Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2009 m. sausio 15 d.(1)

Byla C-357/07

TNT Post UK Ltd

The Queen

prieš

The Commissioners of Her Majesty's Revenue & Customs

(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – Neapmokestinami sandoriai – Viešųjų pašto tarnybų sąvoka – Universaliosios paslaugos – Fiskalinio neutralumo principas“





I –    Įžanga

1.        Nagrinėjamoje byloje High Court of Justice of England and Wales (Administrative Court) prašo išaiškinti Šeštosios PVM direktyvos(2) 13 straipsnio A skirsnio 1 dalį, kurioje nustatytas „viešųjų pašto tarnybų“ teikiamų paslaugų atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio. Pirmiausia reikia nustatyti, kokia reikšmė skiriama šiai sąvokai liberalizuotoje pašto paslaugų rinkoje.

2.        Pagrindinėje byloje TNT Post UK Limited (TNT) ginčija aplinkybę, kad visos pašto paslaugos, kurias teikia Royal Mail Group Limited (Royal Mail) kaip universaliųjų paslaugų teikėja Jungtinėje Karalystėje, yra atleidžiamos nuo mokesčio, o visų kitų teikėjų paslaugos – apmokestinamos. Ieškovės nuomone, visiškai liberalizuotoje Jungtinės Karalystės rinkoje nebeegzistuoja „viešoji pašto tarnyba“, dėl to nebėra pagrindo atleisti nuo mokesčio. Atvirkščiai, jeigu universaliųjų paslaugų teikėjui taikomas atleidimas nuo mokesčio, tai kyla kitas klausimas, ar visos jo paslaugos, ar tik tam tikros turi būti atleidžiamos nuo mokesčio, ir prireikus – kokios paslaugos.

3.        Byloje dalyvaujančių valstybių narių nuomonės yra labai skirtingos. Nuomonių spektras platus – nuo pritarimo Jungtinės Karalystės praktikai iki pritarimo atsisakyti bet kokio atleidimo nuo mokesčio liberalizuotoje rinkoje. Taigi šiuo atžvilgiu, atrodo, neužtikrintas vienodas Šeštosios direktyvos aiškinimas ir taikymas. Todėl jau trims valstybėms narėms Komisija pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareiškus dalį ieškinių dėl to, kad jos netaiko atleidimo nuo mokesčio, ir dalį dėl to, kad jos per plačiai taiko atleidimą nuo mokesčio(3).

4.        Atsakymas į šioje byloje pateiktus klausimus susijęs ne tik su visais privačiais vartotojais, kurie naudojasi pašto paslaugomis. Atleidimo nuo mokesčio taikymo srities nustatymas gali taip pat daryti poveikį pašto paslaugų rinkų plėtrai valstybėse narėse. Atsižvelgiant į tai, kokią išvadą padarys Teisingumo Teismas, jo atsakymai gali sustiprinti vietinį universaliųjų paslaugų teikėją ir padaryti sunkesnį konkuruojančių teikėjų atėjimą arba turėti priešingą poveikį.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

5.        Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje „Tam tikros visuomenei naudingos veiklos atleidimas nuo mokesčio“, be kita ko, numatyta:

„1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčių taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio

a)      viešųjų pašto tarnybų teikiamas paslaugas (išskyrus keleivių pervežimo ir telekomunikacijų paslaugas) ir su tokiomis paslaugomis susijusias tiekiamas prekes; <…>“(4)

6.        Direktyvoje 97/67/EB (toliau – Pašto direktyva)(5) nustatytos vienodos pašto paslaugų vidaus rinkos taisyklės. Ji nustato, be kita ko, universaliųjų pašto paslaugų teikimo tvarką.

7.        Pašto direktyvos 2 straipsnyje, be kita ko, pateikti tokie sąvokų apibėžimai:

„2)      viešasis pašto tinklas: veiklos organizavimo sistema ir visų rūšių priemonės, kurias naudoja universaliųjų paslaugų teikėjas (-ai), ypač įgyvendindamas šiuos tikslus:

–      pašto siuntų, priskiriamų universaliųjų paslaugų prievolei, surinkimas iš visoje teritorijoje esančių pašto paslaugų teikimo vietų;

–      tokių siuntų vežimas ir apdorojimas nuo paėmimo iš pašto paslaugų teikimo vietų iki skirstymo centro;

–      pristatymas pagal ant siuntų nurodytus adresus;

<…>

13)       universaliųjų paslaugų teikėjas: valstybinis arba privatus subjektas, valstybės narės teritorijoje teikiantis universaliąsias pašto paslaugas arba jų dalį, apie kurias pagal 4 straipsnį buvo pranešta Komisijai <…>“

8.        Valstybių narių pareigos, susijusios su universaliųjų paslaugų teikimu, nustatytos, be kita ko, Direktyvos 97/67/EB 3 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad naudotojai turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas.

2.      Šiam tikslui valstybės narės imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad aptarnavimo ir pašto paslaugų teikimo vietų tankumas atitiktų naudotojų poreikius.

3.      Jos imasi priemonių, kad universaliųjų paslaugų teikėjas (-ai) užtikrintų kiekvieną darbo dieną ir ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę, išskyrus tam tikras aplinkybes ir geografines sąlygas, kurias nacionalinės reguliavimo institucijos laiko išskirtinėmis, paslaugų minimumą:

–        vieną surinkimą per dieną;

–        vieną pristatymą į namus kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, išimties tvarka, laikantis nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytų reikalavimų, tam tikslui įrengtas vietas <...>

7.      Šiame straipsnyje apibrėžtos universaliosios paslaugos apima vidaus ir tarptautines paslaugas.“

9.        Iki 2008 m. vasario 27 d., Direktyvos 2008/6/EB(6) įsigaliojimo dienos, Direktyvos 97/67/EB 7 straipsnio 1 dalies formuluotė buvo tokia:

„Kad užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą, valstybės narės gali toliau rezervuoti paslaugas universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams). Šios paslaugos apribojamos vidaus korespondencijos ir gaunamos tarptautinės korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo pagreitintu arba nepagreitintu būdu paslaugomis laikantis toliau nustatytų svorio ir kainų ribų. Nuo 2003 m. sausio 1 d. svorio riba yra 100  g, o nuo 2006 m. sausio 1 d. – 50 g. Šios svorio ribos netaikomos nuo 2003 m. sausio 1 d., jei pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo kaina yra lygi valstybiniam tarifui už korespondencijos siuntą arba tris kartus didesnė už jį ir jei nuo 2006 m. sausio 1 d. ši kaina lygi valstybiniam tarifui arba du su puse karto didesnė už jį <…>“.

B –    Nacionalinės teisės aktai

10.      Šeštojoje direktyvoje numatytas pašto paslaugų atleidimas nuo mokesčio Jungtinėje Karalystėje buvo įgyvendintas 1994 m. Value Added Tax Act (1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo), su pakeitimais, padarytais 2000 m. Įstatymu, 31 straipsnio 1 dalyje ir 9 priedo 3 grupės 1 ir 2 dalyse. Pagal šias nuostatas nuo pridėtinės vertės mokesčio atleidžiamas pašto bendrovės atliekamas pašto siuntinių vežimas ir pašto bendrovės bet kokios teikiamos paslaugos, susijusios su pašto siuntinių vežimu.

