsniu, Fidium Finanz ginčija priimančiojoje valstybėje narėje taikomą reikalavimą gauti leidimą. Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo turimą informaciją, yra reikšmingų įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės buveinė buvo pasirinkta siekiant išvengti kontrolės tiek valstybėje, kurioje įmonė yra įsteigta, tiek valstybėje, kurioje įmonė faktiškai vykdo komercinę veiklą. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad valstybės narės nacionalinių nuostatų vengimas gali būti siejamas su piktnaudžiaujančia praktika.

84.      Kyla klausimas, ar tai užkerta kelią remtis EB 56 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, EB 56 straipsniu galima sėkmingai remtis tik tuo atveju, jei valstybės narės taiko (gali taikyti) nepagrįstus laisvo kapitalo judėjimo apribojimus.

85.      Laisvės teikti paslaugas srityje Teisingumo Teismas šiuo požiūriu sprendimuose TV 10 SA(35), Versicherungen(36) ir Van Binsbergen(37) yra pripažinęs, kad negalima paneigti valstybės narės teisės imtis priemonių, skirtų užkirsti kelią tam, kad paslaugų teikėjas, kurio veikla yra visiškai arba daugiausia vykdoma jos teritorijoje, Sutarties garantuojamomis laisvėmis galėtų pasinaudoti siekdamas išvengti nuostatų, kurios jo atžvilgiu būtų taikomos, jei jis būtų įsisteigęs šioje valstybėje.

86.      Jeigu teismų praktika dėl EB 49 straipsnio būtų perkelta EB 56 straipsniui, galima būtų atmesti tokioje pat padėtyje kaip Fidium Finanz esančios įmonės galimybę remtis laisvu kapitalo judėjimu.

87.      Tačiau situacija yra skirtinga Teisingumo Teismo praktikos dėl įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Aiškindamas EB 43 straipsnį, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad bendrovės įsteigimas valstybėje narėje, kurioje taikomi ne tokie griežti reikalavimai veiklos vykdymui, vien tam, kad būtų galima įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje, kurioje taikomos griežtesnės taisyklės, pagal EB 43 ir paskesnius straipsnius savaime nelaikoma piktnaudžiavimu.

88.      Tokią išvadą būtų galima padaryti ir tuo atveju, jei visa komercinė veikla būtų vykdoma valstybėje, kurioje yra įsteigtas filialas, ir jei bendrovė būtų įsteigta pirmojoje valstybėje narėje vien siekiant pasinaudoti toje valstybėje taikomais palankesniais teisės aktais ir išvengti griežtesnių nuostatų taikymo valstybėje, kurioje yra įsteigtas filialas(38).

89.      Todėl, kalbant apie pirminį bendrovių įsteigimą, nacionalinių nuostatų išvengimas nėra laikomas piktnaudžiavimu. Remiantis Bendrijos teismų praktika dėl įsisteigimo laisvės, šiuo atveju nebūtinai būtų atmesta galimybė remtis EB 56 straipsniu.

90.      Todėl būtina išsiaiškinti, kokius kriterijus reikia taikyti norint nustatyti, ar yra piktnaudžiaujama laisvo kapitalo judėjimo srityje. Skirtingai nei teismų praktikoje dėl laisvės teikti paslaugas, šiuo atveju nėra pavojaus, kad bus išvengta kitos pagrindinės laisvės, t. y. įsisteigimo laisvės taikymo(39). Priešingai nei sprendime Centros, Bendrijos teisės nuostatoje, kuria remiamasi (minėtame sprendime – įsisteigimo laisve), nėra numatyta išvengimo ar jo galimybės.

91.      Sprendimas Centros rodo, kad du teismų praktikoje išplėtoti požiūriai, vienas – dėl laisvės teikti paslaugas ir kitas – dėl įsisteigimo laisvės, vienas kitam neprieštarauja. Aiškindamas EB 43 straipsnį, Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, kad nacionalinių nuostatų vengimas apskritai gali būti piktnaudžiavimas, bet tik todėl, kad įsisteigimo laisvės konkretus tikslas – kad Bendrijoje įsteigtos bendrovės galėtų vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse per filialą(40).

92.      Kitaip tariant, taisyklių vengimas yra piktnaudžiavimas tik tuo atveju, jeigu juo siekiama ko kito, o ne tos nuostatos, kuria remiamasi, tikslo(41).

93.      Šis kriterijus taip pat buvo taikytas ir išplėstas dviejuose neseniai priimtuose Teisingumo Teismo sprendimuose. Remiantis tais sprendimais, siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, būtina objektyvių aplinkybių visuma, iš kurios matyti, kad nepaisant to, jog formaliai Bendrijos taisyklių nustatytos sąlygos yra įvykdytos, šių taisyklių tikslas nebuvo pasiektas. Antra, yra būtinas subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos iš Bendrijos taisyklių, dirbtinai sukuriant reikalaujamas sąlygas šiai naudai gauti(42), arba ketinimas išvengti nacionalinės teisės, o ypač mokesčių teisės(43).

94.      Dabar reikia išnagrinėti, ar prieš tai minėtos teismų praktikos dalis, susijusi su antrinės teisės klausimais ir nesąžiningu rėmimusi Bendrijos teise siekiant įgyti subjektines teises ar piktnaudžiavimu tokiomis teisėmis, gali būti taikoma šioje byloje.

95.      Dėl galimybės taikyti minėtą teismų praktiką pirminės teisės reglamentuojamiems klausimams reikia pažymėti, kad nors Teisingumo Teismo padarytos išvados buvo susijusios su antrine teise, jos buvo suformuluotos bendrai ir todėl yra taikomos ne tik tose bylose nagrinėtoms situacijoms(44).

96.      Be to, tai, kad šios bylos dalyką nagrinėjame kitokio piktnaudžiavimo kontekste, t. y. sukčiavimo kontekste, nereiškia, kad Teisingumo Teismo padarytomis išvadomis negalima remtis. Viena vertus, nenumatytos naudos nesąžiningas įgijimas yra pareigą nustatančios normos vengimas. Kita vertus, Teisingumo Teismas abu piktnaudžiavimo atvejus vertina vienodai, nes bylose dėl nesąžiningo subjektinės teisės įgijimo jis taip pat remiasi savo praktika dėl vengimo ir vice versa(45). Teisingumo Teismas pirmąjį (nesąžiningo teisės įgijimo) atvejį ir nagrinėjamą atvejį – nacionalinių nuostatų vengimą, remiantis Bendrijos teise, vertina kaip piktnaudžiavimą(46).

97.      Taigi šiame procese galima remtis prieš tai minėtais Teisingumo Teismo sprendimais. Todėl piktnaudžiavimui įrodyti reikia objektyvaus ir subjektyvaus elementų.

98.      Vadovaujantis kompetencijos pasidalijimu prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal EB 234 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar yra šie du elementai(47).

99.      Dėl objektyvių įrodymų, kaip buvo nurodyta sprendime Centros, patvirtinančių, kad nebuvo pasiektas nuostatos, kuria remtasi, tikslas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, turi išnagrinėti, ar, vertinant bendrai, objektyvus Fidium Finanz elgesys patvirtina išvadą, kad reikia uždrausti remtis laisvu kapitalo judėjimu. Tai darydamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo atsižvelgti į laisvo kapitalo judėjimo tikslus. Vienas iš tų tikslų, kuris yra esminis, – sudaryti sąlygas tarptautinių finansinių paslaugų teikimui.

