Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2012 m. birželio 26 d.(1)

Byla C-137/11

Partena ASBL

prieš

Les Tartes de Chaumont-Gistoux SA

(Cour du Travail de Bruxelles (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71–13 ir 14c straipsniai – Valstybė narė, kurioje vykdoma veikla – Nediskriminavimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo teisė“





I –    Įžanga

1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje(2), iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98(3), 13 ir 1 straipsnių bei SESV 21 straipsnio aiškinimu.

2.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Partena ASBL, Belgijoje savarankiškai dirbančių darbuotojų socialinio draudimo kasos (Caisse d'assurances sociales pour travailleurs indépendants, toliau – Partena), ieškinį Les Tartes de Chaumont-Gistoux SA (toliau – bendrovė) dėl bendrovės įgaliotojo asmens O. Rombouts mokėtinų socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. pirmojo ketvirčio iki 2007 m. ketvirtojo ketvirčio išieškojimo.

3.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti, ar vadovavimas iš užsienio valstybėje narėje apmokestinamai bendrovei gali būti laikomas tokios veiklos vykdymu šioje valstybėje narėje socialinio draudimo įmokų tikslais. Šis teismas taip pat klausia, ar pagal SESV 21 straipsnį draudžiama nacionalinėje teisėje nustatyti nenuginčijamą prezumpciją, pagal kurią bendrovės įgaliotas asmuo, kuris iš užsienio vadovauja valstybėje narėje apmokestinamai bendrovei, apdraudžiamas pagal šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, taikomą savarankiškai dirbantiems asmenims.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

4.        Manau, kad šioje byloje yra taikytini SESV 45 ir 49 straipsniai. Taip pat taikytini Reglamento Nr. 1408/71 13 ir 14 straipsniai, esantys šio reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“.

B –    Nacionalinė teisė

5.        Belgijos teisėje savarankiškai dirbančių asmenų draudimo pagal socialinės apsaugos sistemą klausimus reglamentuoja 1967 m. liepos 27 d. Karaliaus dekretas Nr. 38 dėl socialinės apsaugos sistemos taikymo savarankiškai dirbantiems asmenims(4), kuris buvo pakeistas, be kita ko, 1996 m. lapkričio 18 d. Karaliaus dekretu dėl savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemai skirtų finansinių ir kitų nuostatų taikant 1996 m. liepos 26 d. Įstatymo dėl socialinės apsaugos modernizavimo ir pensijų teisinių sistemų patikimumo užtikrinimo VI skyrių ir 1996 m. liepos 26 d. Įstatymo dėl Belgijos dalyvavimo Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje biudžetinių sąlygų užtikrinimo 3 straipsnį(5).

6.        Karaliaus dekreto Nr. 38 dėl socialinės apsaugos sistemos taikymo savarankiškai dirbantiems asmenims 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „savarankiškai dirbančiu asmeniu laikomas fizinis asmuo, vykdantis Belgijoje profesinę veiklą kuris nesaistomas <...> darbo ar statutinių santykių“.

7.        1996 m. lapkričio 18 d. Karaliaus dekretu <...> Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalis buvo papildyta ketvirta pastraipa, kuri suformuluota taip:

„Asmenų, paskirtų Belgijos pelno mokesčiu arba fizinių asmenų nerezidentų pajamų mokesčiu apmokestintų bendrovės ar asociacijos įgaliotais asmenimis, atžvilgiu taikoma nenuginčijama prezumpcija, kad jie Belgijoje vykdo profesinę veiklą kaip savarankiškai dirbantys asmenys.“

