Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2011 m. rugsėjo 15 d.(1)

Byla C-427/10

Banca Antoniana Popolare Veneta SpA, incorporante la Banca Nazionale dell'Agricoltura SpA,

prieš

Ministero dell'Economia e delle Finanze,

Agenzia delle Entrate

(Corte suprema di cassazione (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Pridėtinės vertės mokestis – Nepagrįstai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis – Paslaugų teikėjo teisė prašyti mokesčių administratoriaus grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM – Paslaugų gavėjo teisė prašyti paslaugų teikėjo grąžinti nepagrįstai gautą sumą, lygią nepagrįstai apskaičiuotam PVM – Nacionalinės teisės nuostatos, kurioje numatytas neapmokestinimas PVM, aiškinimo pakeitimas – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai“





 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, teisinis kontekstas ir prejudiciniai klausimai

1.        Italijos teismuose nagrinėjamas ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), kuriuo apmokestinti atlygiai už konsorciumų įmokų išieškojimo veiklą, atliktą trijų nuotekų valymo konsorciumų sąskaita nuo 1984 m. iki 1994 m., sumų, Banca Nazionale dell’Agricoltura SpA (toliau – BNA) sumokėtų į valstybės iždą.

2.        Tuo laikotarpiu konsorciumų įmokų išieškojimo veikla nebuvo laikoma „mokesčių, įskaitant mokesčių mokėtojų sąskaita sumokėtus mokesčius, išieškojimo veikla“, kuri buvo neapmokestinama PVM pagal 1972 m. spalio 26 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 633, kuriuo nustatytas ir reguliuojamas PVM(2) (toliau – Prezidento dekretas Nr. 633/72), 10 straipsnio 5 punktą.

3.        Tačiau 1999 m. vasario 26 d. Aplinkraščiu Nr. 52/E mokesčių administratorius pakeitė pirminį šios Prezidento dekreto Nr. 633/72 nuostatos aiškinimą, nes manė, kad konsorciumų įmokos yra mokestinio pobūdžio ir dėl to konsorciumų mokėtini atlygiai turi būti laikomi neapmokestinamais PVM. Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą Corte suprema di cassazione (Italija) pateikta informacija šiame aplinkraštyje buvo atspindėta nauja teismų praktikos, susijusios su konsorciumų įmokų mokestiniu pobūdžiu, kryptis.

4.        Pakeitus Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 punkto aiškinimą atitinkami konsorciumai pareikalavo iš SIFER SpA, pakeitusios BNA, kaip konsorciumų įmokų išieškojimo koncesininkės, grąžinti už pervestus atlygius už įmokų išieškojimą sumokėtas PVM sumas dėl to, kad jos buvo nepagrįstai gautos, kaip tai suprantama pagal Civilinio kodekso 2033 straipsnį.

5.        Pagal Italijos teisę toks ginčas, t. y. ginčas tarp asmens, kurio sąskaita PVM buvo nepagrįstai sumokėtas, ir paslaugų teikėjo, kuris nepagrįstai išskaitė PVM, nelaikomas mokestiniu ir dėl to priskiriamas bendrosios teisės civilinių bylų teismams. Ieškiniui dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo pareikšti taikomas Civilinio kodekso 2946 straipsnyje numatytas bendrosios teisės senaties terminas.

6.        Vienas iš konsorciumų pareiškė ieškinį SIFER SpA civilinių bylų teisme, kuris leido įtraukti į bylą kaip trečiąją šalį BNA dėl sumų, kurios buvo su juo susijusios. Teismas priteisė iš BNA sumą, atitinkančią už įmokų išieškojimą sumokėtus atlygius apskaičiuotą PVM, ir palūkanas. BNA apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka.

7.        Po civilinės bylos BNA paprašė mokesčių administratoriaus grąžinti PVM, lygų atitinkamų konsorciumų reikalaujamoms sumoms. Atsižvelgusi į implicitinį sprendimą atmesti šį prašymą BNA pareiškė tris atskirus ieškinius mokesčių administratoriui.