100. Todėl naudojimasis įvairiais priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų skirtumais ir kredito teikimas valstybėje narėje iš trečiosios valstybės savaime nėra piktnaudžiavimas laisvu kapitalo judėjimu.

101. Kalbant apie subjektyvųjį elementą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo nustatyti, ar Fidium Finanz ketino pasinaudoti Bendrijos teisėje nustatyta nauda, dirbtinai sukurdama atitinkamas tokios naudos gavimo sąlygas, o gal Fidium Finanz ketino išvengti atitinkamos valstybės narės, ypač Vokietijos, teisės nuostatų, taikytinų bankinių ir finansinių operacijų priežiūrai.

102. Todėl į pirmą prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad įmonė, įsteigta trečiojoje valstybėje, kurioje jai netaikoma priežiūra, negali remtis EB 56 straipsniu teikdama kreditus valstybės narės gyventojams, jei yra įvykdytos abi kumuliacinės sąlygos piktnaudžiavimui atsirasti, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

103. Iš sprendimo kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad tarp pirmos ir antros antrojo prejudicinio klausimo dalių yra tiesioginis ryšys. Antrojoje dalyje, kuri yra susijusi su galimu vienodu vertinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi sprendime TV 10 SA nurodytomis piktnaudžiavimo teisinėmis pasekmėmis. Kadangi antra antrojo klausimo dalis nepapildo pirmos šio klausimo dalies, o yra susijusi su pateisinimo klausimu, Teisingumo Teismui siūlyčiau atsižvelgti į mano pastabas dėl ketvirtojo ir penktojo klausimų mutatis mutandis.

VII – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

104. Savo trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar reikalavimas gauti leidimą teikti kreditus yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas ir ar šiuo požiūriu turi reikšmės už veiklą be leidimo skiriamos sankcijos pobūdis.

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

105. Dėl pirmos trečiojo prejudicinio klausimo dalies Fidium Finanz ir Komisija laikosi nuomonės, kad reikalavimas gauti leidimą atitinka sąlygas, pagal kurias jis būtų laikomas apribojimu EB 56 straipsnio prasme, nes jis neleidžia teikti kreditų iš trečiosios valstybės į valstybę narę. BaFin palaiko tokį požiūrį.

106. Kita vertus, Italijos, Graikijos, Portugalijos vyriausybės ir Airija nemano, kad leidimo reikalavimas yra apribojimas. Remdamosi savo pastabomis dėl pirmojo klausimo, Italijos vyriausybė ir Airija pažymi, kad ribojamas tik paslaugos teikimas, o ne kapitalo pervedimas per se.

107. Dėl antros trečiojo klausimo dalies Fidium Finanz, BaFin ir Komisija paprasčiausiai pažymi, kad dėl išankstinio leidimo reikalavimo apribojimo pobūdžio veikla be leidimo neturi būti laikoma nusikaltimu ar nusižengimu.

B –    Vertinimas

108. Atsižvelgiant į pirmą trečiojo klausimo dalį, reikia išsiaiškinti, ar reikalavimas gauti išankstinį leidimą teikti kreditus turi būti laikomas apribojimu EB 56 straipsnio 1 dalies prasme.

109. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad reikalavimas gauti leidimą, kaip jis yra apibrėžtas nacionalinės teisės aktuose ir iš dalies pakeistoje BaFin administracinėje praktikoje, vienodai taikomas Vokietijoje įsteigtoms įmonėms ir įmonėms iš trečiųjų valstybių. Tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio pažeidimui atsirasti. Kaip yra aišku iš EB 56 straipsnio 1 dalies formuluotės („visi <...> apribojimai“) ir iš Teisingumo Teismo praktikos(48), laisvas kapitalo judėjimas formuluojamas kaip bendras apribojimų draudimas, ir tai nėra vien diskriminacijos draudimas.

110. Todėl toliau lieka išnagrinėti, ar apribojimas egzistuoja praktiškai. Reikalavimas gauti leidimą trečiojoje valstybėje įsteigtai įmonei neleidžia be oficialaus leidimo teikti kreditų Vokietijoje gyvenantiems asmenims. Remiantis sprendimais Konle(49), Reisch(50) ir Salzmann(51) tai yra apribojimas. Tose bylose Teisingumo Teismas pripažino, kad vien reikalavimas gauti leidimą prieš apskritai pasinaudojant kapitalo judėjimo laisve yra apribojimas.

111. Tai patvirtina sprendimas byloje Parodi(52). Šioje byloje Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad reikalavimas gauti leidimą priimančiojoje valstybėje paskolų teikimui iš kitų valstybių narių yra toje byloje nagrinėtos pagrindinės laisvės apribojimas. Kadangi Antroji bankininkystės direktyva(53), nustatanti „Europos paso“ reikalavimą, dar nebuvo taikoma toje byloje nagrinėtai situacijai Bendrijoje, ta situacija buvo tokia pat, kaip šiuo metu susiklosčiusi tarp trečiųjų valstybių ir valstybių narių, ir todėl minėtą direktyvą galima būtų pritaikyti šiai situacijai.

112. Šioje byloje yra kita padėtį sunkinanti aplinkybė, nes pagal nacionalinės (t. y. Vokietijos) teisės aktus įmonė gali gauti leidimą tik tuo atveju, jei jos centrinė administracija ar bent jau filialas yra Vokietijoje.

113. Tam, kad galėtų apskritai teikti kreditus Vokietijoje, įmonė iš trečiosios valstybės turėtų įsteigti joje savo fizinę buvimo vietą. Tai reikštų dideles papildomas išlaidas ir galėtų atgrasyti ūkio subjektus nuo tokios veiklos vykdymo. Taigi apribojimas yra.

114. Todėl atsakymas į pirmą trečiojo klausimo dalį turi būti toks, kad reikalavimas gauti leidimą yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

115. Antra trečiojo klausimo dalis yra susijusi su sankcijos už veiklą be leidimo pobūdžiu, t. y. pažeidimo priskyrimu administracinės teisės pažeidimui arba baudžiamosios teisės pažeidimui, ir šio priskyrimo įtaka tai aplinkybei, ar toks pažeidimas yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

116. Šiuo atžvilgiu pasiremčiau Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią laisvo judėjimo apribojimas egzistuoja net ir tuomet, jei už reikalavimo gauti leidimą nepaisymą nėra baudžiama(54). Todėl ši taisyklė juo labiau taikytina tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, už reikalavimo gauti leidimą pažeidimą yra vienaip ar kitaip baudžiama. Dėl sankcijos pats pažeidimas tampa sunkesnis. Todėl sankcijos pobūdis, t. y. tai, ar pažeidimas yra administracinio, ar baudžiamojo pobūdžio, nėra svarbus ir neturi įtakos apribojimo egzistavimui EB 56 straipsnio prasme.