8.        2004 m. lapkričio 3 d. Sprendimu Nr. 176/2004 Konstitucinis Teismas (Cour constitutionnelle)(6) pripažino Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą prieštaraujančia Konstitucijai dėl tų jos nuostatų, kurios skirtos asmenims, paskirtiems Belgijos pelno mokesčiu arba fizinių asmenų nerezidentų pajamų mokesčiu apmokestinamų bendrovių įgaliotais asmenimis ir nevadovaujantiems atitinkamai bendrovei iš užsienio. Šis teismas nusprendė, kad tokių įgaliotų asmenų atžvilgiu taikoma nenuginčijama prezumpcija yra neproporcinga, nes ji veiklą nutraukusiems įgaliotiems asmenims neleido šio fakto įrodyti niekaip kitaip, tik atsistatydinant ir nutraukiant su jų kaip savarankiškai dirbančių asmenų statusu susijusius įsipareigojimus. Tačiau Konstitucinis Teismas nemanė, kad aptariama nuostata, kiek ji skirta iš užsienio tokioms bendrovėms vadovaujantiems įgaliotiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai. Šis teismas nusprendė, jog nenuginčijamas prezumpcijos pobūdis galėtų būti laikomas būtinu siekiant užtikrinti, kad tokie įgalioti asmenys būtų apdrausti pagal savarankiškai dirbantiems asmenims taikomą socialinės apsaugos sistemą, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos tokių asmenų atžvilgiu neturi informacijos ir įgaliojimų, kuriuos jos turi Belgijoje bendrovėms vadovaujančių įgaliotų asmenų atžvilgiu.

9.        Pagal Karaliaus dekreto Nr. 38 15 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą bendrovės yra solidariai atsakingos už jų įgaliotų asmenų įmokų mokėjimą.

III – Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

10.      Bendrovė buvo įsteigta 1993 m. balandžio 17 d. Ji apmokestinama Belgijos mokesčiais, nes jos buveinė registruota šioje valstybėje. Per 1995 m. spalio 12 d. visuotinį akcininkų susirinkimą O. Rombouts ir Van Acker kiekvienam atskirai priklausė po pusę bendrovės kapitalo. 2000 m. birželio 7 d. ir 2006 m. birželio 7 d. visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo pratęsti jų, kaip bendrovės vadovų, įgaliojimai.

11.      O. Rombouts nuo 1999 m. pabaigos gyvena Portugalijoje. Nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos mėn. jis ten dirbo arba gavo bedarbio pašalpą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nuo 2007 m. lapkričio mėn. O. Rombouts Portugalijoje vertėsi savarankiška veikla. Šis teismas pažymi, jog bendrovė tvirtina, kad ši veikla prasidėjo 2005 m. lapkričio mėn.

12.      2008 m. gegužės 28 d. Partena įteikė O. Rombouts ir bendrovei reikalavimą sumokėti 125 696,5 euro sumą, kuri atitinka O. Rombouts mokėtinų įmokų sumą už laikotarpį nuo 1999 m. pirmojo ketvirčio iki 2007 m. ketvirtojo ketvirčio.

13.      2008 m. rugpjūčio 5 d. pareikštu ieškiniu bendrovė užginčijo šį reikalavimą Tribunal du travail de Nivelles (Nivelio darbo bylų teismas). 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Tribunal du travail, be kita ko, pripažino jį pagrįstu.

14.      2010 m. sausio 29 d. Partena pateikė apeliacinį skundą Cour du travail de Bruxelles (Briuselio darbo bylų teismas, Belgija). Vykstant procesui Partena pripažino, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. O. Rombouts dirbo Portugalijoje, nuo to momento jis gali būti tik papildomai apdraustas pagal Belgijos socialinės apsaugos sistemą, taikomą savarankiškai dirbantiems asmenims. Todėl šiuo metu Partena reikalaujama sumokėti suma yra 68 317,61 euro ir palūkanos, o ne 125 696,5 euro.

15.      Bendrovė prašo patvirtinti Tribunal du travail sprendimą ir priteisti iš Partena bylinėjimosi išlaidas. Ji atmeta tvirtinimą, kad O. Rombouts buvo apsidraudęs pagal Belgijos socialinės apsaugos sistemą, taikomą savarankiškai dirbantiems asmenims. Tuo atveju, jei nebūtų patenkintas šis reikalavimas, bendrovė prašo Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, be kita ko, dėl Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtos pastraipos atitikties EB 18 straipsniui (dabar – SESV 21 straipsnis).