11.      Pašto bendrovė – tai Royal Mail Holdings plc, kuri, kaip paprasta kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė, neužsiima komercine veikla. Tačiau, kaip pranešė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, iš dalies pakeisto 2000 metais, pagrindu administracija atleido nuo mokesčio taip pat visas Royal Mail Holdings plc visiškai priklausančias šias pašto paslaugas teikiančias dukterines bendroves.

12.      2000 m. Pašto paslaugų įstatymo 4 straipsnyje apibrėžta „universaliųjų pašto paslaugų“ sąvoka. Ji apima iš esmės visoje teritorijoje teikiamas pašto paslaugas, kurios turi užtikrinti kiekvieną darbo dieną, viena vertus, bent vieną pašto siuntinių pristatymą į namus kiekvienam asmeniui Jungtinėje Karalystėje namus ir, kita vertus, bent vieną pašto siuntinių surinkimą iš tam priskiriamų pašto paslaugų teikimo vietų. Be to, teikiant universaliąsias paslaugas turi būti, be kita ko, užtikrinta, kad atitinkamų pašto siuntinių pervežimo iš vienos vietos į kitą paslauga ir papildomos tokių siuntinių gavimo, surinkimo, rūšiavimo ir pristatymo paslaugos būtų teikiamos už prieinamas kainas, nustatytas pagal viešą ir visoje Jungtinėje Karalystėje vienodą tarifą.

13.      Pagal 2000 m. Pašto paslaugų įstatymą universaliųjų paslaugų teikėjas yra asmuo, apie kurį atsakingas ministras pranešė Europos Komisijai pagal Pašto paslaugų direktyvos 4 straipsnį kaip apie tokį asmenį ir kurį informavo apie tai.

III – Faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas

14.      Nuo 2006 m. sausio 1 d. Britanijos pašto rinka yra visiškai liberalizuota. Bet kuriam paraišką pateikusiam ir reikalavimus atitinkančiam asmeniui gali būti išduodama atitinkama licencija, suteikianti teisę vežti visus bet kokio svorio pašto siuntinius.

15.      Šiuo metu Royal Mail yra vienintelė Komisijos paskirta universaliųjų pašto paslaugų teikėja Jungtinėje Karalystėje. Remiantis šiam tikslui išduota licencija, Royal Mail privalo laikytis daugelio sąlygų, ypač pareigos užtikrinti, kad visoje Jungtinės Karalystės teritorijoje būtų teikiamos pašto paslaugos vienodais ir prieinamais tarifais.

16.      Be to, Royal Mail teiktinos pašto paslaugos apima pareigą sukurti visuomenei pakankamą pašto paslaugų teikimo vietų tinklą, pareigą užtikrinti korespondencijos pristatymą bet kuriuo adresu Jungtinėje Karalystėje ir jos surinkimą kiekvieną darbo dieną ir iš kiekvienos pašto paslaugų teikimo vietos, taip pat pareigą laikytis nustatytų kokybės standartų, ypač skubaus pirmosios klasės laiškų pristatymo kaip įprasta kitą darbo dieną.

17.      Royal Mail prižiūrimas integruotas nacionalinis pašto tinklas aptarnauja maždaug 27 milijonus adresatų 6 dienas per savaitę, maždaug 113 000 pašto dėžučių, 14 200 pašto skyrių ir 90 000 verslo patalpų. Royal Mail Jungtinėje Karalystėje įdarbinusi maždaug 185 000 asmenų.

18.      Atsižvelgiant į laiškų administravimo verslą, maždaug 90 % Royal Mail suteiktų pašto paslaugų, įvertintų atsižvelgiant į pajamas, taikomos tik Royal Mail, o ne bet kuriam kitam pašto operatoriui Jungtinėje Karalystėje, nustatytos sąlygos ir reikalavimai.

19.      Nuo 2002 m. TNT yra licencijos, suteikiančios teisę teikti pašto paslaugas, savininkė ir dėl liberalizavimo, kaip ir Royal Mail, gali vežti visus laiškus be apribojimų visoje Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu TNT teikia tik vadinamąsias „upstream services“ (paslaugas, susijusias su korespondencijos tvarkymu). Šias paslaugas sudaro korespondencijos surinkimas, automatizuotas arba tam tikrais atvejais rankinis rūšiavimas ir tvarkymas bei jos nuvežimas į centrines Royal Mail prižiūrimas pašto paslaugų teikimo vietas.

20.      Royal Mail ir TNT privalo sumokėti apyvarta pagrįstą licencijos mokestį. Tačiau kai kurios šių dviejų pašto paslaugų teikėjų licencijų sąlygos labai skiriasi. Royal Mail taikomi didesni reikalavimai tokiose srityse, kaip antai kainų kontrolė, paslaugų dažnumas, apimtis, vartotojo galėjimas pasinaudoti paslauga, kokybės standartai, skundų nagrinėjimas ir pašto paslaugų teikimo terminų ir sąlygų pakeitimas.

21.      Be to, pagal savo licenciją Royal Mail įsipareigoja TNT teikti vadinamąsias „downstream services“ (paslaugas, susijusias su korespondencijos pristatymu). Šios paslaugos apima TNT iš anksto surūšiuotos ir sutvarkytos bei į centrines Royal Mail pašto paslaugų teikimo vietas pristatytos korespondencijos nuvežimą ir pristatymą gavėjams.

22.      Tačiau pagal galiojančią 1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakciją Royal Mail pašto siuntinių vežimas atleidžiamas nuo PVM, o kitų pašto paslaugų teikėjų, kaip antai TNT, teikiamos paslaugos be apribojimų apmokestinamos standartiniu 17,5 % PVM tarifu.

23.      TNT mano, kad verslo paštas Jungtinėje Karalystėje sudaro apie 85 % visos korespondencijos apimties. Maždaug 40 % visos apimties tenka įmonėms, kurios negali susigrąžinti viso jų sumokėto pirkimo PVM, įskaitant pirmiausia finansinių paslaugų teikėjus, kurie yra TNT pagrindiniai vartotojai verslo pašto rinkoje. Taigi TNT suinteresuota sumažinti PVM sumą, kurią ji sąskaitose faktūrose nurodo verslo klientams.

24.      Taigi TNT pateikė High Court of Justice of England and Wales (Administrative Court) kasacinį skundą dėl pagal 1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 9 priedo 3 grupės nuostatas Royal Mail taikomo atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio teisėtumo teisminio peržiūrėjimo. Šiame procese 2007 m. liepos 12 d. Nutartimi High Court Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

1)         „1. a) Kaip turi būti aiškinamas Šeštosios direktyvos (Direktyva 77/388/EEB) 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte (dabar – Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies a punktas) numatyta formuluotė „viešosios pašto tarnybos“?

b) Ar šios formuluotės aiškinimui daro įtaką faktas, kad ši pašto paslauga valstybėje narėje buvo liberalizuota, kad nėra rezervuotų paslaugų Tarybos direktyvos 97/67/EEB su pakeitimais prasme ir kad yra vienas paskirtas universaliųjų paslaugų teikėjas, apie kurį buvo pranešta Komisijai pagal šią direktyvą (kaip antai Royal Mail Jungtinėje Karalystėje)?

c) Šios bylos aplinkybėmis (kurios nurodytos b punkte), ar ši formuluotė apima:

i)       tik vienintelį paskirtą universaliųjų paslaugų teikėją (kaip antai Royal Mail Jungtinėje Karalystėje); ar

ii)      taip pat ir privatų pašto operatorių (kaip antai TNT      Post)?