VIII – Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

117. Savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar reikalavimas trečiojoje valstybėje įsteigtai įmonei iš anksto gauti leidimą teikti kreditus Europos Sąjungos valstybės narės gyventojams yra pateisinamas EB 58 straipsnio 1 dalies b punktu.

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

118. Vienintelė Fidium Finanz teigia, kad iš minėto reikalavimo gauti leidimą kylantis apribojimas negali būti pateisinamas EB 58 straipsnio 1 dalies b punktu. Fidium Finanz šiuo atžvilgiu remiasi vieninteliu suvokiamu pateisinimo pagrindu pagal tą nuostatą – „finansų įstaigų priežiūra“. Tačiau, jos teigimu, tokie teisės aktai dėl bankinių ir finansinių operacijų priežiūros yra pateisinami tik tuo atveju, jei jie yra tinkami ir būtini pasiekti tokios priežiūros tikslus. Vis dėlto reikalavimas gauti leidimą nėra tinkama priemonė šiems tikslams pasiekti.

119. Kalbant apie tikslą apsaugoti investuotojus, priežiūra nėra pateisinama, jeigu nagrinėjama įmonė tik teikia kreditus vartotojams ir nepriima iš jų indėlių. Todėl nėra jokios rizikos investuotojų kapitalui.

120. Dėl tikslo užtikrinti bankinių ir finansinių operacijų sektoriaus efektyvumą ji teigia, kad paskolų teikimas iš tiesų kelia riziką. Tačiau ta rizika niekaip nesusijusi su kreditų teikimo vieta, nes iš principo kreditų įstaigos, teikiančios paskolas privatiems klientams, dažnai turi naudoti išorės kapitalą savo operacijoms finansuoti. Todėl, jei daug skolininkų taptų nemokūs, tai taip pat turėtų įtakos paskolas finansuojančioms kredito įstaigoms. Tačiau dėl to, kad jų buveinė dažnai nėra toje pačioje vietoje, kur teikiamas kreditas, rizika turi įtakos kitai kapitalo rinkai. Taigi reikalavimo gauti leidimą nustatymas paskolos teikimo vietoje nėra tinkama priemonė siekti priežiūros tikslo.

121. Be to, Fidium Finanz ginčija, kad reikalavimas gauti leidimą jokiomis aplinkybėmis nėra būtinas tiems tikslams pasiekti. Iš Teisingumo Teismo praktikos(55) išplaukia, kad šioje byloje deklaravimo sistema būtų ne tokia griežta, bet vienodai veiksminga finansų įstaigų priežiūros užtikrinimo priemonė.

122. Kita vertus, BaFin, Vokietijos, Italijos, Graikijos ir Portugalijos vyriausybės, Airija ir Komisija laikosi nuomonės, kad reikalavimas gauti leidimą bet kuriuo atveju yra pateisinamas pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą. BaFin ir Vokietijos vyriausybė šiuo atžvilgiu visų pirma remiasi Teisingumo Teismo praktika(56), pagal kurią draudimo įmonėms taikomas reikalavimas gauti leidimą gali būti pateisinamas. Tas pats pasakytina apie kreditų teikimą.

123. BaFin, Vokietijos vyriausybė ir Komisija toliau grindžia savo argumentus remdamosi Direktyva 2000/12, pagal kurią jos taikymo srityje kredito įstaigų veiklai reikalaujama valstybių narių leidimo. Kadangi tokios finansų įstaigos kaip Fidium Finanz kreditų teikimo veikla yra susijusi su panašia rizika, direktyvoje nurodytos reikalavimo gauti leidimą priežastys, t. y. investuotojų ir finansų rinkų apsauga, vienodai galioja ir šioje byloje.

124. Be to, jos teigia, kad iš Teisingumo Teismo praktikos(57) išplaukia, jog vien deklaravimo reikalavimas, kaip ne tokia drastiška būtina priemonė, ne visada užtikrina būtiną teisinių interesų apsaugą. Todėl, BaFin ir Vokietijos vyriausybės nuomone, išankstinis leidimas kai kuriais atvejais gali būti pateisinamas.

125. Be to, Graikijos vyriausybė ir Airija teigia, kad dėl to, jog suderintos Bendrijos nuostatos netaikytinos, valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, gali imtis būtinų priežiūros priemonių, įskaitant išankstinio leidimo reikalavimą.

B –    Vertinimas

126. Tam, kad būtų galima bent laikyti EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą galimu reikalavimo gauti leidimą pateisinimu, jis turėtų būti taikomas trečiosioms valstybėms. Jos nėra aiškiai nurodytos EB 58 straipsnyje. Tačiau, kadangi 58 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į EB 56 straipsnį, kuris taikomas ir „trečiosioms valstybėms“, EB 58 straipsnis taikomas trečiosioms valstybėms, t. y. šioje byloje – Šveicarijos Konfederacijai(58). Jei būtų kitaip, pačioje Bendrijoje būtų leidžiami platesni apribojimai nei santykiuose su trečiosiomis valstybėmis.

127. Galimas pateisinimo pagrindas yra pirmojoje EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto dalyje. Pagal jos formuluotę („imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač <...> finansų įstaigų <...> priežiūros srityje“), pateisinimui yra būtinos keturios sąlygos. Šios sąlygos bus išnagrinėtos toliau.

128. Kadangi KWG nuostatos, kaip nacionalinės teisės nuostatos, priskirtinos nacionalinei teisei, pirmoji sąlyga yra įvykdyta. Antra, jos taip pat turi padėti užtikrinti finansų įstaigų priežiūrą. Kaip yra aišku iš prieš tai minėtų KWG 1 straipsnio 1 dalies pirmosios ir antrosios pastraipų bei 6 straipsnio 2 dalies, KWG nuostatos yra skirtos užtikrinti finansų įstaigų priežiūrą EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, o tai reiškia, kad ši sąlyga taip pat yra įvykdyta. Trečia, pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama užkirsti kelią pažeidimams. Tai yra pagrindinis reikalavimo gauti leidimą tikslas. Todėl trečioji sąlyga taip pat yra įvykdyta.

129. Lieka išnagrinėti, atsižvelgiant į ketvirtąją ir galutinę sąlygą, ar reikalavimas gauti leidimą gali būti laikomas „reikalinga priemone“. Taip būtų tik tuo atveju, jei jis būtų tinkamas pasiekti teisės aktų leidėjo numatytą tikslą ir to tikslo nebūtų įmanoma pasiekti mažiau laisvą kapitalo judėjimą ribojančiomis priemonėmis.

130. Todėl dabar būtina nustatyti, kokių tikslų yra siekiama priežiūros nuostatomis.

131. Šiuos tikslus galima nustatyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtajame klausime nurodyto sąrašo. Pirmosiose trijose pastraipose nurodyti aspektai susiję su paskolų gavėjų apsauga. 4–6 pastraipos susijusios su pačios kapitalo rinkos apsauga. Todėl šie du tikslai atitinka teisės aktais dėl finansinių operacijų priežiūros, kaip antai KWG, paprastai siekiamus tikslus(59).