16.      Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Bruxelles pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      „Ar taikant Reglamento Nr. 1408/71 13 ir paskesnius straipsnius, konkrečiai kalbant, 1 straipsnį, valstybė narė gali, vykdydama jai suteiktą kompetenciją nustatyti draudimo pagal jos socialinės apsaugos sistemą, taikomą savarankišką veiklą vykdantiems asmenims, sąlygas, „vadovavimą iš užsienio šioje valstybėje apmokestinamai bendrovei“ prilyginti veiklai jos teritorijoje?

2.      Ar 1967 m. liepos 27 d. Karaliaus dekreto Nr. 38, kuriuo nustatoma savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistema, 3 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa suderinama su Europos Sąjungos teise, pirmiausia su SESV 21 straipsnyje įtvirtinta judėjimo ir apsigyvenimo laisve, jei pagal ją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam ir iš užsienio Belgijoje apmokestinamai bendrovei vadovaujančiam asmeniui neleidžiama nuginčyti prezumpcijos, kad jis yra apdraustas pagal savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemą, nors Belgijoje gyvenantis įgaliotas asmuo, kuris iš užsienio nevadovauja tokiai bendrovei, šią prezumpciją gali nuginčyti ir pateikti įrodymų, kad nevykdo savarankiškos veiklos, kaip tai suprantama pagal Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

17.      Bendrovė, Belgijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas. 2012 m. kovo 22 d. teismo posėdyje šios šalys taip pat pateikė pastabas žodžiu.

V –    Vertinimas

A –    Dėl priimtinumo

18.      Belgijos vyriausybė pateikia du prieštaravimus dėl priimtinumo.

19.      Pirmiausia Belgijos vyriausybė mano, kad abu pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, nes nagrinėjama nenuginčijama prezumpcija nėra taikoma O. Rombouts atžvilgiu. Ši prezumpcija taikoma tik įgaliotiems asmenims, kurie iš užsienio vadovauja Belgijoje registruotą buveinę turinčioms bendrovėms ir kaip įgalioti asmenys šioje valstybėje nedeklaruoja jokių pajamų remdamiesi neatlygintiniu jiems suteiktų įgaliojimų pobūdžiu. Anot Belgijos vyriausybės, taip siekiama, kad nebūtų išvengta sumokėti socialinio draudimo įmokų, nes tam, kad Belgijoje asmuo būtų laikomas savarankiškai dirbančiu, jis turi vykdyti, be kita ko, profesinę veiklą, o tai reiškia, kad veikla turi būti vykdoma už atlygį.

20.      Belgijos vyriausybė nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu O. Rombouts buvo apmokestintas nerezidentams taikomu Belgijos mokesčiu dėl jo, kaip bendrovės įgalioto asmens, veiklos pagal 1992 m. Pajamų mokesčio kodekso 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, 227 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei Belgijos ir Portugalijos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo 16 straipsnį(7).

21.      Be to, Belgijos vyriausybės teigimu, O. Rombouts neginčijo, kad jam buvo taikomas Belgijos pajamų mokestis. O. Rombouts socialinio draudimo įmokos buvo apskaičiuotos remiantis jo, kaip įgaliotojo asmens, gautomis pajamomis, į kurias atsižvelgė mokesčių administratorius ir apie kurias pranešė Institut National d’Assurances Sociales pour Travailleurs Indépendants (Nacionalinė savarankiškai dirbančių darbuotojų socialinės apsaugos įstaiga, toliau – Inasti). Taigi, nei O. Rombouts, nei bendrovė negali remtis neatlygintiniu jam suteiktų įgaliojimų pobūdžiu siekdami pagrįsti tvirtinimus, kad nėra tenkinamas reikalavimas vykdyti profesinę veiklą.