8.        Toks ginčas, t. y. ginčas tarp BNA, kaip paslaugų teikėjo, išskaitančio PVM, ir mokesčių administratoriaus dėl nepagrįstai sumokėto PVM grąžinimo, priklauso mokesčių bylų teismų kompetencijai. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija teisės į grąžinimą norminis pagrindas yra Mokestinių ginčų nuostatų (Įstatyminis dekretas Nr. 546) 21 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta, kad: „nesant specialių nuostatų, prašymas grąžinti mokestį negali būti pateiktas praėjus daugiau nei dvejiems metams po jo sumokėjimo arba, jeigu tai padaroma vėliau, nuo tos dienos, kai susiklostė aplinkybės, dėl kurių reikia grąžinti mokestį“.

9.        Pirmosios instancijos mokesčių bylų teismas patenkino BNA ieškinius ir nurodė mokesčių administratoriui grąžinti ginčijamas sumas, tačiau mokesčių bylų apeliacinis teismas, sujungęs bylas dėl mokesčių administratoriaus apeliacinių skundų, pakeitė pirmosios instancijos sprendimus nurodęs, kad BNA neteko teisės į grąžinimą, nes Įstatyminio dekreto Nr. 546/92 21 straipsnio 2 dalyje numatytas dvejų metų laikotarpis pasibaigė, ir pažymėjęs, jog mokesčių administratoriaus Aplinkraštis Nr. 52/E negalėjo būti tinkamas pagrindas nustatyti, kad sąlygos pripažinti teisę į mokesčio grąžinimą buvo įgyvendintos.

10.      Remdamasis aprašytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione, spręsdamas dėl Banca Antoniana Popolare Veneta SpA (toliau – BAPV), kuris prisijungė BNA, kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos mokesčių bylų teismo sprendimo, nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.      Ar veiksmingumo, nediskriminavimo ir mokesčio neutralumo [PVM] srityje principais draudžiama tokia nacionalinės teisės tvarka ar praktika, pagal kurią prekės ar paslaugos gavėjo ar kliento teisė susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, priešingai nei pagrindinio skolininko (prekės tiekėjas ar paslaugos teikėjas) teisė jį susigrąžinti, atgaline data paverčiama reikalavimo grąžinti nepagrįstai gautas sumas teise pagal bendrąją teisę, prekės ar paslaugos gavėjui ar klientui taikant gerokai ilgesnį terminą nei pagrindiniam skolininkui, ir todėl prekės ar paslaugos gavėjui ar klientui pateikus prašymą po to, kai terminas pagrindiniam skolininkui pateikti analogišką prašymą jau yra pasibaigęs, pastarajam gali būti nurodyta grąžinti mokestį, nors jis pats pateikti tokio prašymo mokesčių administratoriui nebegali, be to, nenumatyta jokia nuostata, kuria remiantis būtų galima reguliuoti įvairiuose teismuose jau pradėtus procesus ar kurie gali būti pradėti, siekiant išvengti kolizijų ar neatitikimų?

2.      Ar, nepaisant pirmajame klausime nurodytos prielaidos, minėtus principus atitinka nacionalinė administracinė ar teismų praktika, pagal kurią leidžiama priimti prekės ar paslaugos gavėjui palankų sprendimą susigrąžinti mokestį iš prekės tiekėjo ar paslaugos teikėjo, kuris pasitikėdamas administracijos taikomu teismų praktikoje įtvirtintu išaiškinimu, pagal kurį sandoris buvo apmokestinamas PVM, nepasinaudojo teise pareikšti ieškinį dėl mokesčio grąžinimo kitame teisme per jam nustatytą terminą?“