132. Todėl reikėtų visų pirma apsvarstyti, ar leidimas yra tinkama priemonė apsaugoti paskolų gavėjus. Šiuo atžvilgiu galima būtų laikytis požiūrio, kad klientų visiškai nereikia apsaugoti, nes tokia finansų įstaiga kaip Fidium Finanz tik teikia kreditus klientams, tačiau nepriima iš jų indėlių ir todėl nesukelia tiesioginio pavojaus trečiųjų asmenų turtui. Praktiškai tokio pat požiūrio Teisingumo Teismas laikėsi sprendime Parodi(60), kuriame, kalbant apie rizikos klientams laipsnį, jis darė skirtumą tarp paskolų teikimo ir lėšų patikėjimo.

133. Tačiau iš pagrindinės bylos faktinių aplinkybių yra aišku, kad pasiūlymu nevykdyti kredito patikrinimo siekiama pritraukti finansiškai silpnus vartotojus, kuriems yra ypač svarbu, kad kredito sandoris būtų vykdomas be jokių kliūčių.

134. Yra svarbi ir kita aplinkybė – klientai rizikuoja ne tik tiesiogiai prarasti savo turtą, bet ir prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai. Tai visų pirma taikoma tais atvejais, kai kredito dalis teikiama internetu, todėl niekam netaikoma nacionalinė priežiūra ir niekas negali būti laikomas atsakingu, jei būtų suteikta netinkama konsultacija ar informacija. Kita vertus, reikalavimas gauti leidimą yra tinkama priemonė siekti paskolų gavėjų apsaugos tikslo.

135. Be to, priežiūra taip pat turi būti tinkama siekiant antrojo tikslo – apsaugoti kapitalo rinką.

136. Iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku pasakyti, kad taip yra, nes rizika kapitalo rinkai iš dalies atsiranda dėl to, kad įmonės, kurios teikia kreditus, pačios gauna finansinių lėšų iš kitų finansų įstaigų. Jei daug skolininkų taptų nemokūs, tai turėtų įtakos ir pastarosioms įstaigoms. Tačiau pastarosios taip pat gali veikti kitose kapitalo rinkose, kaip ir paskolų gavėjai.

137. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad priežiūra nebūtina paskolos gavėjo gyvenamosios vietos valstybėje. Viena vertus, vienodai įmanoma, kad finansuojanti įstaiga taip pat būtų įsteigta toje valstybėje. Kita vertus, net jei taip nėra, jei daug skolininkų taptų nemokūs, tai būtinai turėtų įtakos pačiai kredito įstaigai. Net jei kredito įstaiga nėra įsteigta paskolos gavėjo gyvenamosios vietos valstybėje, skolininkų nemokumas turės bent jau neigiamų pasekmių veiklai, kurią ji ten vykdo. Galiausiai verslo vieta yra logiškiausias pagrindas nusprendžiant, kur reikėtų vykdyti priežiūrą. Priežiūra būtų visiškai neįmanoma, jei jos būtų galima išvengti remiantis argumentu, kad bet kuri finansuojanti įstaiga, kuriai tai turi įtakos, yra įsteigta kitur.

138. Be to, bankinių ir finansinių operacijų priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai taip pat skirti užkirsti kelią pinigų plovimui. Neprižiūrimas veiklos vykdymas kredito sektoriuje savaime kelia pinigų plovimo riziką, nes tiek paskolos suteikimas, tiek jos grąžinimas gali padaryti lėšų kilmę neaiškią. Todėl reikalavimas gauti leidimą kai kuriais atvejais yra tinkama priemonė apsaugoti kapitalo rinką.

139. Tai, kad reikalavimas gauti leidimą ir su juo susijusi galimybė vykdyti priežiūrą yra tinkama priemonė siekti vartotojų ir kapitalo rinkos apsaugos tikslų, taip pat rodo Direktyvos 2000/12 nuostatos.

140. Šios direktyvos 4 straipsnyje kredito įstaigų veiklos vykdymui nustatytas išankstinio leidimo, leidžiančio vykdyti tokių įstaigų priežiūrą, reikalavimas. Direktyvos 2000/12 šešiasdešimt penktoje konstatuojamojoje dalyje indėlininkų interesų apsauga ir finansų sistemos stabilumo užtikrinimas nurodomi kaip tų įstaigų priežiūros priežastys.

141. Tiesa yra tai, kad, remiantis Direktyvos 2000/12 1 straipsnio 1 dalimi, įstaigos, kaip antai Fidium Finanz, kurios tik teikia paskolas, nėra „kredito įstaigos“ direktyvos 4 straipsnio prasme, nes jos nepriima indėlių. Tačiau minėtos priežastys nustatyti kredito įstaigoms reikalavimą gauti leidimą vienodai galioja tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje dėl panašios rizikos, susijusios su pačiu kreditų teikimu.

142. Tačiau reikalavimas gauti leidimą taip pat turėtų būti reikalingas. Ši sąlyga, be to, kad turi būti įvykdyta tinkamumo sąlyga, reikalauja, kad nebūtų mažiau griežtos ir vienodai veiksmingos priemonės pasiekti nustatytus tikslus.

143. Teisingumo Teismo praktika(61) laisvo kapitalo judėjimo srityje gali rodyti, kad šioje byloje nėra įvykdyta būtinumo sąlyga. Remiantis ta teismo praktika, deklaravimo sistema yra iš esmės labiau pageidautina, nei išankstinio leidimo sistema, nes tai yra priemonė, turinti ne tokį neigiamą poveikį laisvam kapitalo judėjimui.

144. Kalbant apie valiutos eksportą Teisingumo Teismas mano, kad tinkama deklaravimo sistema yra pakankama priemonė, nes, priešingai nei leidimo atveju, dėl jos nėra sustabdomas monetų, banknotų ir kt. eksportas(62).

145. Tačiau mažiau ribojanti priemonė turi būti taikoma tik tuo atveju, jei ji yra vienodai veiksminga siekiant nustatyto tikslo. Todėl Teisingumo Teismas(63) dėl su nekilnojamojo turto įsigijimu susijusių klausimų taip pat yra pripažinęs, o tai svarbu kapitalo judėjimui, kad deklaravimo procedūros ne visada pakanka nustatytiems tikslams pasiekti ir todėl gali būti būtina leidimo procedūra.

146. Todėl reikia išnagrinėti sąlygas, dėl kurių leidimas yra būtinas. Remiantis minėta Teisingumo Teismo praktika dėl nekilnojamojo turto sandorių, jis tikrai nėra būtinas, jei siekiamas tikslas nacionalinių valdžios institucijų požiūriu yra tik informacijos gavimas, kaip yra valiutos eksporto atveju(64).

147. Tačiau reikalavimas gauti leidimą teikti kreditus viršija paprasčiausią nacionalinės valdžios institucijų poreikį gauti informaciją. Jis yra skirtas tam, kad tos institucijos prireikus galėtų imtis ir vykdyti veiksmingas priemones tos įmonės atžvilgiu, ir tos priemonės kraštutiniais atvejais gali apimti net atsisakymą išduoti leidimą ar jo panaikinimą.

148. Galiausiai paskolų teikimo atveju deklaravimo sistema a posteriori neužtikrina tokios pat apsaugos kaip išankstinis leidimas. Paskolų sandorius sudarant prieš atliekant patikrinimą jau gali būti pradėtos vykdyti operacijos, kurias sunku atsekti, ir net gali būti atsiradę teisės pažeidimų.