22.      Antra, Belgijos vyriausybės nuomone, pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, nes jais siekiama, kad būtų įvertinta nacionalinės teisės atitiktis ES teisei.

23.      Mano nuomone, nėra jokio pagrindo pritarti pirmajam Belgijos vyriausybės pateiktam prieštaravimui dėl priimtinumo. Nors Belgijos vyriausybės siūlomas nacionalinės ir tarptautinės mokesčių teisės aiškinimas gali būti teisingas, manau, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia išspręsti ginčą, kuris susijęs su klausimu, ar O. Rombouts taikytini Belgijos socialinės apsaugos teisės aktai. Šis vertinimas neabejotinai turi remtis Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje išdėstytomis taisyklėmis dėl taikytinų teisės aktų nustatymo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Sutartyje numatytas laisvą judėjimą reglamentuojančias taisykles(8). Tokiomis aplinkybėmis prejudiciniai klausimai yra priimtini.

24.      Kalbant apie antrą prieštaravimą dėl priimtinumo tuo pagrindu, kad prejudiciniais klausimais siekiama, kad būtų įvertinta nacionalinės teisės atitiktis ES teisei, pakanka konstatuoti, jog iš paties šių klausimų teksto aiškiai matyti, kad jais prašoma išaiškinti ES teisę, nagrinėjamu atveju – įvairias Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas ir laisvą judėjimą reglamentuojančias taisykles.

B –    Dėl esmės

1.      Pirmasis klausimas

25.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 ir 1 straipsnius valstybė narė gali numatyti, kad šioje valstybėje narėje apmokestinamos bendrovės(9) įgaliotas asmuo vykdo šioje valstybėje veiklą, net jeigu jis vadovauja bendrovei iš užsienio. Taigi, pirmuoju klausimu prašoma išaiškinti, kurioje valstybėje pagal minėtąsias nuostatas dirbama pagal darbo sutartį arba vykdoma savarankiška veikla.

26.      Reglamento Nr. 1408/71 13 ir 1 straipsniai įtvirtinti šio reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, pagal kurias nustatoma taikytina teisė, yra užbaigta kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, ir teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos(10).

27.      Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatomis siekiama ne tik neleisti, kad asmenys, patenkantys į šio reglamento taikymo sritį, netektų socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų, bet taip pat užkirsti kelią kelių valstybių nacionalinės teisės aktų taikymui tuo pačiu metu ir iš to galintiems kilti sunkumams(11).

28.      Reglamente Nr. 1408/71 numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms ir šių normų taikymas priklauso vien nuo objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas(12).

29.      Atsižvelgiant į privalomą nagrinėjamų normų pobūdį ir iš tiesų netgi į patį Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies tikslą, mano nuomone, valstybė narė negali vienašališkai prisiskirti teisę nustatyti, ar darbuotojui taikomi jos teisės aktai, numatydama, kad toks darbuotojas vykdo veiklą šioje valstybėje narėje, jeigu toks nustatymas neatitinka objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas, ir privalomų normų, skirtų nustatyti taikytinus teisės aktus.

30.      Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Aldewereld(13), taikytini teisės aktai turi būti nustatomi objektyviai pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatas, atsižvelgiant į nagrinėjamą situaciją su valstybių narių teisės aktais siejančio ryšio požymius. Mano nuomone, jei būtų nuspręsta kitaip, galėtų kilti pavojus, kad Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies normos dėl taikytinų teisės aktų nustatymo netektų tikrojo tikslo ir veiksmingumo, ypač tuo atveju, jei tokio požiūrio laikytųsi kelios valstybės narės.

31.      Nagrinėjamoje byloje iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad O. Rombouts ne tik buvo bendrovės įgaliotas asmuo, bet nuo 2007 m. lapkričio mėn. Portugalijoje vertėsi savarankiška veikla (nors bendrovė tvirtina, kad ši veikla prasidėjo 2005 m. lapkričio mėn.), o nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos mėn. šioje šalyje dirbo arba buvo bedarbis.