 Vertinimas

 Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

11.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kiek tai susiję su nepagrįstai sumokėtu PVM į valstybės iždą, pirma, suteikiamos skirtingos teisės paslaugos teikėjui, kaip PVM mokėtojui (t. y. teisė reikalauti, kad mokesčių administratorius grąžintų nepagrįstai sumokėtą PVM, kai atitinkamas prašymas turi būti pateiktas per dvejus metus nuo sumokėjimo ar nuo tos dienos, kai susiklostė aplinkybės, dėl kurių reikia grąžinti mokestį), ir paslaugų gavėjui, kurio sąskaita PVM buvo išskaitytas (t. y. teisė reikalauti iš paslaugų teikėjo grąžinti nepagrįstai gautas sumas, kuriai taikomas 10 metų terminas) ir, antra, vėlesni susiję ginčai priskiriami skirtingų teismų kompetencijai (t. y. mokesčių bylų teismui ginčo tarp paslaugos teikėjo ir mokesčių administratoriaus atveju ir civilinių bylų teismui ginčo tarp paslaugų gavėjo ir paslaugų teikėjo atveju), yra suderinami su PVM neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principais.

12.      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą Corte suprema di cassazione pateikta informacija, šis teismas nekelia klausimo, ar nagrinėjami mokesčiai yra nepagrįstai apskaičiuoti ir sumokėti į valstybės iždą. Taigi šiuo klausimu nėra nesutarimo tarp šio teismo ir bendrosios teisės Italijos civilinių bylų teismų, kurie priėmė sprendimą dėl atitinkamų konsorciumų ieškinio dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo. Prejudiciniuose klausimuose nurodyta problema yra susijusi su šio ieškinio pagrindu atsiradusia teise, t. y. teise į nepagrįstai gauto PVM grąžinimą ir, konkrečiai kalbant, jos įgyvendinimo būdu ir sąlygomis.

13.      Manau, galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisėje apskritai numatyta pareiga valstybėms narėms sudaryti galimybes grąžinti nepagrįstai surinktą PVM ir privatiems asmenims įgyvendinti su tuo susijusias teises. Teisingumo Teismas pritarė šiai prezumpcijai byloje, kurioje priimtas Sprendimas Schmeink & Cofreth ir Strobel(3), kai sprendė dėl prejudicinių klausimų priimtinumo.

14.      Vis dėlto 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvoje 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau − Šeštoji direktyva) principas)(4) nėra jokios nuostatos, susijusios su nepagrįstai apskaičiuoto ir vėliau į valstybės iždą sumokėto PVM grąžinimu.

15.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau turėjo keletą progų pabrėžti: kadangi Sąjungos teisės aktuose nereglamentuojamas nepagrįstai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimas, įvairiose valstybėse narėse ši problema sprendžiama skirtingai. Susiklosčius tokiai situacijai kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims kylančių teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad, pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir, antra, dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(5).

16.      Dėl šio aspekto taip pat reikėtų pridurti, kad po Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų ta pati valstybių narių pareiga tiesiogiai kyla iš Europos Sąjungos sutarties. Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

17.      Kalbant apie Italijos nepagrįstai surinkto PVM grąžinimo tvarką, pažymėtina, kad tai ne pirmas kartas, kai dėl šios tvarkos ir šių trijų aspektų Italijos teismai pateikia prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui.

18.      Pirma, byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Reemtsma Cigarettenfabriken(6), Teisingumo Teismas nagrinėjo Italijos tvarką pagal neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principus, atsižvelgdamas į tai, kad šia tvarka paslaugų teikėjui ir paslaugų gavėjui nustatyti skirtingi būdai susigrąžinti nepagrįstai apskaičiuotą ir sumokėtą PVM. Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad šiais principais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tik paslaugų teikėjas gali prašyti grąžinti nepagrįstai kaip PVM nacionalinėms mokesčių institucijoms sumokėtas sumas, o paslaugų gavėjas gali paslaugų teikėjui civiline tvarka pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo(7).