149. Be to, tam, kad leidimas būtų būtinas, jis, remiantis sprendimu Bordessa, taip pat turi būti pagrįstas objektyviais iš anksto žinomais kriterijais, leidžiančiais tokio pobūdžio priemonės paveiktiems asmenims pasinaudoti jiems suteikiamomis teisių gynimo priemonėmis(65).

150. Be to, atitinkamos KWG nuostatos yra pagrįstos objektyviais, iš anksto žinomais kriterijais. KWG 32 straipsnio 1 dalyje pateikto reikalavimo gauti leidimą taikymo kriterijų neapibrėžtos teisinės sąvokos yra apibrėžtos KWG 1 straipsnyje. Dėl kriterijaus „nacionalinėje teritorijoje“ iš BaFin išleistų instrukcijų yra aišku, kokie asmenys konkrečiai patenka į tą kategoriją. Be to, KWG 33 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta, kad valdžios institucijos negali atsisakyti išduoti leidimo savo nuožiūra ir kad tai yra privalomas sprendimas („atsisakoma išduoti“). Galiausiai taip pat numatyta apskundimo galimybė atsisakymo išduoti leidimą atveju.

151. Visi likę konkretūs atvejai reglamentuojami KWG 2 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta galimybė atleisti nuo KWG 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo gauti leidimą tas įmones, kurioms dėl jų vykdomos veiklos pobūdžio nereikalinga priežiūra.

152. Todėl reikia daryti preliminarią išvadą, kad reikalavimas gauti leidimą turi būti vertinamas kaip tinkamas ir būtinas siekiant klientų apsaugos ir kapitalo rinkos apsaugos tikslų. Todėl jis yra „reikalingas“ EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

153. Galiausiai Teisingumo Teismui pateikti dokumentai nerodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės būtų susijusios su savavališku diskriminavimu ar užslėptu apribojimu EB 58 straipsnio 3 dalies prasme. Atvirkščiai, jie rodo, kad, taikant reikalavimą gauti leidimą, įmonės iš trečiųjų valstybių bankinių ir finansinių operacijų priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų požiūriu vertinamos taip pat, kaip ir nacionalinės įmonės.

154. Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, jog reikalavimas, kad trečiojoje valstybėje įsteigta įmonė gautų išankstinį leidimą teikti kreditus Europos Sąjungos gyventojams, yra pateisinamas pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą.

IX – Dėl penktojo prejudicinio klausimo

155. Savo penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar reikalavimas gauti leidimą, kuris yra leistinas per se, kaip aprašyta trečiajame klausime, taip pat yra pateisinamas pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu leidimo išdavimui nustatyta sąlyga, kad įmonė turėtų savo centrinę administraciją ar bent jau filialą atitinkamoje valstybėje narėje.

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

156. Fidium Finanz mano, kad tai, jog leidimo išdavimui yra nustatyta sąlyga, kad įmonės centrinė administracija ar filialas būtų atitinkamoje valstybėje narėje, yra neproporcinga ir todėl nepateisinama EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Siekdama pagrįsti savo nuomonę, Fidium Finanz remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Italiją(66). Ji teigia, kad dėl pirmiau aprašyto leidimo išdavimo būdo dėl tokio leidimo besikreipianti finansų įstaiga yra verčiama tapti „nacionaliniu subjektu“. Tačiau tai prilygsta laisvo kapitalo judėjimo neigimui. Galiausiai ne pačios mažiausios su filialo įsteigimu susijusios išlaidos taip pat patvirtina argumentą, kad teisės aktai yra neproporcingi.

157. Kita vertus, BaFin, Vokietijos, Italijos, Graikijos ir Portugalijos vyriausybės, Airija ir Komisija laikosi nuomonės, kad reikalavimas turėti nuolatinę fizinę buvimo vietą valstybėje narėje, kaip išankstinė sąlyga gauti leidimą, yra pateisinamas EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. BaFin, Vokietijos bei Italijos vyriausybės ir Airija teigia, kad jei nėra jokios galimybės atlikti patikrinimo ar imtis kitokių intervencinių priemonių trečiosiose valstybėse, veiksmingą tų valstybių įmonių priežiūrą galima užtikrinti tik reikalaujant, kad jos turėtų fizinę buvimo vietą toje valstybėje narėje, kurioje įmonė vykdo veiklą.

158. Vokietijos ir Graikijos vyriausybių nuomone, remiantis Direktyva 2000/12 taip pat galima daryti prielaidą, kad įmonė privalo turėti buveinę vienoje iš valstybių narių, kad galėtų gauti leidimą.

159. Airija priduria, kad nors siekiant vykdyti priežiūrą paprastai nėra būtina, kad įmonė turėtų fizinę buvimo vietą atitinkamoje valstybėje narėje, tokia vieta bet kuriuo atveju yra būtina, jeigu įmonei netaikoma priežiūra trečiojoje valstybėje.

B –    Vertinimas

160. Kaip ir ketvirtojo prejudicinio klausimo atveju, šiuo atveju taip pat būtina išnagrinėti, ar ginčijamas reikalavimas yra pateisinamas EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Ši byla yra susijusi ne tik su tuo, ar išankstinis leidimas yra leistinas per se, o pagal mano išvadą taip ir yra, tačiau ir su konkrečiu jo suteikimo pagrindu. Iš KWG 33 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 6 punkto ir 53 straipsnio yra aišku, kad leidimo teikti kreditus išdavimui taikoma privaloma sąlyga, kad kredito įstaiga atitinkamoje valstybėje narėje turėtų centrinę administraciją ar bent jau filialą. Todėl vien trečiojoje valstybėje įsteigta įmonė privalėtų fiziškai įsisteigti valstybėje narėje, kad galėtų joje vykdyti savo veiklą.

161. Atsižvelgdama į tai, kad EB 58 straipsnio 1 dalies b punktas iš esmės taikomas trečiosioms valstybėms, ir į EB 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą atitinkamą pateisinimo pagrindą, remiuosi pastabomis, pateiktomis dėl ketvirtojo klausimo.

162. Fizinės buvimo vietos reikalavimu taip pat siekiama užkirsti kelią „nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams <...> finansų įstaigų <...> priežiūros srityje“, nes jis kyla iš tų pačių teisės aktų kaip ir nustatantieji reikalavimą gauti leidimą ir yra paprasčiausia tokio reikalavimo praktinė išraiška.

163. Todėl reikia išnagrinėti, ar fizinė buvimo vieta yra „reikalinga priemonė“ EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

164. Neabejotina, kad fizinės buvimo vietos reikalavimas yra tinkama priemonė nagrinėjamiems tikslams pasiekti. Kaip rodo atsakymas į ketvirtąjį klausimą, reikalavimas gauti leidimą savaime yra skirtas apsaugoti klientus ir kapitalo rinką. Tai taikoma a fortiori fizinės buvimo vietos būtinumui. Šis reikalavimas leidžia valstybėms narėms, kurių atžvilgiu nukreipta veikla, lengviau vykdyti priežiūrą, pavyzdžiui, sudaro galimybę atlikti patikrinimus vietoje ar patikrinimus iš anksto neįspėjus arba geriau užtikrina įmonės klientų reikalavimų įvykdymą.