32.      Nors ir nesutariama dėl tikslaus momento, kada O. Rombouts pradėjo savarankiškai dirbti Portugalijoje, akivaizdu, kad pradėjus savarankiškai dirbti šioje valstybėje jam nebuvo taikomi Belgijos socialinės apsaugos teisės aktai dėl jo, kaip bendrovės įgalioto asmens, veiklos(14). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas iš esmės susijęs su tais laikotarpiais, kai O. Rombouts dirbo pagal darbo sutartį ar buvo bedarbis Portugalijoje. Šiuo atžvilgiu manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti dėl Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio b punkto(15) ir 13 straipsnio 2 dalies b punkto(16) taikymo O. Rombouts, kaip Portugalijoje gyvenančio bendrovės įgalioto asmens, veiklai.

33.      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad atsižvelgiant į objektyvią situaciją, kurioje buvo O. Rombouts, jis, kaip bendrovės įgaliotas asmuo, savo įgaliojimus realiai ir veiksmingai vykdė Portugalijos „teritorijoje“(17). Nors, kaip tvirtina Belgijos vyriausybė(18), šių įgaliojimų vykdymas gali turėti padarinių Belgijoje, vis dėlto šie padariniai negali pakeisti objektyvios situacijos, kurioje buvo O. Rombouts. Objektyvi situacija, kurioje buvo O. Rombouts, yra fakto klausimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju pagal Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinę dalį, o ne remdamasis iš anksto ir abstrakčiai nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija.

34.      Todėl manau, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punkto ir 14c straipsnio b punkto, kurie yra šio reglamento II antraštinėje dalyje išdėstytų privalomų normų, skirtų nustatyti taikytinus teisės aktus, dalis, tikslą ir aiškias formuluotes, šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei draudžiama „vadovavimą iš užsienio šioje valstybėje apmokestinamai bendrovei“ prilyginti veiklai jos teritorijoje, jeigu toks prilyginimas neatitinka objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas, ir ši veikla veiksmingai vykdoma kitos valstybės narės teritorijoje.

2.      Antrasis klausimas

35.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar pagal SESV 21 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjama nenuginčijama prezumpcija.

36.      Mano nuomone, pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikytinas ne SESV 21 straipsnis, o SESV 45 straipsnis, susijęs su darbuotojų judėjimo laisve, ir SESV 49 straipsnis, susijęs su įsisteigimo teise(19). SESV 21 straipsnyje tik bendrai nustatyta teisė kiekvienam Sąjungos piliečiui laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o SESV 45 ir 49 straipsniuose įtvirtinta konkreti jo išraiška(20).

37.      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visomis ESV sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti ES piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą ES teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje. Todėl SESV 45 ir 49 straipsniais draudžiama bet kokia priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti ES piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus(21).

38.      Atrodo, kad taikant prezumpciją pagal Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą pagrindinėje byloje susiję įgaliotieji asmenys nėra išskiriami pagal pilietybę, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto taip pat atrodo, jog dėl šios nacionalinės teisės nuostatos naudodamiesi teise laisvai judėti ES bendrovių įgalioti asmenys, esantys tokioje padėtyje kaip antai O. Rombouts, yra mažiau palankioje padėtyje nei įgalioti asmenys, kurie šia teise nepasinaudojo.

39.      Pirma, įgaliotajam asmeniui, kuris pasinaudojo teise laisvai judėti ir iš užsienio vadovauja bendrovei, taikoma nenuginčijama prezumpcija, kad jis Belgijoje vykdo profesinę veiklą, todėl privalo šioje šalyje mokėti socialinio draudimo įmokas už šią veiklą, o įgaliotasis asmuo, kuris nepasinaudojo teise laisvai judėti, 2004 m. lapkričio 3 d. Belgijos Konstituciniam Teismui priėmus Sprendimą Nr. 176/2004 gali nuginčyti prezumpciją ir pateikti įrodymų, kad jis nevykdo savarankiškos veiklos, kaip tai suprantama pagal Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

40.      Antra ir daug svarbiau yra tai, kad taikant nagrinėjamą nenuginčijamą prezumpciją Belgijoje apmokestinamų bendrovių įgaliotiems asmenims, kurie savo įgaliojimus veiksmingai ar realiai vykdo iš kitos valstybės narės, kyla rizika, jog jie dėl tos pačios veiklos turės mokėti socialinio draudimo įmokas dvejose valstybėse narėse.

