Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2009 m. liepos 2 d.(1)

Byla C-169/08

Presidente del Consiglio dei Ministri

prieš

Regione autonoma della Sardegna

(Corte costituzionale (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas – EB 49 straipsnis – Valstybės pagalba – EB 87 straipsnis – Mokesčių teisės aktai – Autonominis Sardinijos regionas – Regioninė rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais – Rinkliavos taikymas tik asmenims, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už regiono ribų – Aplinkos apsauga – Sveikatos apsauga – Mokesčių sistemos darna – Salų regionai“





I –    Įvadas

1.        Tai pirmasis atvejis, kai Italijos Konstitucinis teismas (Corte costituzionale)(2) kreipėsi į Teisingumo Teismą pagal EB 234 straipsnį su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

2.        Pagrindinėje byloje, kuri buvo pradėta skundu dėl atitikties Konstitucijai, nagrinėjama autonominio Sardinijos regiono(3) regioninė rinkliava, kuri nuo 2006 m. iki 2008 m., kiekvienais metais nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 30 d., buvo taikoma už tam tikrus privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus. Tačiau pareigą mokėti šią rinkliavą turėjo tik asmenys, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už Sardinijos ribų. Be to, ši rinkliava buvo netaikoma už pramoginių laivų, kurie Sardinijoje stovi ištisus metus, sustojimus.

3.        Italijos Konstitucinis teismas abejoja dėl šios Sardinijos mokesčių nuostatos suderinamumo su Bendrijos teise, tiksliau, su laisve teikti paslaugas (EB 49 straipsnis) ir valstybės pagalbos draudimu (EB 87 straipsnis). Nagrinėjamos rinkliavos nesuderinamumas su Bendrijos teise turėtų reikšmės Konstituciniame teisme nagrinėjamai bylai dėl atitikties Konstitucijai taip pat dėlto, kad pagal Italijos konstitucinę teisę Bendrijos teisė yra sudėtinė atitikties Konstitucijai vertinimo kriterijaus dalis.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

4.        Šiai bylai taikomą Bendrijos teisę sudaro, pirma, EB sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas ir, antra, nuostatos dėl valstybės pagalbos.

5.        Laisvės teikti paslaugas principas įtvirtintas EB 49 straipsnio 1 dalyje:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

6.        Be to, EB 50 straipsnio pirmojoje pastraipoje pateikiama tokia sąvoka:

„Pagal šią Sutartį „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.“

7.        Valstybės pagalbai skirtas EB sutarties skyrius prasideda EB 87 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

8.        Reikia nurodyti ir EB 88 straipsnio 3 dalį:

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

B –    Nacionalinė teisė

9.        Be taikytinų Italijos Konstitucijos nuostatų, yra svarbios ir kitos nacionalinės teisės nuostatos, pirma, kai kurios valstybės lygiu priimtos teisės aktų nuostatos, antra, kai kurios autonominio Sardinijos regiono priimtos nuostatos.

1.      Italijos Konstitucija

10.      Italijos Konstitucijos 117 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo valstybė ir regionai laikydamiesi Konstitucijos bei iš Bendrijos teisės sistemos ir tarptautinių įsipareigojimų kylančių apribojimų.“

2.      Nacionalinės teisės aktai

11.      Italijos Codice della navigazione(4) 743 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia orlaivio sąvoka:

„Orlaivis – tai kiekvienas aparatas, skirtas asmenims ir kroviniams vežti oro keliais.“

12.      2005 m. liepos 18 d. Įstatyminiu dekretu (Decreto legislativo(5)) Nr. 171 priimto Italijos Codice della nautica da diporto(6) 1 straipsnio 2 dalyje taip apibrėžiama pramoginės navigacijos sąvoka:

„Pagal šį kodeksą pramoginė navigacija – tai navigacija, vykdoma jūros ir vidaus vandenyse sporto ar pramoginiais tikslais nesiekiant pelno.“

13.      Codice della nautica da diporto 2 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su pramoginių laivų naudojimu komerciniais tikslais, pateikiama tokia pramoginio laivo sąvoka:

„1)       Pramoginis laivas naudojamas komerciniais tikslais, kai:

a)       jis yra nuomos ir frachtavimo sutarčių dalykas;

b)       jis naudojamas profesiniams mokymams pramoginės navigacijos srityje;

c)       nardymo ir povandeninio plaukiojimo centrai jį naudoja kaip mokymo priemonę asmenims, užsiimantiems povandeniniu plaukiojimu sporto ar pramoginiais tikslais.