2)         2. Šios bylos aplinkybėmis, ar Šeštosios PVM direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas (dabar – Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies a punktas) turi būti aiškinamas kaip reikalaujantis ar leidžiantis valstybei narei neapmokestinti visų „viešųjų pašto tarnybų“ teikiamų pašto paslaugų?

3)         3. Jei valstybės narės privalo arba gali neapmokestinti kai kurių, bet ne visų, „viešųjų pašto tarnybų“ teikiamų paslaugų, kokiais kriterijais remiantis šios paslaugos turi būti nustatomos?“

25.      Procese Teisingumo Teisme pastabas pateikė TNT, Royal Mail, Airijos, Graikijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija.

IV – Teisinis vertinimas

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

26.      Pirmasis prejudicinis klausimas suskirstytas į tris dalis, kurias nagrinėsiu kartu. Šiuo klausimu iš esmės siekiama nustatyti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį asmenų atžvilgiu. Pagal šią nuostatą valstybės narės atleidžia nuo pridėtinės vertės mokesčio „viešųjų pašto tarnybų teikiamas paslaugas (išskyrus keleivių pervežimo ir telekomunikacijų paslaugas) ir su tokiomis paslaugomis susijusias tiekiamas prekes“.

27.      High Court klausia, ar visiškai liberalizuotoje pašto paslaugų rinkoje galima apskritai kalbėti apie „viešąsias pašto tarnybas“, kurių paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio, ir prireikus – kurie pašto paslaugų teikėjai priskiriami šiai sąvokai.

28.      TNT bei Suomijos ir Švedijos vyriausybės, remdamosi generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Dansk Postordreforening(7), mano, kad išnykus tam tikroms rezervuotoms paslaugoms nebepateisinamas pašto paslaugų atleidimas nuo mokesčio. Atvirkščiai, Royal Mail, kitos byloje dalyvaujančios valstybės narės ir Komisija teigia, kad esamomis sąlygomis universaliųjų paslaugų teikėjas arba teikėjai turi būti laikomi viešosiomis pašto tarnybomis, kurių paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio.

–       Viešosios pašto tarnybos sąvokos aiškinimas, atsižvelgiant į reguliavimo sritį ir atleidimo nuo mokesčio prasmę bei tikslą

29.      Pirmiausia reikia nurodyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčio susijęs su visuomenei naudinga veikla, kaip matyti iš šio skirsnio pavadinimo. Pagal A skirsnio nuostatas, be pašto paslaugų, nuo mokesčio atleistinos sveikatos priežiūros paslaugos, su socialine rūpyba bei su religijos, švietimo, kultūros ir sporto sritimis susijusios paslaugos.

30.      Šias paslaugas sieja tai, kad jos tenkina pagrindinius visuomenės poreikius ir kad dažnai jas teikia viešosios, pelno nesiekiančios organizacijos. 1977 metais Bendrijos teisės aktų leidėjas prie pagrindinių poreikių taip pat priskyrė pašto paslaugų teikimą. Šios būtiniausios paslaugos visuomenei turi būti teikiamos be didelių sąnaudų ir nepridėjus pridėtinės vertės mokesčio(8).

31.      Viena vertus, rinkdamasis paslaugas, kurios pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnį atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio, Bendrijos tiesės aktų leidėjas rėmėsi atleidimo nuo mokesčio atvejais, taikomais valstybėse narėse priimant direktyvą. Kita vertus, jis bandė apriboti atleidimo nuo mokesčio atvejus, nes jie yra bendrojo principo, pagal kurį PVM taikomas nuo kiekvienos apmokestinamojo asmens atlygintinai suteiktos paslaugos, išimtis(9).

32.      Atleidimo nuo mokesčio atvejai, atsižvelgiant į jų išimtinį pobūdį, turi būti aiškinami siaurai(10). Taigi Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnis apima ne visą su viešuoju interesu susijusią veiklą, o tik šiame skirsnyje nurodytas ir labai išsamiai apibūdintas jos rūšis(11). Tačiau tai nereiškia, jog sąvokos, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatytiems atleidimo nuo mokesčio atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos taip, kad atleidimo nuo mokesčio poveikis nebūtų pasiektas(12).

33.      Apibrėžiant detaliau, daugeliu atleidimo nuo mokesčio atvejų reikalaujama, kad paslaugą teiktų konkretūs asmenys arba organizacijos. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio, tik jeigu jas teikia ypač kvalifikuotas medicinos personalas (Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktas)(13).

34.      Daugelis kitų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikomi, tik jeigu atitinkamas paslaugas teikia viešosios teisės subjektai ar tam tikros valstybės pripažintos organizacijos (žr. Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b, g, h, i, n, p punktus). Šis požiūris grindžiamas tuo, kad tik paslaugų, kurias teikia valstybės kontroliuojama institucija, atveju atsiranda specialus viešasis interesas, pateisinantis atleidimą nuo mokesčio. Pirmiausia, kontroliuojant valstybei, galima užtikrinti paslaugos kokybę ir jos kainos prieinamumą.

35.      Panašiai dėl pašto paslaugų atleidimo nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą sprendime Komisija prieš Vokietiją(14) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ši nuostata apima tik paslaugas, kurias teikia viešosios pašto tarnybos organizacine prasme. Pagal 13 straipsnio A skirsnį atleistinos nuo mokesčio paslaugos nėra apibrėžtos visiškai materialinėmis ir funkcinėmis sąvokomis(15).

36.      Šiuo atžvilgiu 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto formuluotė užtikrina, kad tik paslaugos, kurias pašto tarnyba pati ir tiesiogiai teikia klientams, atleidžiamos nuo mokesčio. Atvirkščiai, dalis paslaugų, kurias pašto tarnybai teikia tretieji asmenys, kaip antai korespondencijos pervežimas į skirtingas pašto tarnybas geležinkeliu arba oro transportu, neatleidžiamos nuo mokesčio(16).

37.      Atvirkščiai, iš vartojamos viešosios pašto tarnybos sąvokos Teisingumo Teismas nenusprendė, kad ji daro nuorodą tik į valstybinį teikėją. Jis būtent laikė atleidimą nuo mokesčio taip pat taikytinu paslaugoms, kurias teikia licenciją turinti privati įmonė(17). Skirtingai nei kitais atleidimo nuo mokesčio atvejais, būtent Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas nereikalauja, kad pašto paslaugas teiktų viešosios teisės reglamentuojamas subjektas.