41.      Būtent šios rizikos siekiama išvengti Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatomis.

42.      Belgijos vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, visų pirma nenuginčijama prezumpcija Belgijoje, siekiama užkirsti kelią sukčiavimui socialinės apsaugos srityje naudojantis fiktyviu perkėlimu. Dėl modernių ryšio priemonių bendrovių įgalioti asmenys gali iš užsienio vykdyti savo įgaliojimus Belgijoje esančių pelno siekiančių bendrovių atžvilgiu. Anot šios vyriausybės, nedeklaruodami savo, kaip įgaliotųjų asmenų, pajamų Belgijos mokesčių administratoriui ir teigdami, kad už suteiktus įgaliojimus jie negauna atlyginimo, įgaliotieji asmenys gali išvengti Belgijoje savarankiškai dirbantiems asmenims privalomų socialinio draudimo įmokų mokėjimo.

43.      Nors tikslas užkirsti kelią sukčiavimui socialinės apsaugos srityje yra pagirtinas ir iš tikrųjų turi būti skatinamas, visų pirma koordinuojant ar derinant pagal ES teisę priimtas priemones, manau, kad nagrinėjama nenuginčijama prezumpcija, kuria siekiama Belgijoje užkirsti kelią sukčiavimui socialinės apsaugos srityje, yra visiškai netinkama užkirsti kelią tokiam sukčiavimui šioje valstybėje narėje, kai bendrovių įgaliotieji asmenys dėl jų objektyvios situacijos ir remiantis Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje išdėstytomis privalomomis normomis yra apdrausti pagal kitos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą.

44.      Todėl atrodo, nors pagrindinės bylos faktus bei aplinkybes ir, konkrečiai kalbant, objektyvią O. Rombouts situaciją turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jo, kaip bendrovės įgalioto asmens, veikla, kuri buvo vykdoma Portugalijos teritorijoje, negali būti laikoma susijusi su sukčiavimu socialinės apsaugos srityje Belgijoje.

45.      Atsižvelgdamas į tai manau, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama priimti tokią teisės nuostatą, kaip antai Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa, jei pagal ją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam ir iš šios valstybės narės pirmojoje valstybėje narėje apmokestinamai bendrovei veiksmingai vadovaujančiam asmeniui neleidžiama pateikti įrodymų, kad jis veiksmingai vykdo šią veiklą šios kitos valstybės narės teritorijoje, ir taip nuginčyti prezumpciją, kad jis yra apdraustas pagal savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemą pirmojoje valstybėje narėje.

VI – Išvada

46.      Dėl išdėstytų priežasčių manau, kad į Cour du travail de Bruxelles pateiktus prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti taip:

–        1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98, 13 straipsnio 2 dalies b punktas ir 14c straipsnio b punktas, kurie yra šio reglamento II antraštinėje dalyje išdėstytų privalomų normų, skirtų nustatyti taikytinus teisės aktus, dalis, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama „vadovavimą iš užsienio šioje valstybėje apmokestinamai bendrovei“ prilyginti veiklai jos teritorijoje, jeigu toks prilyginimas neatitinka objektyvios suinteresuotojo darbuotojo situacijos, ir ši veikla veiksmingai vykdoma kitos valstybės narės teritorijoje.