165. Tačiau kyla klausimas, ar įpareigojimas dėl įsisteigimo taip pat yra būtinas. Taip būtų tik tada, jei nebūtų jokių mažiau radikalių, tačiau vienodai veiksmingų priemonių apsaugoti klientus ir kapitalo rinką. Išankstinis leidimas savaime pakankamai neigiamai veikia laisvą kapitalo judėjimą. Kaip yra aišku iš mano pastabų dėl trečiojo klausimo, tokį poveikį sustiprina fizinės buvimo vietos reikalavimas, nes įmonės iš trečiųjų valstybių yra priverstos patirti papildomą finansinę naštą.

166. Todėl Teisingumo Teismas sprendime Ospelt ir Schlössle Weissenberg(67) dėl laisvo kapitalo judėjimo pripažino, kad proporcingumo požiūriu reikalavimas turėti nuolatinę buveinę verslo vietoje, su kuriuo yra siejamas išankstinio leidimo įsigyti žemės ūkio ir miško žemę išdavimas, viršija tai, kas yra būtina nustatytiems tikslams pasiekti.

167. Teisingumo Teismas taip pat yra priėmęs panašių sprendimų laisvės teikti paslaugas srityje. Todėl, pavyzdžiui, reikalavimas įsisteigti valstybėje narėje kaip išankstinė sąlyga gauti leidimą vykdyti biomedicininius tyrimus iš kitos valstybės narės, kuriuo siekiama užtikrinti priežiūrą, buvo pripažintas neproporcingas(68). Teisingumo Teismas reikalavimą įsisteigti valstybėje narėje, nustatytą kaip išankstinė sąlyga vykdyti tarpininkavimo veiklą toje valstybėje, kuriuo irgi siekta užtikrinti priežiūrą, taip pat pripažino nepateisinamą(69).

168. Šia teismų praktika dėl EB 49 straipsnio taip pat galima remtis siekiant kreditų teikimą įvertinti laisvo kapitalo judėjimo požiūriu, nes kreditų teikimas, kaip paaiškinta prieš tai, iš esmės yra paslauga.

169. Todėl visų pirma iš minėtos teismų praktikos galima daryti išvadą, kad įpareigojimas turėti fizinę buvimo vietą tikriausiai nėra būtinas siekiant teisės aktų nustatytų tikslų. Tačiau, siekiant nuspręsti galutinai, reikia atidžiau išanalizuoti minėtus Teisingumo Teismo sprendimus, atsižvelgiant į tose bylose nagrinėtas aplinkybes.

170. Nors šiuo atžvilgiu sprendimas Ospelt ir Schlössle Weissenberg ne itin gelbėja dėl skirtingų tos bylos faktinių aplinkybių, minėta teismų praktika dėl EB 49 straipsnio turi dvi ypatybes, kurios turi lemiamą reikšmę atsakant į nagrinėjamą klausimą.

171. Visų pirma, priešingai nei ši byla, sprendimas Ospelt ir Schlössle Weissenberg buvo susijęs su situacija pačioje Bendrijoje. Be to, Teisingumo Teismas savo išvadas grindė, be kita ko, remdamasis tuo, kad panašią priežiūrą jau užtikrino kilmės valstybės kompetentingos institucijos. Tačiau šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi iš esmės. Kaip paaiškinta pirmiau, šiuo atveju įmonei netaikoma panaši priežiūra kilmės valstybėje, t. y. Šveicarijos Konfederacijoje.

172. Atsižvelgiant į šiuos esminius šios bylos ir minėtų bylų skirtumus, tuose sprendimuose atlikto vertinimo negalima automatiškai pritaikyti šiai bylai.

173. Atvirkščiai, reikia išnagrinėti, kokią įtaką šiai bylai turi aplinkybė, kad įmonė yra įsisteigusi trečiojoje valstybėje, kuri, be kita ko, nevykdo jokios priežiūros. Jeigu minėtos aplinkybės parodytų, kad, išskyrus reikalavimą turėti fizinę buvimo vietą, nebūtų jokių kitų priemonių, kurios veiksmingai užtikrintų bendrą priežiūrą, tai rodytų, kad Vokietijos taikomos priemonės yra teisėtos.

174. Dėl to, kokios priemonės yra taikomos, jei iš viso taikomos, paprastai reikia skirti patikrinimus įmonės buveinėje ir valstybėje, kurioje vykdoma veikla.

175. Kalbant apie priežiūrą įmonės buveinės valstybėje, šioje byloje nėra žinomos jokios veiksmingos priemonės. Valstybių narių institucijos neturi jokios galimybės Šveicarijos Konfederacijoje vykdyti nepriklausomų patikrinimų vietoje, nes nėra sudaryta jokių tarptautinių susitarimų šiuo klausimu. Taip pat negalima tikėtis, kad trečiosios valstybės institucijos atliks patikrinimus abipusės administracinės pagalbos pagrindu, nes šios bylos aplinkybių metu trečioji valstybė faktiškai nevykdė tarptautinės veiklos priežiūros.

176. Kalbant apie priežiūrą valstybėje narėje, kurios atžvilgiu vykdoma komercinė veikla, t. y. Vokietijoje, visų pirma reikėtų apsvarstyti įmonei klientų pareikštų finansinių reikalavimų įvykdymo klausimą. Tai galima padaryti ir fiziškai nebūnant Bendrijoje. Kaip Teisingumo Teismas pripažino savo sprendime Komisija prieš Italiją(70), šiuo atžvilgiu gali pakakti finansinių garantijų suteikimo atitinkamoje valstybėje narėje.

177. Todėl lieka išnagrinėti, ar veiksmingi patikrinimai valstybėje narėje, kurioje vykdoma veikla, taip pat galimi neįsisteigus toje valstybėje.

178. Vienas iš galimų variantų, remiantis sprendimu Versicherungen(71), galėtų būti įmonės pareiga kompetentingai institucijai patikrinimui pateikti visus būtinus komercinius dokumentus, balansus, atskaitomybę, verslo planus ir kt.

179. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas toliau nurodė minėtame sprendime, tie dokumentai turi būti „siunčiami iš įsisteigimo valstybės ir tinkamai patvirtinti tos valstybės narės institucijų“.

180. Todėl tai, kad Teisingumo Teismas sprendime Versicherungen pripažino, jog pareiga pateikti dokumentus yra ne tokia griežta, bet veiksminga priežiūrą užtikrinanti priemonė, leidžia daryti prielaidą, kad įsisteigimo valstybės institucijos ir valstybės narės, kuriai yra faktiškai skirta veikla, institucijos turi bent jau minimaliai bendradarbiauti.

181. Tačiau, kaip jau paaiškinau keliuose šios išvados punktuose, šioje byloje nagrinėjamu atveju toks bendradarbiavimas greičiausiai nevyksta. Todėl ne įsisteigimo valstybės institucijos, o įmonė, kuriai taikoma priežiūra, būtų atsakinga už patikrinimui skirtų dokumentų surinkimą ir jų pateikimą valstybės, kurioje vykdoma veikla, institucijoms.