38.      Vis dėlto 1977 metais priimant direktyvą nebuvo būtina atskirti valstybinius ir privačius teikėjus, nes tuo metu pašto paslaugas teikė iš esmės tik valstybiniai monopolijas turėję teikėjai.

39.      Tačiau nuo to laiko pašto organizavimas labai pasikeitė. Įgyvendinant Pašto direktyvą valstybinės monopolijos buvo laipsniškai panaikintos, ir rinka atverta konkuruojantiems teikėjams.

40.      Šiomis aplinkybėmis būtų nesuderinama su Šeštosios direktyvos tikslais taikyti atleidimą nuo pridėtinės vertės mokesčio tik valstybiniams teikėjams arba visai jo netaikyti, jeigu jau nėra pastarojo teikėjo. Atvirkščiai, komercinės įmonės iš principo taip pat gali būti viešosios pašto tarnybos Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto prasme, jeigu jos, siekdamos bendrojo intereso, teikia pašto paslaugas kartu su ankstesne valstybės valdoma monopolija arba vietoje jos(18).

41.      Kaip matyti iš atleidimo nuo mokesčio nuostatos vietos Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje, jos prasmė ir tikslas yra netaikant pridėtinės vertės mokesčio nepabranginti pašto paslaugų, kurios laikomos viešųjų paslaugų dalimi, ir todėl jų teikimas už prieinamą kainą pateisinamas bendruoju interesu(19).

42.      Dėl pašto paslaugų rinkos liberalizavimo šis tikslas neprarado savo svarbos.

43.      Taigi Pašto direktyvos 2 straipsnio 2 punkte nustatytas tolesnis „viešojo pašto tinklo“ egzistavimas ir ši sąvoka apibrėžiama kaip veiklos organizavimo sistema ir visų rūšių priemonės, kurias naudoja universaliųjų paslaugų teikėjas (-jai). Pašto direktyvos 3 straipsnis užtikrina, kad naudotojai – taip pat nesant valstybinės pašto monopolijos – turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas. Pagal 12 straipsnį universaliųjų paslaugų kainos privalo būti prieinamos ir susietos su teikiamų paslaugų sąnaudomis bei tokios, kurios suteiktų galimybę jas taikyti visoje valstybės teritorijoje kaip vienodą tarifą.

44.      Nustatydamas šiuos reikalavimus universaliosioms paslaugoms, Bendrijos teisės aktų leidėjas detalizavo paslaugas, kurios ypač susijusios su viešuoju interesu. Tačiau Pašto direktyvoje šiuo atžvilgiu nustatyti tik minimalūs reikalavimai(20). Taigi iš šios direktyvos nuostatų neįmanoma galutinai nustatyti, kurie teikėjai ir kurios paslaugos atitinkamoje valstybės narės reguliavimo srityje patenka į atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio taikymo sritį.

45.      Be to, Pašto direktyvai ir Šeštajai direktyvai priskiriamos visai skirtingos reguliavimo sritys ir jų reguliavimo dalykai yra skirtingi, kaip pabrėžia Švedijos vyriausybė. Pašto direktyva nustato bendrus pagrindus organizuojant pašto rinką ir neturi nieko bendra su pašto paslaugų apmokestinimu PVM. Šeštąja direktyva įtvirtinama Bendrijos mastu taikoma PVM sistema ir joje tik iš dalies kalbama apie pašto paslaugas.

46.      Tačiau tai netrukdo, aiškinant Šeštąją direktyvą, atsižvelgti į vertinimus, kuriais grindžiamos Pašto direktyvos nuostatos, susijusios su viešojo pašto tinklo teikiamomis universaliosios paslaugomis. Dėl to šiuo požiūriu susikerta dviejų nuostatų reikalavimai: ketinimas užtikrinti bendrą pašto paslaugų teikimą prieinamomis kainomis.

47.      Tai reiškia, kad dabartinėmis sąlygomis universaliąsias paslaugas teikiantys viešojo pašto tinklo operatoriai laikytini viešosiomis pašto tarnybomis Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto prasme.

48.      Tačiau Royal Mail, Graikijos, Airijos ir Švedijos vyriausybės prieštarauja tam, kad aiškinant Šeštąją PVM direktyvą būtų atsižvelgiama į Pašto direktyvą. Jos nurodo, kad EB 95 straipsniu grindžiama Pašto direktyva negali pakeisti mokesčių teisės aktų, kurie pagal EB 93 straipsnį turi būti priimti vienbalsiai. Jeigu teisės aktų leidėjas atleidimą nuo pridėtinės vertės mokesčio norėtų pritaikyti pašto paslaugoms, jis galėtų pakeisti šią nuostatą, pavyzdžiui, pakeisdamas Šeštąją direktyvą Direktyva 2006/112/EB(21).

49.      Tačiau negalima pritarti šiems prieštaravimams. Ši byla susijusi ne su Šeštosios direktyvos pakeitimu, o su jos aiškinimu atsižvelgiant į normų tikslą. Šiuo klausimu, neišeinant iš teksto ribų, atleidimo nuo mokesčio nuostatos taikymo momentu būtina atsižvelgti į faktišką ir Bendrijos teisės kontekstą(22).

50.      Šitaip tai atitinka Teisingumo Teismo praktiką – aiškinant konkrečias Šeštosios direktyvos sąvokas atsižvelgti į reikšmingus su mokesčių teise nesusijusius Bendrijos teisės aktus tiek, kiek jais siekiama tų tikslų. Pavyzdžiui, sprendime Abbey National Teisingumo Teismas aiškino specialių investicinių fondų valdymo sąvoką, numatytą Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje, remdamasis atitinkama sąvoka, numatyta 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos Direktyvoje 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS)(23), derinimo (24).

–       Atleidimo nuo mokesčio taikymas panaikinus tam tikras rezervuotas paslaugas

51.      TNT, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, pateikdamos nuorodą į generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Dansk Postordreforening(25), taip pat mano, kad atleidimas nuo mokesčio taikytinas tik tol, kol tam tikriems teikėjams yra rezervuotos pašto paslaugos. Iš tikrųjų generalinis advokatas laikėsi požiūrio, kad atleistiną nuo mokesčio viešą užduotį pašto įmonės atlieka tik tuomet, kai teikia rezervuotas paslaugas. Paslaugos, nors ir priskirtos universaliosioms paslaugoms, tačiau nerezervuotos išskirtinai vienam teikėjui, teikiamos įprastomis konkurencinėmis sąlygomis ir yra visiškai komercinio pobūdžio(26).

52.      Iš tikrųjų kol kas Pašto direktyvos 7 straipsniu nereikalaujamas visiškas liberalizavimas, tačiau leidžiama rezervuoti labai apribotą paslaugų spektrą vienam arba keliems teikėjams. Vis dėlto Jungtinė Karalystė ir daug kitų valstybių narių nebesinaudoja šia galimybe.