19.      Antra, byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Edis(8), Teisingumo Teismas nagrinėjo kitą Italijos nepagrįstai surinkto PVM grąžinimo tvarkos aspektą, t. y. susijusį su skirtingais naikinamaisiais ar senaties terminais mokesčių administratoriui pateikto prašymo grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM atveju ir bylos dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo tarp privačių asmenų atveju. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos teisei neprieštarauja tai, jog valstybės narės teisės aktuose kartu su bendrosios teisės senaties terminu, taikomu bylai dėl nepagrįstai gautų sumų grąžinimo tarp privačių asmenų, būtų nustatytos mažiau palankios specialios taisyklės, susijusios su skundais ir ieškiniais, skirtais užginčyti mokesčius ar kitas rinkliavas(9).

20.      Trečia, kiek tai susiję su prašymo mokesčių administratoriui gražinti nepagrįstai sumokėtą PVM naikinamuoju terminu, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tai yra protingas terminas, kuriuo būtų apsaugotas ir mokesčių mokėtojas, ir mokesčių administracija. Iš tikrųjų dėl tokių terminų Bendrijos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas(10). Galimybė be jokių apribojimų laiko atžvilgiu pateikti prašymą grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM prieštarautų teisinio saugumo principui, o apmokestinamojo asmens mokestinė situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriaus atžvilgiu, negali būti nuginčyta neribotam laikui(11).

21.      Teisingumo Teismas termino protingumą vertina atsižvelgdamas į kiekvieną konkretų atvejį. Kiek tai susiję su dvejų metų naikinamuoju terminu, Teisingumo Teismas manė, kad jis yra protingas PVM atskaitos atžvilgiu(12). Mano nuomone, šią išvadą pagal analogiją galima taikyti teisei reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM.

22.      Taigi atrodo, kad jei remsimės minėta teismo praktika, Italijos nepagrįstai surinkto PVM grąžinimo tvarka, apie kurią klausiama prejudiciniuose klausimuose, apskritai yra suderinama su veiksmingumo, nediskriminavimo ir mokesčio neutralumo principais.

23.      Vis dėlto nagrinėjamu atveju Italijos tvarkos pusiausvyrą pažeidė mokesčių administratorius, aplinkraščiu pakeitęs Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 punkto aiškinimą ir numatęs, kad mokesčių išieškojimo veikla yra neapmokestinama PVM. Aplinkraštyje nurodoma, kad konsorciumų įmokos buvo mokestinio pobūdžio ir dėl to atlygis už jų išieškojimo veiklą turi būti laikomas neapmokestinamu PVM.

24.      Atsižvelgiant į tai, kad minėtas aiškinimas buvo pakeistas pasibaigus mokesčių mokėtojui, šiuo atveju BNA, nustatytam naikinamajam terminui, jis nebegalėjo prašyti mokesčių administratoriaus grąžinti sumą, lygią už atlygius, gautus už konsorciumų įmokų išieškojimo veiklą, apskaičiuotam ir vėliau į valstybės iždą sumokėtam PVM, nors konsorciumai, kaip paslaugos, kurią sudaro konsorciumų įmokų išieškojimas, gavėjai vis dar galėjo prašyti BNA grąžinti nagrinėjamas nepagrįstai gautas sumas.

25.      Todėl BNA tenka PVM našta, nors apskritai jo, kaip vartojimo mokesčio, našta turėtų tekti galutiniam vartotojui, šiuo atveju konsorciumams.

26.      Tačiau nagrinėjamu atveju BNA nėra atsakingas už tai, kad susiklostė tokia situacija. Kaip nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo Corte suprema di cassazione, BNA laikėsi apskaičiuojant PVM buvusios administracinės ir teismų praktikos, pagal kurią dėl to, jog konsorciumų įmokos nebuvo laikomos mokesčiais, buvo galima suprasti, kad reikia mokėti PVM.