<...>“

3.      Autonominio Sardinijos regiono teisės aktai

14.      Pagal 2006 m. gegužės 11 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 4(7) (toliau –Regiono įstatymas Nr. 4/2006), iš dalies pakeisto 2007 m.(8), 4 straipsnį:

„(Regioninė rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais)

1.      Nuo 2006 m. nustatoma regioninė rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais.

2.      Rinkliavos objektas:

a)      Navigacijos kodekso 743 ir paskesniuose straipsniuose nurodytų bendrosios aviacijos orlaivių, naudojamų privačiai vežti asmenis, sustojimas regiono teritorijoje esančiuose aerodromuose laikotarpiu nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 30 dienos;

b)      2005 m. liepos 18 d. Įstatyminiame dekrete Nr. 171 (Pramoginio plaukiojimo kodeksas) nurodytų pramoginių laivų arba visų pramoginiais tikslais naudojamų ilgesnių nei 14 metrų laivų, išmatuotų pagal suderintą standartą EN/ISSO/DIS 8666 vadovaujantis šio įstatyminio dekreto 3 straipsnio b punktu, sustojimas regiono teritorijoje esančiuose uostuose, prieplaukose ir inkaravimo vietose bei laivų švartavimosi vietose teritoriniuose vandenyse ties Sardinijos pakrante laikotarpiu nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 30 dienos.

3.      Apmokestinamasis asmuo – tai fizinis arba juridinis asmuo, eksploatuojantis orlaivį <...> prasme arba pramoginį laivą <...> prasme, kurio gyvenamoji vieta arba buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už regiono teritorijos ribų.

4.      2 dalies e punkte nurodyta regioninė rinkliava turi būti mokama už kiekvieną sustojimą, o 2 dalies b punkte nurodyta rinkliava – kartą per metus.

5.       Nustatomi tokie rinkliavos dydžiai:

a)       150 eurų už orlaivius, kurie gali gabenti iki keturių keleivių;

b)       400 eurų už orlaivius, kurie gali gabenti nuo penkių iki dvylikos keleivių;

c)       1 000 eurų už orlaivius, kurie gali gabenti daugiau nei dvylika keleivių;

d)       1 000 eurų už laivus, kurių ilgis yra nuo 14  iki 15.99 metrų;

e)       2 000 eurų už laivus, kurių ilgis yra nuo 16 iki 19.99 metrų;

f)       3 000 eurų už laivus, kurių ilgis yra nuo 20 iki 23,99 metrų,

g)       5 000 eurų už laivus, kurių ilgis yra nuo 24 iki 29,99 metrų;

h)       10 000 eurų už laivus, kurių ilgis yra nuo 30 iki 60 metrų;

i)       15 000 eurų už laivus, ilgesnius nei 60 metrų.

Už burlaivius su pagalbiniu motoru ir motorinius burlaivius rinkliava yra 50 procentų mažesnė.

6.       Neapmokestinami:

a)       laivai, kurie sustojo tam, kad dalyvautų sportinėse regatose, senovinių laivų ir tos pačios klasės laivų lenktynėse bei buriavimo renginiuose, įskaitant net nesportinius renginius, apie kuriuos organizatoriai iš anksto pranešė Jūrų administracijai <...>;

b)       pramoginiai laivai, kurie regiono uostuose stovi ištisus metus;

c)       techninis sustojimas, trunkantis tik techninei priežiūrai atlikti būtiną laikotarpį.

<...>

7.      Rinkliava sumokama:

a)       2 dalies a punkte numatytiems orlaiviams nutūpus;

b)       ne vėliau kaip po 24 valandų nuo pramoginio laivo įplaukimo į uostus, prieplaukas, inkaravimo bei švartavimosi vietas ties Sardinijos pakrante;

pagal <...> aktu nustatytinas taisykles.

<...>“

15.      Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal 2008 priimtus minėtų regiono įstatymų pakeitimus prie apmokestinamųjų asmenų buvo priskirti ir asmenys, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra Sardinijoje(9). Paskui 2009 m. visi ginčijami mokesčių teisės aktai buvo panaikinti. Tačiau šioje byloje nagrinėjama tik pagal ankstesnę 2007 metų redakciją taikyta regioninė rinkliava.