53.      Vis dėlto, nepaisant to, pagal Pašto direktyvos 4 straipsnį liberalizuotoje rinkoje valstybės narės tebėra atsakingos už universaliųjų paslaugų užtikrinimą. Pirmiausia jos privalo užtikrinti, kad universaliųjų paslaugų teikėjas (-jai) laikytųsi Pašto direktyvos 3–6 ir 12 straipsniuose nustatytų reikalavimų, susijusių su pašto paslaugų kokybe ir kaina.

54.      Jungtinė Karalystė įvykdė šiuos įsipareigojimus, patikėdama Royal Mail užtikrinti universaliąsias paslaugas ir nurodydama atitinkamas sąlygas šiam tikslui suteiktoje licencijoje. Šios sąlygos universaliųjų paslaugų licencijoje labai skiriasi nuo sąlygų, kuriomis veiklą vykdo kiti pašto paslaugų teikėjai Jungtinėje Karalystėje, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

55.      Be to, nesuteikus išimtinių teisių, universaliųjų paslaugų teikėjai neteikia savo paslaugų visiškai laisvoje, tik pagal ekonominius vertinimus sureguliuotoje rinkoje. Atvirkščiai, jie atlieka viešąjį interesą užtikrinančią užduotį ir jiems taikoma speciali valstybės kontrolė. Todėl tai suderinama su Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto tikslu universaliųjų paslaugų teikėjus priskirti „viešosioms pašto tarnyboms“ šios nuostatos prasme ir jų paslaugas atleisti nuo mokesčio.

56.      Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į tai, kad, remiantis Pašto direktyvos šešiolikta konstatuojamąja dalimi, tam tikrų paslaugų rezervavimas turi garantuoti finansiškai subalansuotą universaliųjų paslaugų teikimą. Taigi rezervavimo tikslas yra išlaikyti finansinę universaliųjų paslaugų teikėjo pusiausvyrą tam, kad jis galėtų atlikti savo bendrojo intereso uždavinį(27). Nepaisant specialių universaliųjų paslaugų įsipareigojimų finansavimo, tam tikrų paslaugų rezervavimas neparemtas platesne bendruoju interesu pagrįsta analize. Taigi nėra reikalo taikyti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte nustatyto atleidimo nuo mokesčio dėl tam tikrų paslaugų rezervavimo, nes universaliųjų paslaugų užtikrinimas taip pat tarnauja bendrajam interesui, jeigu dėl to nereikia nustatyti finansinio pagrindo, suteikiant išimtines teises.

57.      Be to, aiškinimas, grindžiamas tam tikrų paslaugų rezervavimu, reikštų, kad daugelyje valstybių narių Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalis taptų visiškai neveiksminga, o to, nepaisant reikalavimo siaurai aiškinti atleidimo nuo mokesčio nuostatas, reikia labai vengti(28).

–       Aiškinimas, atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo principą

58.      Galiausiai reikia įvertinti TNT, Švedijos ir Suomijos vyriausybių išreikštą prieštaravimą, kad liberalizuotoje rinkoje universaliųjų paslaugų teikėjo atleidimas nuo mokesčio pažeidžia fiskalinio neutralumo principą ir kenkia konkurencijai.

59.      Fiskalinio neutralumo principas, kuriuo grindžiama bendra PVM sistema ir į kurį reikia atsižvelgti aiškinant atleidimo nuo mokesčio nuostatas, draudžia PVM rinkimo srityje nevienodai vertinti tokius pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus(29). Fiskalinio neutralumo principas apima konkurencijos iškraipymo, atsirandančio dėl skirtingo požiūrio PVM atžvilgiu, panaikinimą(30).

60.      Reikia pritarti nurodytiems proceso dalyviams, teigiantiems, kad neutralumo principo laikomasi visais atvejais, jeigu atleidimas nuo mokesčio taikomas tik rezervuotas pašto paslaugas teikiantiems teikėjams. Perleidus išimtines teises vienam teikėjui, iš karto pasidaro nebeįmanoma, jog kiti ūkio subjektai vykdytų tokius pačius sandorius, kurių kitoks mokesčių režimas pažeidžia neutralumo principą.

61.      Tačiau tai nereiškia, kad neutralumo principas automatiškai pažeidžiamas, jeigu atleidimas nuo mokesčio ne siejamas su rezervuotų paslaugų pobūdžiu, o taikomas bendrai universaliosioms paslaugoms. Su neutralumo principu suderinama būtent tai, kad tik universaliųjų paslaugų teikėjo paslaugos atleistinos nuo mokesčio tiek, kiek jos dėl specialių teisinių reikalavimų nėra panašios į kitų pašto paslaugų teikėjų paslaugas, ir dėl to neatsiranda konkurencijos iškraipymas.

62.      Universaliųjų paslaugų, kurias viešojo intereso tikslais užtikrina Royal Mail, esmė yra teikti tam tikras pašto paslaugas visiems naudotojams visoje teritorijoje pagal nustatytinus tarifus. Pirmiausia Royal Mail privalo įsteigti nustatytą pašto paslaugų teikimo vietų (pašto dėžučių ir pašto skyrių) kiekį, iš kurių korespondencija surenkama bent vieną kartą kiekvieną darbo dieną. Ji privalo pristatyti visą leistiną korespondenciją prieinamomis ir vienodomis kainomis kiekvienu adresu Jungtinėje Karalystėje ir neturi teisės, pavyzdžiui, atsisakyti nuvežti korespondencijos į nuošalius regionus arba pristatyti ją tik už didesnę kainą. Galiausiai paštas turi būti pristatomas kiekvieną darbo dieną visiems privatiems namų ūkiams ir verslo klientams.

63.      TNT neprivalo teikti panašių paslaugų. Todėl fiskalinio neutralumo principas iš esmės nereikalauja TNT ir Royal Mail sandorius fiskaliniu požiūriu vertinti vienodai. Gali būti, kad TNT teikia iš dalies panašias paslaugas kaip ir Royal Mail, pvz., korespondencijos surinkimas ir rūšiavimas. Tačiau universaliosios paslaugos, kurioms taikomos mokesčio lengvatos, teikiamos būtent viešuoju pašto tinklu, yra infrastruktūros įrenginių ir apibrėžtos kokybės už tam tikrą kainą teikiamų paslaugų visuma. Vadinasi, sandorių panašumo įvertinimas priklauso ne tik nuo konkrečių paslaugų sugretinimo, bet ir nuo aplinkybės, kad šios paslaugos yra visų viešojo pašto tinklo siūlomų paslaugų dalis(31).

64.      Ar tai taikoma visiems, ar tik tam tikriems universaliųjų paslaugų teikėjo sandoriams, turi būti nustatoma atsakant į antrąjį klausimą.

65.      Bet kuriuo atveju vertinimui fiskaliniu požiūriu neturi reikšmės, ar apie universaliųjų paslaugų teikėją, kaip apie tokį, buvo pranešta Komisijai Pašto direktyvos 4 straipsnio prasme. Svarbi yra tik aplinkybė, kad materialine prasme jo paslaugos atitinka universaliųjų paslaugų požymius ir kad jų teikimas užtikrinamas tam tikram laikotarpiui pagal teikėjui išduotos licencijos sąlygas arba teisės aktų reikalavimus. Su neutralumo principu nebūtų suderinama vertinti materialine prasme vienodas paslaugas fiskaliniu požiūriu nevienodai tik dėl to, kad apie šias paslaugas teikiantį ūkio subjektą buvo pranešta Komisijai.