27.      Iš tiesų nėra jokios informacijos, kad BNA neveikė kaip pakankamai rūpestingas ir nuovokus mokesčių mokėtojas. Todėl atrodo, jog už tai, kad be rezultatų baigėsi BNA skirtas dvejų metų nuo PVM sumokėjimo terminas prašyti grąžinti nepagrįstai gautas sumas, yra atsakingas ne BNA, o mokesčių administratorius.

28.      Manau, kad susiklosčius tokiai situacijai anksčiau aprašytos Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalies aiškinimo pakeitimo pasekmės BAPV, kuris prisijungė BNA, teisiniai padėčiai neprieštarauja teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, kurie pagal nusistovėjusią teismo praktiką sudaro Bendrijos teisės sistemos dalį ir kurių dėl to turi laikytis ne tik Bendrijos institucijos, bet ir valstybės narės, vykdydamos Bendrijos direktyvomis joms suteiktus įgaliojimus(13).

29.      Iš tiesų ne Teisingumo Teismas gali nagrinėti, ar nacionalinės teisės aktai, jų aiškinimas ir taikymas atitinka teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Šis vaidmuo priklauso tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šiam teismui gali tik pateikti pastabų dėl Bendrijos teisės nuostatų, kuriomis remdamasis jis galėtų įvertinti šį atitikimą, aiškinimo(14).

30.      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad teisinio saugumo principu reikalaujama, viena vertus, jog teisės normos būtų aiškios ir tikslios, ir, kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą. Šis principas taikomas ypač griežtai, nes kalbama apie teisės aktus, dėl kurių gali kilti finansinių pasekmių, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems nustatytus įpareigojimus(15).

31.      Manau, kad nagrinėjamu atveju abejonių kyla ne dėl Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalies, kurioje numatytas neapmokestinimas PVM mokesčių išieškojimo veiklos atveju, aiškumo ir tikslumo, bet dėl jų taikymo numatomumo. Remiuosi prielaida, kad teisės taikymas yra neatsiejamai susijęs su jos aiškinimu, kurį nagrinėjamu atveju pakeitė mokesčių administratorius.

32.      Siekdamas įvertinti Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo numatomumą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad mokesčių administratorius pakeitė savo poziciją dėl atlygių už konsorciumų įmokų išieškojimo veiklą apmokestinimo, bet taip pat į tai, jog Italijos teismų pozicija šiuo klausimu buvo besikeičianti.

33.      Kalbant apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą, Sprendimas Elmeka(16) galėtų būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nors šis sprendimas ir yra susijęs su mokesčių mokėtojų teisėtais lūkesčiais dėl administracinės valdžios institucijų aktų. Manau, kad remiantis šiuo sprendimu padarytos išvados gali būti taikomos bet kokiems administracinės valdžios institucijų veiksmams.

34.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus veiksmai atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui sukėlė pagrįstų lūkesčių ir, jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, reikėtų nustatyti šių lūkesčių teisėtumą(17).

35.      Per posėdį Italijos vyriausybės atstovas šiuo atžvilgiu nurodė, kad kurį laiką konsorciumų įmokų išieškojimo veiklos neapmokestinimo PVM klausimas kėlė ginčų, todėl neįmanoma manyti, jog administracinės valdžios institucijos veiksmai galėjo sukelti pagrįstų lūkesčių rūpestingam ir informuotam ūkio subjektui.

36.      Manau, kad šis argumentas, pats savaime neturėtų būti lemiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atliekant vertinimą. Taip pat reikėtų turėti omenyje tai, pirma, kokį laikotarpį galiojo pradinė administracinė ir teismų praktika, pagal kurią konsorciumų įmokų išieškojimo veikla buvo apmokestinama, ir, antra, kada atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes prasidėjo ginčai dėl konsorciumų įmokų pobūdžio.