III – Procesas pagrindinėje byloje

16.      Italijos Konstituciniame teisme nagrinėjama byla dėl atitikties Konstitucijai, kurią inicijavo Italijos ministras pirmininkas (Ministrų tarybos pirmininkas) siekdamas patikrinti kelių autonominio Sardinijos regiono priimtų teisės nuostatų(10) suderinamumą su Italijos Konstitucija. Tarp šių nuostatų yra ir Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnis, iš dalies pakeistas 2007 metais.

17.      Pagrindinėje byloje tvirtinama, kad minėta nuostata pažeidžia Bendrijos teisės reikalavimus, kurie pagal Italijos Konstitucijos 117 straipsnio pirmąją pastraipą yra privalomi Italijos įstatymų leidėjui. Pateikti kaltinimai pažeidus, pirma, EB 49 straipsnį, antra – EB 81 straipsnį, skaitomą kartu su EB 3 straipsnio 1 dalies g punktu ir EB 10 straipsniu, bei, trečia, – EB 87 straipsnį.

18.      Italijos Konstitucinis teismas dabartinėje proceso stadijoje nagrinėja tik nurodytus EB 49 ir 87 straipsnių pažeidimus. Sprendimą dėl kaltinimo pažeidus EB 81 straipsnį, skaitomą kartu su EB 3 straipsnio 1 dalies g punktu ir EB 10 straipsniu, jis ketina priimti atsižvelgdamas į tolesnę proceso eigą. Todėl šiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jis aiškiai nurodė, kad savo prašyme nepateikia klausimų dėl šių nuostatų.

IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

19.      2008 m. vasario 13 d. Nutartimi Nr. 103/2008(11), kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. balandžio 21 d., Italijos Konstitucinis teismas nusprendė sustabdyti bylos dėl atititikties Konstitucijai nagrinėjamą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos keturis prejudicinius klausimus:

1.      Ar EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas ta prasme, kad draudžia taikyti tokią nuostatą, kaip antai numatytą 2006 m. gegužės 11 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 4 (Įvairios nuostatos dėl pajamų, išlaidų perklasifikavimo, socialinės ir plėtros politikos) 4 straipsnyje, pakeistame 2007 m. gegužės 29 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 2 (Nuostatos dėl regiono metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo – 2007 m. Biudžeto įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią regioninė rinkliava už orlaivių sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už Sardinijos regiono teritorijos ribų, kurios naudoja orlaivius asmenims vežti versdamosi bendrosios aviacijos verslu?

2.       Ar 2006 m. gegužės 11 d. Sardinijos regiono įstatymo 4 straipsnis, pakeistas 2007 m. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 2 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurį regioninė rinkliava už orlaivių sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už Sardinijos regiono teritorijos ribų, kurios naudoja orlaivius asmenims vežti versdamosi bendrosios aviacijos verslu, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme, teikiama tą pačią veiklą vykdančioms įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais Sardinijos regiono teritorijoje?

3.       Ar EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas ta prasme, kad draudžia taikyti tokią nuostatą, kaip antai numatytą 2006 m. gegužės 11 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 4 4 straipsnyje, pakeistame 2007 m. gegužės 29 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 2 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurį regioninė rinkliava už pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už Sardinijos regiono teritorijos ribų, kurios eksploatuoja pramoginius laivus ir kurių komercinė veikla – suteikti šiuos laivus naudotis tretiesiems asmenims?

4.       Ar 2006 m. gegužės 11 d. Sardinijos regiono įstatymo 4 straipsnis, pakeistas 2007 m. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 2 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurį regioninė rinkliava už pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už Sardinijos regiono teritorijos ribų, kurios eksploatuoja pramoginius laivus ir kurių komercinė veikla – suteikti šiuos laivus naudotis tretiesiems asmenims, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme, teikiama tą pačią veiklą vykdančioms įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių tikslais Sardinijos regiono teritorijoje?

20.      Per procesą Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė autonominis Sardinijos regionas, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija. Autonominiam Sardinijos regionui atsisakius savo pirminio prašymo ir nurodžius, jog posėdyje nedalyvaus, o kitiems proceso dalyviams nepareiškus noro būti išklausytiems žodžiu, Teisingumo Teismas atsisakė žodinio bylos nagrinėjimo.

V –    Vertinimas

A –    Įvadinės pastabos

21.      Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą rodo posūkį Italijos Konstitucinio teismo praktikoje. Iki šiol jis neigė, kad yra teismas EB 234 straipsnio prasme(12), dabar įsiliejo į nacionalinių konstitucinių teismų, aktyviai bendradarbiaujančių su Teisingumo Teismu, ratą(13).