–        SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama priimti tokią teisės nuostatą, kaip antai 1967 m. liepos 27 d. Karaliaus dekreto Nr. 38 3 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa, jei pagal ją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam ir iš šios valstybės narės pirmojoje valstybėje narėje apmokestinamai bendrovei veiksmingai vadovaujančiam asmeniui neleidžiama pateikti įrodymų, kad jis veiksmingai vykdo šią veiklą šios kitos valstybės narės teritorijoje, ir taip nuginčyti prezumpciją, kad jis yra apdraustas pagal savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemą pirmojoje valstybėje narėje.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35.

3 – OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 308.

4 – Moniteur belge, 1967 m. liepos 29 d., p. 8071.

5 – Moniteur belge, 1996 m. gruodžio 12 d., p. 31018 (toliau – Karaliaus dekretas Nr. 38).

6 – Bylai reikšmingų aplinkybių metu jis buvo vadinamas Cour d’arbitrage (Arbitražo teismas).

7 – Moniteur belge, 1971 m. kovo 2 d., p. 2613 ir 2001 m. balandžio 5 d., p. 11473.

8 – Žr. šios išvados 36 punktą.

9 – Žr. šios išvados 10 punktą.

10 – Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Ten Holder (302/84, Rink. p. 1821) 21 punktą ir 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Luijten (60/85, Rink. p. 2365) 14 punktą.

11 – Pagal analogiją žr. 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo van Pommeren-Bourgondiën (C-227/03, Rink. p. I-6101) 34 punktą.

12 – Žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo van Delftir kt. (C-345/09, Rink. p. I-9879) 52 punktą.

13 – 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Aldewereld (C-60/93, Rink. p. I-2991) 20 punktas. Kaip Komisija pabrėžė savo pastabose, nors valstybė narė gali laisvai apibrėžti Reglamente Nr. 1408/71 nurodytas sąvokas „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“, ji negali nuspręsti, ar šie asmenys vykdė veiklą jos teritorijoje.

14 – Taigi, net ir tuo atveju, jeigu jo, kaip bendrovės įgalioto asmens, veikla būtų laikoma savarankiška veikla Belgijoje, O. Rombouts pradėjus savarankišką veiklą Portugalijoje jam pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio 2 dalį būtų taikomi Portugalijos socialinės apsaugos teisės aktai. Žr. 1997 m. sausio 30 d. Sprendimo de Jaeck (C-340/94, Rink. p. I-461) 11 punktą.

15 – Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio b punkte nustatyta, kad šio reglamento VII priede nurodytais atvejais asmeniui, kuris vienu metu dirba pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje ir savarankiškai – kitos, taikomi abiejų valstybių teisės aktai. Todėl šis asmuo prireikus turi sumokėti abiejų šių valstybių teisės aktais nustatytas įmokas. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski (C-493/04, Rink. p. I-2369) 22 punktas.

16 – Pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punktą vienos valstybės narės teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Filipiak (C-314/08, Rink. p. I-11049) 64 punktą.

17 – Žr. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies b punkto, 1 straipsnio b punkto, taip pat 1 straipsnio 2 dalies tekstą, kuriame kartojama ši formuluotė.

18 – Belgijos vyriausybė pabrėžė aplinkybę, kad bendrovės įgalioto asmens priimti dokumentai turi teisinių padarinių Belgijoje. Todėl, šios vyriausybės teigimu, nagrinėjama profesinė veikla pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio b punktą vykdoma Belgijoje, net jei dokumentai iš kitos valstybės narės (šiuo atveju – Portugalijos) perduodami naudojantis moderniomis ryšio priemonėmis. Be to, Belgijos vyriausybė pažymi, kad O. Rombouts dokumentai yra pačios bendrovės dokumentai.

19 – Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad O. Rombouts išvyko iš Belgijos siekdamas apsigyventi Portugalijoje ir jis šioje šalyje dirbo pagal darbo sutartį ir vykdė savarankišką veiklą.

20 – Pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Leyman (C-3/08, Rink. p. I-9085) 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

21 – Žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (C-212/06, Rink. p. I-1683) 44 ir 45 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.