37.      Galiausiai norėčiau pridurti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikdamas vertinimą, taip pat turi atsižvelgti į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos papildomam protokole Nr. 1 užtikrintą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę, kuri pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų. Remiantis šia praktika šis principas nėra absoliuti teisė ir turi būti vertinamas pagal jo socialinę funkciją. Todėl naudojimuisi teise į nuosavybę gali būti nustatyti apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Europos Sąjungos bendrojo intereso tikslus ir nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis siekiamų tikslų atžvilgiu, pažeidžiantis garantuojamos teisės esmę(18).

38.      Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar nagrinėjama Italijos tvarka ir ypač joje numatytais BAPV ir konsorciumams taikomais skirtingais naikinamaisiais ir senaties terminais pasinaudoti teisėmis, atsiradusiomis dėl nepagrįstai apskaičiuoto ir į valstybės iždą sumokėto PVM, dėl mokesčių administratoriaus įsikišimo pakeičiant aiškinimą nepažeidžiama BAPV teisė į nuosavybę.

39.      Jei taip būtų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų išsiaiškinti, ar įgyvendintos teismo praktikoje ir šios išvados 37 punkte minėtos sąlygos.

40.      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąjį klausimą turėtų būti toks: neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principais nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose, kiek tai susiję su nepagrįstai į valstybės iždą sumokėtu PVM, pirma, paslaugų teikėjui, kaip PVM mokėtojui, ir paslaugų gavėjui, kurio sąskaita PVM buvo sumokėtas, numatytos skirtingos teisės, kurioms taikomi skirtingas naikinamasis ar senaties terminas, ir, antra, su tuo susiję ginčai priskiriami skirtingų teismų kompetencijai, su sąlyga, jog šie teisės aktai taikomi laikantis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir nepažeidžiant teisės į nuosavybę.

 Dėl antrojo prejudicinio klausimo

41.      Užduodamas antrąjį prejudicinį klausimą Corte suprema di cassazione siekia išsiaiškinti ar veiksmingumo, nediskriminavimo ir mokesčio neutralumo PVM srityje principai yra suderinami su nacionaline administracine ar teismų praktika, pagal kurią leidžiama priimti paslaugos gavėjui palankų sprendimą susigrąžinti mokestį iš paslaugos teikėjo, kuris pasitikėdamas administracijos taikomu teismų praktikoje įtvirtintu išaiškinimu, pagal kurį sandoris buvo apmokestinamas PVM, nepasinaudojo teise pareikšti ieškinį dėl mokesčio grąžinimo kitame teisme per jam nustatytą terminą.

42.      Per posėdį Italijos vyriausybės atstovas prašė Teisingumo Teismo pripažinti antrąjį klausimą nepriimtinu dėl to, kad BNA, o vėliau BAPV, kuris prisijungė BNA, nepagrįstai apskaičiuoto PVM grąžinimo klausimas nebuvo nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

43.      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tik nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo ir kuriems tenka atsakomybė nuspręsti, koks turi būti priimamas sprendimas, atsižvelgdami į kiekvienos bylos aplinkybes, gali nuspręsti dėl prejudicinio sprendimo būtinumo, kad galėtų priimti savo sprendimą, taip pat dėl Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų tinkamumo. Nacionalinio teismo pateiktą klausimą galima atmesti tik tuo atveju, jei Bendrijos teisės aiškinimas akivaizdžiai nėra susijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba objektu(19).

44.      Mano nuomone, nagrinėjamu atveju yra būtent tokia situacija. Reikia pripažinti, kad pagrindinė byla, kurią nagrinėjant buvo pateikti prejudiciniai klausimai, susijusi tik su nepagrįstai sumokėto į valstybės iždą PVM grąžinimu, atliekamu mokesčių administratoriaus, kai klausimą dėl nepagrįstai apskaičiuoto PVM grąžinimo, atliekamo BAPV, kuris prisijungė BNA, nagrinėjo kitas Italijos teismas.