182. Jei kilmės šalyje valstybė nevykdo jokios priežiūros, atitinkamos valstybės narės institucijos negalėtų šios bylos aplinkybėmis išsiaiškinti, ar dokumentai yra išsamūs ir (arba) teisingi, o tai neleidžia vykdyti veiksmingos priežiūros remiantis pateikta medžiaga.

183. Todėl tai, kad įmonė yra įsteigta trečiojoje valstybėje, kurioje neatliekama jokia kontrolė, šioje byloje leidžia daryti kitokią išvadą, nei buvo padaryta su EB 49 straipsniu susijusiuose sprendimuose. Todėl šioje byloje bet kokia pareiga pateikti komercinius dokumentus nėra mažiau griežta, bet vienodai veiksminga priemonė, skirta pasiekti atitinkamos valstybės narės teisės aktų nustatytus tikslus.

184. Kadangi vis dėlto nėra jokių kitų mažiau griežtų, tačiau vienodai veiksmingų priežiūros būdų, reikia daryti išvadą, kad fizinės buvimo vietos reikalavimas turi būti vertinamas kaip tinkama bei būtina priemonė ir todėl „reikalinga priemonė“ EB 58 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

185. Todėl į penktąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad trečiajame klausime aprašyto reikalavimo gauti leidimą, kuris yra leistinas per se, formulavimas, pagal kurį tokį leidimą norinti gauti įmonė atitinkamoje valstybėje narėje privalo turėti savo centrinę administraciją ar bent jau filialą, yra pateisinamas pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą.

X –    Išvada

186. Atsižvelgdama į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus taip:

1.      Ne Europos Sąjungoje, šiuo atveju Šveicarijos Konfederacijoje, įsteigta įmonė, komerciniu pagrindu teikdama kreditus Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Vokietijos, rezidentams, gali santykiuose su ta valstybe nare ir priemonių, kurių ėmėsi jos valdžios institucijos ar teismai, atžvilgiu remtis laisvu kapitalo judėjimu pagal EB 56 straipsnį.

2.      Įmonė, įsteigta trečiojoje valstybėje, kurioje jai netaikoma priežiūra, negali remtis EB 56 straipsniu teikdama kreditus valstybės narės gyventojams, jei yra įvykdytos objektyvios ir subjektyvios sąlygos piktnaudžiavimui atsirasti. Ar taip yra pagrindinėje byloje, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.      Reikalavimas gauti leidimą yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas. Šiuo požiūriu nesvarbu, ar kreditų teikimas komerciniu pagrindu be leidimo yra nusikaltimas, ar nusižengimas.

4.      EB 58 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad reikalavimas, jog trečiojoje valstybėje įsteigta įmonė, kuriai toje valstybėje netaikoma priežiūra, iš anksto gautų leidimą teikti kreditus Europos Sąjungos gyventojams, yra leistinas ir kad reikalavimo gauti leidimą, kuris yra leistinas per se, formuluotė, pagal kurią tokį leidimą norinti gauti įmonė atitinkamoje valstybėje narėje privalo turėti savo centrinę administraciją ar bent jau filialą, yra pateisinama.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – OL L 178, 1988, p. 5.

3 – OL L 126, p. 1.

4 – BGBl. I, p. 2776.

5 – 1995 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Svensson ir Gustavsson (C-484/93, Rink. p. I-3955, 10 ir paskesni punktai) ir 1997 m. liepos 9 d. Sprendimas Parodi (C-222/95, Rink. p. I-3899, 14 ir 17 punktai).

6 Žr. 1984 m. sausio 31 d. Sprendimą Luisi ir Carbone (286/82 ir 26/83, Rink. p. 377, 21 punktas).

7 1992 m. sausio 28 d. Sprendimas Bachmann (C-204/90, Rink. p. I-249, 34 punktas).

8 – Sprendimas C-484/93 (minėtas 5 išnašoje, 11 punktas).

9 – Sprendimas C-222/95 (minėtas 5 išnašoje, 17 punktas).

10 Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo (OL L 114, 2002  p. 6).

11 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. Kiemel: von der Groeben/Schwarze, Kommentar zum Vertrag über die Europäische Union und zur Gründung der Europäischen Gemeinschaft, 1 tomas, 56 str., 24 punktas; Follak: Dauses, Handbuch des EU-Wirtschaftsrechts, 1 tomas, F. II, 5 punktas; 2003 m. balandžio 10 d. Generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Ospelt ir Schlössle Weissenberg (2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas C-452/01, Rink. p. I-9743, 45–47 punktai).

12 – 1999 m. kovo 16 d. Sprendimas Trummer ir Mayer (C-222/97, Rink. p. I-1661, 21 punktas); 2002 m. kovo 5 d. Sprendimas Reisch ir kt. (C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99, Rink. p. I-2157, 30 punktas); 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C-367/98, Rink. p. I-4731, 37 punktas); 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C-98/01, Rink. p. I-4641, 39 punktas); 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C-174/04, Rink. p. I-4933, 27 punktas); 2005 m. liepos 5 d. Sprendimas D. (C-376/03, Rink. p. I-5821, 24 punktas) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Bouanich (C-265/04, Rink. p. I-923, 29 punktas).

13 – 12 išnašoje minėto sprendimo byloje C-222/97 22–24 punktai ir 2000 m. birželio 6 d. Sprendimas Verkooijen (C-35/98, Rink. p. I-4071, 27–30 punktai).

14 – 6 išnašoje minėto sprendimo bylose C-286/82 ir C-26/83 21 punktas.

15 – Žr. Ohler „Die Kapitalverkehrsfreiheit und ihre Schranken“, Wertpapiermitteilungen 1996, 1801 (1805).

16 – 5 išnašoje minėto sprendimo byloje C-484/93 10 ir paskesni punktai.

17 – 5 išnašoje minėto sprendimo byloje C-222/95 14 ir 17 punktai.

18 – 2002 m. vasario 7 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C-279/00, Rink. p. I-1425, 37 ir paskesni punktai).

19 – 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas (C-118/96, Rink. p. I-1897, 35 ir paskesni punktai).

20 – 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimas (C-410/96, Rink. p.  I-7875, 39 ir paskesni punktai).

21 – Šiuo požiūriu žr. Notaro „Revue du marché unique europeén“ 1998, Nr. 2, p. 268, 269; Rohde „Freier Kapitalverkehr in der Europäischen Gemeinschaft“, p. 101, 376 išnaša.

22 – Žr. Bröhmer: Callies ir Ruffert, Kommentar des EUV/EGV, 56 str., 30 ir paskesni punktai.

23 – 19 išnašoje minėto sprendimo byloje C-118/96 19 punktas.

24 – 20 išnašoje minėto sprendimo byloje C-410/96 18 punktas.

25 – 1999 m. spalio 14 d. Sprendimas (C-439/97, Rink. p. I-7041, 38 punktas).

26 – 12 išnašoje minėto sprendimo bylose C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 40 punktas.

27 – 7 išnašoje minėto sprendimo byloje C-204/90 34 punktas.