66.      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad „viešosios pašto tarnybos“ Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto prasme yra pašto paslaugų teikėjai, kurie užtikrina universaliąsias paslaugas. Atleidimo nuo mokesčio taikymas nereikalauja, kad tam tikros universaliosios paslaugos būtų rezervuotos teikėjui (-jams).

B –    Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų

67.      Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas apima visus sandorius, kuriuos vykdo atleidžiamas nuo mokesčio pašto paslaugų teikėjas. Tuo atveju, jeigu ne visos teikėjo paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio, trečiuoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma nurodyti kriterijus, skirtus atriboti atleistinas nuo mokesčio paslaugas nuo neatleistinųjų. Kadangi abu šie klausimai labai susiję, nagrinėsiu juos kartu.

68.      Royal Mail ir Britanijos, Graikijos bei Airijos vyriausybių nuomone, atleidimo nuo mokesčio nuostatos tekstas susijęs tik su paslaugų teikėju ir nereikalauja išskirti skirtingų gavėjo sandorių. Atvirkščiai, Komisija ir Vokietijos vyriausybė mano, kad atleidimas nuo mokesčio gali būti taikomas tik toms universaliųjų paslaugų teikėjo paslaugoms, kurios tiesiogiai yra universaliųjų paslaugų dalis. Iš šių paslaugų Komisija išskiria tam tikros dideliais kiekiais teikiamos ir nuo mokesčio neatleistinos korespondencijos vežimą. Vokietijos vyriausybės manymu, paslaugos, kurios teikiamos laisvai suderėtomis sąlygomis ir tarifais, nepatenka į atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį.

69.      Šiuo atžvilgiu dar kartą reikia priminti, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą nuo mokesčio atleistinos viešųjų pašto tarnybų teikiamos paslaugos ir su tokiomis paslaugomis susijusios tiekiamos prekės. Išskyrus keleivių pervežimo ir telekomunikacijų paslaugas, kurioms akivaizdžiai netaikomas atleidimas nuo mokesčio, ši nuostata nėra skirta tam tikroms viešųjų pašto tarnybų paslaugoms.

70.      Taigi, remdamosi tekstu, Royal Mail ir ją palaikančios vyriausybės iš pirmo žvilgsnio, atrodo, yra teisios. Be to, kita aplinkybė, patvirtinanti, kad jos supranta atleidimo nuo mokesčio nuostatą, rodo, kad būtų galima aiškiai atskirti sandorius, kuriems taikomos mokesčių lengvatos, nes nesant tikslesnės diferenciacijos reikėtų tik nustatyti, kas vykdo sandorį.

71.      Tačiau jeigu iš tikrųjų būtų orientuojamasi tik į tai, kad paslaugas teikia viešoji pašto tarnyba, reikėtų atleisti nuo mokesčio taip pat ir sandorius, kurie nieko bendra neturi su pašto paslaugomis, pavyzdžiui, raštinės reikmenų arba dovanų pardavimą pašto skyriuose. Tai akivaizdžiai prieštarautų atleidimo nuo mokesčio nuostatos prasmei ir tikslui – neapsunkinti pridėtinės vertės mokesčiu bendruoju interesu pagrįstą specifinių paslaugų teikimą. Be to, nebūtų laikomasi nei fiskalinio neutralumo principo, nei pagrindinio principo atleidimo nuo mokesčio nuostatą kaip išimtį aiškinti siaurai.

72.      Siekiant atsižvelgti į paskutinius reikalavimus, atleidimas nuo mokesčio turi būti taikomas tik toms viešosios pašto tarnybos paslaugoms, kurias, kaip tokias, ji teikia. Kaip parodė atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą, atleidimas nuo mokesčio taikomas viešojo pašto tinklo paslaugoms, kurių užtikrinimas tarnauja bendrajam interesui, šiuo požiūriu būtinai atsižvelgiant į su Pašto direktyva susijusius vertinimus.

73.      Kadangi Pašto direktyvoje universaliosios paslaugos nėra visiškai suderintos, tarp valstybių narių gali atsirasti skirtumų apibrėžiant universaliųjų paslaugų dalį sudarančias paslaugas ir jų požymius, kurie turi įtakos pašto paslaugų atleidimui nuo pridėtinės vertės mokesčio. Iš principo Šeštosios PVM direktyvos sąvokas reikia aiškinti vienodai(32). Tačiau ir ši direktyva palieka valstybėms narėms diskrecijos teisę apibrėžti neapibrėžtas teisines sąvokas, kaip antai viešosios pašto tarnybos sąvoką.

74.      Todėl sprendime Komisija prieš Vokietiją(33) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Šeštąja direktyva vengiama daryti įtaką valstybių narių pašto paslaugų organizavimui, nes 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktas vienodai taikomas ir valstybinėms, ir pagal privatinės teisės normas veikiančioms pašto paslaugų teikimo įmonėms. Tai atitinka subsiadarumo principą, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į savo geografinius, socialinius ir ekonominius ypatumus, nustato pašto paslaugas, kurias reikia užtikrinti bendrojo intereso labui. Šie vertinimai vėliau taip pat gali turėti poveikį paslaugų vertinimui PVM srityje.

75.      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad valstybės narės privalo leisti pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, jeigu įvykdytos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto sąlygos(34); ši pareiga atitinka tam tikrą asmens teisę. Iš to matyti, kad valstybės narės negali atleidimo nuo mokesčio taikymo srities susieti su visiškai kitokiais kriterijais negu nurodyti su bendruoju interesu susijusių universaliųjų paslaugų apibrėžime. Atvirkščiai, taikydamos atleidimą nuo mokesčio, valstybės narės įsipareigoja laikytis atitinkamų vertybių, nustatytų pašto rinkos reguliavimo pagrindu.

76.      Universaliosios paslaugos egzistuoja ne tik tuomet, kai jos teikiamos remiantis universaliųjų paslaugų teikėjo infrastruktūra. Be to, jos turi būti teikiamos laikantis bendrai galiojančių standartinių sąlygų ir tarifų. Tik tuomet jos gali būti laikomos paslaugomis, kurias teikia viešoji pašto tarnyba ir kurios tam tikru atžvilgiu tarnauja bendrajam interesui.

77.      Kaip teisingai akcentuoja Vokietijos vyriausybė, nurodydama Pašto direktyvos penkioliktą konstatuojamąją dalį, universaliųjų paslaugų teikėjai turi teisę individualiai derėtis dėl sutarčių su klientais sudarymo. Tokių paslaugų neteikia kaip viešoji pašto tarnyba veikiantis teikėjas, nes paslauga šiomis sąlygomis prieinama ne kiekvienam naudotojui tuo pačiu būdu, o tik naudotojams, turintiems ypatingą pirkimo galią.