45.      Kadangi Teisingumo Teismo atsakymas negali būti naudingas siekiant išspręsti pagrindinę bylą, manau, kad Teisingumo Teismas turi pripažinti Corte suprema di cassazione antrąjį klausimą nepriimtinu.

46.      Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei ir pripažintų antrąjį klausimą priimtinu, manau, kad Teisingumo Teismui mano pasiūlytu atsakymu į pirmąjį klausimą taip pat atsakoma ir į antrąjį klausimą, nes juo irgi prašoma įvertinti Italijos nepagrįstai surinkto PVM grąžinimo tvarką.

 Išvada

47.      Atsižvelgdamas į išdėstytus svarstymus, Teisingumo Teismui siūlau, pirma, pripažinti Corte suprema di cassazione pateiktą antrąjį klausimą nepriimtinu ir, antra, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą atsakyti taip:

„Neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principais nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose, kiek tai susiję su nepagrįstai į valstybės iždą sumokėtu pridėtinės vertės mokesčiu, pirma, paslaugų teikėjui, kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui, ir paslaugų gavėjui, kurio sąskaita pridėtinės vertės mokestis buvo sumokėtas, numatytos skirtingos teisės, kurioms taikomi skirtingas naikinamasis ar senaties terminas, ir, antra, su tuo susiję ginčai priskiriami skirtingų teismų kompetencijai, su sąlyga, jog šie teisės aktai taikomi laikantis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir nepažeidžiant teisės į nuosavybę.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – GURI, Nr. 292 priedas, 1972 m. lapkričio 11 d.

3 – 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimo (C-454/98, Rink. p. I-6973) 39 ir 49 punktai.

4 – OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23.

5 – Šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Edis (C-231/96, Rink. p. I-4951) 33 ir 34 punktus; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Mark & Spencer (C-62/00, Rink. p. I-6325) 34 punktą ir 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Alstom Power Hydro (C-472/08, Rink. p. I-623) 17 punktą.

6 – 2007 m. kovo 15 d. sprendimas (C-35/05, Rink. p. I-2425).

7 – 6 išnašoje minėto Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken 42 punktas.

8 – Minėtas 5 išnašoje.

9 – 5 išnašoje minėto Sprendimo Edis 37 punktas. Toks pats teiginys nurodytas, pavyzdžiui, 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Dilexport (C-343/96, Rink. p. I-579) 28 punkte.

10 – Šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo, Rewe-Zentralfinanzt ir Rewe-Zentral (33/76, Rink. p. 1989) 5 punktą; 5 išnašoje minėto Sprendimo Edis 35 punktą bei 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt. (C-262/09, Rink. p. I-0000) 56 punktą.

11 – Pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ecotrade (C-95/07 ir C-96/07, Rink. p. I-3457) 44 punktą ir 5 išnašoje minėto Sprendimo Alstom Power Hydro 16 punktą.

12 – Žr. 11 išnašoje minėto Sprendimo Ecotrade 48 punktą ir 5 išnašoje minėto Sprendimo Alstom Power Hydro 20 punktą.

13 – Šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Elmeka (C-181/04–C-183/04, Rink. p. I-8167) 31 punktą ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Plantanol (C-201/08, Rink. p. I-8343) 43 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

14 – Šiuo klausimu žr. 13 išnašoje minėto Sprendimo Plantanol 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

15 – Šiuo klausimu žr. 13 išnašoje minėto Sprendimo Plantanol 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Aventis Pasteur (C-358/08, Rink. p. I-11305) 47 punktą.

16 – Minėtas 13 išnašoje.

17 – Šiuo klausimu žr. 13 išnašoje minėto Sprendimo Elmeka 32 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

18 – Šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351) 355 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

19 – Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimo Corsica Ferries (C-18/93, Rink. p. I-1783) 14 punktą; 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Corsica Ferries France (C-266/96, Rink. p. I-3949) 27 punktą ir 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Heinrich (C-345/06, Rink. p. I-1659) 36 ir 37 punktus.