28 – Pvz., žr. 1995 m. gegužės 17 d. Generalinio advokato M. B. Elmer išvados 5 išnašoje minėtoje byloje C-484/93 8 ir paskesnius punktus; 1997 m. rugsėjo 23 d. Generalinio advokato G. Tesauro išvados 19 išnašoje minėtoje byloje C-118/96 17 punktą ir 2001 m. lapkričio 20 d. Generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados 12 išnašoje minėtose bylose C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 62 ir paskesnius punktus.

29 – Pvz., Ohler „Europäische Kapital- und Zahlungsverkehrsfreiheit, Kommentar zu den Art. 56 bis 60 EGV“, p. 103, 141 punktas; Frenz „Handbuch Europarecht“, 1 tomas, Europäische Grundfreiheiten, p. 1049, 2784 ir paskesni punktai.

30 – Direktyvos IV antraštinėje dalyje, reglamentuojančioje santykius su trečiosiomis valstybėmis, nėra jokių nuostatų dėl trečiųjų valstybių kreditorių, neturinčių Bendrijoje filialo ar dukterinės įmonės, paskolų teikimo valstybėje narėje įsikūrusiems paskolų gavėjams.

31 – 1999 m. kovo 9 d. Sprendimas Centros (C-212/97, Rink. p. I-1459, 27 ir paskesni punktai).

32 – 31 išnašoje minėto sprendimo byloje C-212/97 24 punktas ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas TV10 SA (C-23/93, Rink. p. I-4795, 21 punktas).

33 – Žr., be kita ko, 31 išnašoje minėto sprendimo byloje C-212/97 24 punktą; 1996 m. gegužės 2 d. Sprendimą Paletta (C-206/94, Rink. p. I-2357, 24 punktas); 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Kefalas ir kt. (C-367/96, Rink. p. I-2843, 20 punktas) ir 32 išnašoje minėto sprendimo byloje C-23/93 21 punktą.

34 – 2000 m. kovo 23 d. Sprendimas Diamantis (C-373/97, Rink. p. I-1705, 34 punktas) ir 33 išnašoje minėto sprendimo byloje C-206/94 25 punktas.

35 – 32 išnašoje minėto sprendimo byloje C-23/93 20 ir paskesni punktai.

36 – 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (205/84, Rink. p. 3755, 22 punktas).

37 – 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Van Binsbergen (33/74, Rink. p. 1299, 13 punktas).

38 – 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Inspire Art (C-167/01, Rink. p. I-10155, 95, 96 ir 98 punktai) ir 31 išnašoje minėto sprendimo byloje C-212/97 18, 27 ir 29 punktai.

39 – Šiuo klausimu žr. 36 išnašoje minėto sprendimo byloje 205/84 22 punktą ir 37 išnašoje minėto sprendimo byloje 33/74 13 punktą.

40 – 31 išnašoje minėto sprendimo byloje C-212/97 26 punktas.

41 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. Karayannis „L'abus de droits découlant de l´ordre juridique communautaire“, Cahiers de droit européen 1999, t. 1/2, p. 531.

42 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Emsland-Stärke (C-110/99, Rink. p. I-11569, 52 ir paskesni punktai) ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimas Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH (C-515/03, Rink. p. I-7355, 39 punktas).

43 Šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C-446/03, Rink. p. I-10837, 57 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

44 – Taip pat žr. Dennis Weber „Abuse of Law, Legal Issues of Economic Integration“, 2004, p. 43, 51 ir 54.

45 – 31 išnašoje minėto sprendimo byloje C-212/97 24 punktas ir 33 išnašoje minėto sprendimo byloje C-367/96 20 punktas; taip pat žr. Zimmermann „Das Rechtsmissbrauchsverbot im Recht der Europäischen Gemeinschaften“, p. 185 ir paskesni.

46 – Dėl skirtingų piktnaudžiavimo kategorijų žr. Lagondet „L'abus de droit dans la jurisprudence communautaire“, Journal des tribunaux 2003, Nr. 95, p. 8 ir paskesni.

47 – 42 išnašoje minėtų sprendimų byloje C-515/03 40 punktas ir byloje C-110/99 54 punktas.

48 – 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-483/99, Rink. p. I-4781, 40 punktas); 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C-463/00, Rink. p. I-4581, 56 punktas) ir 12 išnašoje minėto sprendimo byloje C-98/01 43 punktas.

49 – 1999 m. birželio 1 d. Sprendimas Konle (C-302/97, Rink. p. I-3099, 39 punktas).

50 – 12 išnašoje minėto sprendimo bylose C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 32 punktas.

51 – 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimas Salzmann (C-300/01, Rink. p. I-4899, 41 punktas).

52 – 5 išnašoje minėto sprendimo byloje C-222/95 19 punktas.

53 – 1989 m. gruodžio 15 d. Antroji Tarybos direktyva 89/646/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies keičianti Direktyvą 77/780/EEB (OL L 386, 1989, p. 1).

54 – 2000 m. kovo 14 d. Sprendimas Scientology (C-54/99, Rink. p. I-1335, 15 punktas).

55 – 12 išnašoje minėto sprendimo bylose C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 37 punktas bei 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Sanz de Lera ir kt. (C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, Rink. p. I-4821, 27 punktas).

56 – 36 išnašoje minėto sprendimo byloje 205/84 46 punktas.

57 – 49 išnašoje minėto sprendimo byloje C-302/97 45 ir paskesni punktai.

58 – Žr. 29 išnašoje minėtą Frenz, p. 1065, 2822 punktą ir 22 išnašoje minėtą Bröhmer, 58 str. 1 d.

59 – Žr. Hübner: Dauses „Handbuch des EU-Wirtschaftsrechts“, 1 tomas, E. IV, 46 punktas.

60 – 5 išnašoje minėto sprendimo byloje C-222/95 29 punktas.

61 – 51 išnašoje minėto sprendimo byloje C-300/01 50 punktas; 12 išnašoje minėto sprendimo bylose C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 37 punktas; 49 išnašoje minėto sprendimo byloje C-302/97 44 punktas bei 55 išnašoje minėto sprendimo bylose C-163/94, C-165/94 ir C-250/94 27 punktas.

62 – 1995 m. vasario 23 d. Sprendimas Bordessa ir kt. (C-358/93 ir C-416/93, Rink. p. I-361, 27 punktas).

63 – 11 išnašoje minėto sprendimo byloje C-452/01 45 punktas; 51 išnašoje minėto sprendimo byloje C-300/01 49 punktas ir 49 išnašoje minėto sprendimo byloje C-302/97 46 punktas.

64 – 49 išnašoje minėto sprendimo byloje C-302/97 45 punktas.

65 – 11 išnašoje minėto sprendimo byloje C-452/01 34 punktas.

66 – 1996 m. birželio 6 d. Sprendimas (C-101/94, Rink. p. I-2691, 16 ir paskesni punktai).

67 – 11 išnašoje minėto sprendimo byloje C-452/01 54 punktas.

68 – 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-496/01, Rink. p. I-2351, 69 punktas).

69 – 66 išnašoje minėto sprendimo byloje C-101/94 16 ir paskesni punktai.

70 – 66 išnašoje minėto sprendimo byloje C-101/94 23 punktas.

71 – 36 išnašoje minėto sprendimo byloje C-205/84 55 punktas.