78.      Be to, šių paslaugų, kurios teikiamos kartu su universaliosiomis paslaugomis ir kurioms nekeliamos tam taikomos sąlygos, atžvilgiu universaliųjų paslaugų teikėjas yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir bet kuris kitas pašto paslaugų teikėjas. Taigi ir fiskalinio neutralumo principas, ir konkurencijos iškraipymo draudimas neleidžia taikyti atleidimo nuo mokesčio.

79.      Sprendime Corbeau Teisingumo Teismas akcentuoja, kad EEB sutarties 90 straipsnio 2 dalis (dabar – EB 86 straipsnis) nepateisina išimtinių teisių suteikimo tuo atveju, jeigu nagrinėjamos specifinės, nuo viešojo intereso paslaugų atskiriamos paslaugos, kurios atitinka specialius ūkio subjektų poreikius(35). Šia prasme Royal Mail neturi išimtinių teisių. Tačiau atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio yra universaliųjų paslaugų teikėjui taikoma lengvata, kuri taip pat pagrįsta tik bendrojo intereso uždaviniais. Ši lengvata negali būti taikoma kitoms paslaugoms, kurios individualiai perleistos konkretiems ūkio subjektams.

80.      Ne veltui Pašto direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad universaliųjų paslaugų teikėjai savo vidaus apskaitos sistemoje turi turėti atskiras sąskaitas universaliųjų paslaugų dalį sudarančioms paslaugoms ir universaliosioms nepriskirtinoms paslaugos. Pagal 14 straipsnio 2 dalies antrą sakinį tai taip pat taikoma nerezervuotoms universaliosioms paslaugoms. Šis reikalavimas skirtas užtikrinti sąnaudų skaidrumą ir panaikinti skirtingų kategorijų kryžminį subsidijavimą, kuris universaliųjų paslaugų teikėjui galėtų suteikti pranašumų konkuruojant su kitais teikėjais.

81.      Aiškus skirtingų pašto paslaugų kategorijų atskyrimas yra svarbus atleidimo nuo mokesčio atžvilgiu tam, kad universaliųjų paslaugų teikėjas neturėtų pranašumo srityse, kuriose jis konkuruoja su kitais teikėjais. Kadangi bet kuriuo atveju reikia turėti dvi atskiras sąskaitas skirtingų rūšių paslaugoms, neatrodo, kad atitinkamai diferencijuotas atleidimo nuo mokesčio taikymas sukelia didesnių praktinių sunkumų.

82.      Dėl korespondencijos dideliais kiekiais (bulk mail services), kuri, Komisijos nuomone, taip pat neturi būti atleista nuo mokesčio, visų pirma reikia pažymėti, kad tai nėra techninė sąvoka, kuri apibrėžiama, pavyzdžiui, Pašto direktyvoje. Atvirkščiai, Pašto direktyva numato tik reklaminį paštą kaip specialią kategoriją. Pašto direktyvos 2 straipsnio 8 dalyje jis apibrėžiamas kaip „vieno siuntėjo dideliam gavėjų skaičiui siunčiamas reklaminio, komercinio ar viešai skelbiamo pobūdžio vienodo turinio (išskyrus gavėjo pavadinimą, adresą ir jo identifikavimo numerį, taip pat kitokios modifikacijos, kurios nepakeičia jo pobūdžio) pranešimas, siųstinas arba pristatytinas adresu, kurį siuntėjas nurodo ant pranešimo arba siuntos pakuotės“.

83.      Korespondencijos dideliais kiekiais sąvoką, viena vertus, būtų galima suprasti kaip reklaminio pašto sinonimą. Platesne prasme tai galėtų būti susiję apskritai su verslo paštu, kurį dideliais kiekiais siunčia siuntėjas, tačiau kuris turi individualius pranešimus, kaip antai telekomunikacijos įmonių sąskaitos faktūros arba bankų siunčiamos sąskaitos ataskaitos.

84.      Kaip bet kuriuo atveju matyti iš sąvokos, tikrai negalima taikyti atleidimo nuo mokesčio tais atvejais, kai ši korespondencija teikiama individualiai suderėtomis kainomis.

85.      Tačiau tiek, kiek taikomas bendrai nustatytas pašto tarifas, tokios paslaugos neabejotinai yra ne tipinės paslaugos, kurios priskiriamos prie tiesioginių privačių klientų poreikių. Kita vertus, bendrojo intereso labui iš principo svarbu verslo klientams suteikti galimybę naudotis viešuoju pašto tinklu.

86.      Tačiau šiuo atžvilgiu naudos netiesiogiai gauna privatūs asmenys. Jie suinteresuoti, kad jiems verslo paštas būtų pristatomas už prieinamas kainas, ir netgi tuo atveju, kai jie gyvena nuošaliuose valstybės narės regionuose. Jeigu verslo pašto siuntėjas negali susigrąžinti pirkimo PVM, pavyzdžiui, bankas, pašto išlaidoms nustatytas PVM galiausiai turėtų daryti įtaką kainai, kurią sąskaitoje faktūroje siuntėjas nurodo savo klientui už suteiktas paslaugas.

87.      Pagaliau verslo pašto, kuris turi individualų pranešimą ir yra gabenamas pagal bendrus tarifus, atveju sunku nustatyti, koks pristatytos korespondencijos kiekis laikytinas nuo mokesčio neatleidžiama korespondencija dideliais kiekiais. Ar reikia pradėti skaičiuoti jau nuo penkiasdešimties sąskaitų faktūrų, kurias kasdien išsiunčia vidutinio dydžio įmonė, ar tik esant tūkstančiams didelio tiekėjo išrašomų sąskaitų faktūrų? Todėl tokia korespondencija neturėtų būti vertinama kitaip nei atskirai pristatoma individualaus turinio korespondencija.

88.      Atvirkščiai, svarbu atskirti reklaminį paštą Pašto direktyvos 2 straipsnio 8 dalies prasme. Jam, nepaisant bendrojo pašto paslaugų tarifo, galėtų būti netaikomas atleidimas nuo mokesčio, nes šios korespondencijos atveju dominuoja komercinis interesas reklamuoti siuntėjo prekes arba paslaugas. Tačiau galiausiai valstybės narės turi nuspręsti, kaip tokiu atveju vertinti privačius ir viešuosius interesus. Taip pat būtina atsižvelgti į įmonių, konkuruojančių su universaliųjų paslaugų teikėju, interesą turėti vienodas naudojimosi šia pelninga rinka teises.

89.      Todėl į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik toms viešosios pašto tarnybos paslaugoms, kurias teikia ši tarnyba, t. y. universaliosioms paslaugoms, susijusioms su bendruoju interesu. Atvirkščiai, jis netaikomas paslaugoms, kurios teikiamos pagal individualiai suderėtas sąlygas ir kurioms netaikomi universaliųjų paslaugų reikalavimai.

V –    Išvada

90.      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau į High Court prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      „Viešosios pašto tarnybos“ 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto prasme yra pašto paslaugų teikėjai, kurie užtikrina universaliąsias paslaugas. Atleidimo nuo mokesčio taikymas nereikalauja, kad tam tikros universaliosios paslaugos būtų rezervuotos teikėjui (-jams).

2.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik toms viešosios pašto tarnybos paslaugoms, kurias teikia ši tarnyba, t. y. universaliosioms paslaugoms, susijusioms su bendruoju interesu. Atvirkščiai, jis netaikomas paslaugoms, kurios teikiamos pagal individualiai suderėtas sąlygas ir kurioms netaikomi universaliųjų paslaugų reikalavimai.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23–62), nuo 2007 m. sausio 1 d. pakeista 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1–118).

3 – Žr. 2007 m. liepos 24 d. Pranešimą spaudai IP/07/1164.

4 –      Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio formuluotė yra tokia pati, nustatanti, kad atleidžiamas nuo mokesčio paslaugų, išskyrus keleivių gabenimo ir telekomunikacijų paslaugas, teikimas ir su tuo susijusių prekių tiekimas, kai šį tiekimą ir teikimą vykdo viešojo pašto tarnybos.

5 – 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL 1998, L 15, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71–82), iš dalies pakeistos 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/39/EB (OL L 176, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 316).

6 – 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 97/67/EB, siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo (OL L 52, p. 3). Direktyva panaikina galimybę rezervuoti tam tikras paslaugas nuo 2011 m. sausio 1 d. (vienuolikai valstybių narių taikomas ilgesnis, iki 2012 m. trunkantis įgyvendinimo terminas).

7 – 2003 m. balandžio 10 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Dansk Postordreforening (C-169/02, Rink. p. I-13330, 79 punktas). Šioje byloje nebuvo priimtas Teisingumo Teismo sprendimas, nes pateikus išvadą atsiimtas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

8 – Šia prasme dėl Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b ir c punktų žr. 2003 m. spalio 20 d. Sprendimą d'Ambrumenil ir Dispute Resolutions Services (C-307/01, Rink. p. I-13989, 58 punktas) ir 2006 m. birželio 8 d. Sprendimą L.u.P. (C-106/05, Rink. p. I-5123, 25 punktas).

9 – Žr. 1973 m. Komisijos lydraštį dėl Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, Europos Bendrijų biuletenio priedas 11/73, p. 16.

10 – Sprendimas d'Ambrumenil (minėtas 8 išnašoje, 52 punktas); 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimas Kingscrest ir Montecello (C-498/03, Rink. p. I-4427, 29 punktas); 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Haderer (C-445/05, Rink. p. I-4841; 18 punktas) ir 2008 m. spalio 16 d. Sprendimas Canterbury Hockey Club ir kt. (C-253/07, Rink. p. I-0000, 17 punktas).

11 – 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Institute of the Motor Industry (C-149/97, Rink. p. I-7053, 18 punktas); sprendimas d'Ambrumenil (minėtas 8 išnašoje, 54 punktas) ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Ygeia (C-394/04 ir C-395/04, Rink. p. I-10373, 15 punktas).

12 – Sprendimai Haderer (minėtas 10 išnašoje, 18 punktas) ir Canterbury Hockey Club ir kt. (minėtas 10 išnašoje, 17 punktas).

13 – Šiuo klausimu žr. mano 2005 m. gruodžio 15 d. Išvadą byloje Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, (C-443/04 ir C-444/04, Rink. p. I-3617, 39 ir 49 punktai).

14 – 1985 m. liepos 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (107/84, Rink. p. 2655, 11 punktas).

15 – Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (minėtas 14 išnašoje, 13 punktas) ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas VDP Dental Laboratory (C-401/05, Rink. p. I-12121, 25 punktas).

16 – Minėtas 14 išnašoje, 11 ir 19 punktai.

17 – Žr. sprendimą Komisiją prieš Vokietiją (minėtas 14 išnašoje, 16 punktas).

18 – Žr. 2003 m. balandžio 10 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Dansk Postordreforening (C-169/02, Rink. p. I-13330, 70–76 punktai).

19 – Šiuo klausimu žr. minėtus šios išvados 29 ir 30 punktus.

20 – Žr., pavyzdžiui, Pašto direktyvos 3 straipsnio 3 dalies 1 sakinio formuluotę.

21 – Minėta 2 išnašoje.

22 – Šia prasme žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, Rink. p. 3415, 20 punktas) ir 2007 m. spalio 18 d. Sprendimą Agrover (C-173/06, Rink. p. I-8783; 17 punktas).

23 – OL L 375, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 s., 1 t., p. 139–154.

24 – 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimas Abbey National (C-169/04, Rink. p. I-4027, 61 ir paskesni punktai); detaliau dėl atitinkamos praktikos žr. mano išvados toje byloje 73 ir paskesnius punktus.

25 – Minėta 7 išnašoje.

26 – Išvada byloje Dansk Postordreforening (minėta 18 išnašoje, 79 punktas).

27 – Žr. 2007 m. lapkričio 15 d. Sprendimą International Mail Spain (C-162/06, Rink. p. I-9911, 31 ir paskesni punktai) su nuoroda į 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimą Corbeau (C-320/91, Rink. p. I-2533, 14–16 punktai) ir 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą TNT Traco (C-340/99, Rink. p. I-4109, 5 punktas), kalbant apie EB 86 straipsnio 2 dalį.

28 – Žr. šios išvados 32 punktą bei nuorodas 12 išnašoje.

29 – 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Gregg (C-216/97, Rink. p. I-4947, 19 ir 20 punktai); sprendimas Kingscrest Associates ir Montecello (minėtas 10 išnašoje, 29 punktas); sprendimas L.u.P (minėtas 8 išnašoje, 24 punktas) ir 2007 m. birželio 28 d. Sprendimas JP Morgan Flemming Claverhouse (C-363/05, Rink. p. I-5517, 46 punktas).

30 – 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-481/98, Rink. p. I-3369, 22 punktas) ir sprendimas JP Morgan Flemming Claverhouse (minėtas 29 išnašoje, 47 punktas).

31 – Vis dėlto būtų įmanoma, kad TNT teiktų visoje teritorijoje integruotas pašto paslaugas, bendradarbiaudama su kitais teikėjais, pirmiausia su Royal Mail. Tiek, kiek šios paslaugos atitinka reikalavimus kainos nustatymo atžvilgiu, jos galėtų būti laikomos atleistinomis nuo mokesčio universaliosiomis paslaugomis. Mano manymu, nėra būtina, kad teikėjas iš nuosavų išteklių teiktų dalį paslaugų, kurios bendrai sudaro universaliąsias paslaugas.

32 – Žr. sprendimus Kingscrest ir Montecello (minėtas 10 išnašoje, 22 punktas); Haderer (minėtas 10 išnašoje, 17 punktas) ir Canterbury Hockey Club ir kt. (minėtas 10 išnašoje, 16 punktas).

33 – Minėtas 14 išnašoje, 16 punktas.

34 – Šia prasme žr. sprendimą Komisija pireš Vokietiją (minėtas 14 išnašoje, 10 punktas); 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Dornier (C-45/01, Rink. p. I-12911, 81 punktas) ir sprendimą JP Morgan Flemming Claverhouse (minėtas 29 išnašoje, 61 ir 62 punktai).

35 – Sprendimas Corbeau (minėtas 27 išnašoje, 19 punktas).