22.      Nagrinėjama byla ypač aiškiai parodo, kad ir nacionaliniuose konstituciniuose teismuose vykstančiuose procesuose gali kilti Bendrijos teisės klausimų, turinčių lemiamą reikšmę sprendžiant atitinkamą konstitucinį ginčą. Italijos Konstitucijos 117 straipsnio pirmojoje pastraipoje įstatymų leidžiamoji valdžia įpareigojama laikytis iš Bendrijos teisės sistemos kylančių apribojimų. Todėl, kaip nurodė Konstitucinis Teismas(14), Bendrijos teisė yra „atitikties Konstitucijai kriterijaus dalis“ nagrinėjant pagrindinėje byloje pateiktą skundą dėl atitikties Konstitucijai ir „sukonkretina“ Konstitucijoje nustatytus su įstatymų leidyba susijusius reikalavimus.

23.      Tačiau ir nesant tokio aiškaus įtraukimo, Bendrijos teisė gali būti reikšminga sprendžiant konstitucinius ginčus, kaip antai, jei procese Konstituciniame teisme yra svarbu išsiaiškinti, koks yra Bendrijos teisės akto poveikis arba kiek diskrecijos, kurios įgyvendinimą gali patikrinti Konstitucinis teismas, jis palieka nacionaliniam įstatymų leidėjui.

24.      Galiausiai ir nagrinėjamu atveju šiai valstybės įstatymų leidėjo diskrecijai skiriamas pagrindinis dėmesys. Italijos Konstitucinis teismas turi nustatyti, ar autonominis Sardinijos regionas, įvesdamas ginčijamą regioninę rinkliavą, neviršijo pagal Bendrijos teisę jam priklausančios diskrecijos. Būtina nuspręsti, ar toks teisės aktas, kaip antai Sardinijoje, pagal kurį rinkliava už tam tikrus orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus taikoma tik ne rezidentams, yra suderinamas su laisve teikti paslaugas ir teisės normomis dėl valstybės pagalbos.

25.      Šie klausimai neprarado savo reikšmės automatiškai dėl to, kad 2009 m. pagrindinėje byloje nagrinėjama regioninė rinkliava buvo visiškai panaikinta. Kalbant apie ankstesnius laikotarpius gali tebereikėti nustatyti, ar tuo metu galiojęs teisės aktas buvo suderinamas su Bendrijos teise. Pavyzdžiui, tai gali turėti reikšmės dar neišnagrinėtų įvairių apmokestinamųjų asmenų ir Sardinijos regiono mokesčių administravimo institucijos teisinių ginčų baigčiai.

B –    Klausimai dėl laisvės teikti paslaugas (pirmasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai)

26.      Savo pirmuoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais Italijos Konstitucinis teismas iš esmės klausia, ar laisvė teikti paslaugas (EB 49 straipsnis) draudžia tokį autonominio regiono įstatymą, pagal kurį rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už šio regiono ribų ir netaikoma įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra šiame regione.

1.      Atitinkamų paslaugų sąvoka

27.      Tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, turi atitikti Bendrijos teisės nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas tik tiek, kiek ji susijusi su paslaugomis EB sutarties prasme.

28.      Paslaugų sąvoka įtvirtinta EB 50 straipsnio pirmojoje pastraipoje(15). Pagal ją kalbama apie paslaugas, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį(16) ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

29.      Siekiant išaiškinti, ar ir kiek tokios paslaugos yra susijusios su nagrinėjamu atveju, reikia skirti orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus, už kuriuos taikoma regioninė rinkliava.

a)      Orlaivių sustojimai ir jų santykis su laisve teikti paslaugas

30.      Kalbant apie orlaivių transportą, pasakytina, kad regioninė Sardinijos rinkliava taikoma tik už bendrosios aviacijos orlaivių, kurie skirti privačiai vežti asmenis vežimui, sustojimus (Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 2 dalies a punktas).

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu(17), iš šios rinkliavos pagrindo apribojimo bendrąja aviacijos veikla ir privačiu asmenų vežimu išplaukia, kad Sardinijos mokesčių teisės nuostata taikoma būtent verslo aviacijos orlaiviams, kurie skirti pervežti neatlygintinai ir kuriuos atitinkama įmonė naudoja savo komercinei veiklai vykdyti. Be to, ji taikoma tik skrydžiams, kurie paprastai vykdomi ne viešosios samdos tikslais(18).

32.      Abstrakčiau sakant, regioninė Sardinijos rinkliava taikoma tik už privačių orlaivių („privačių lėktuvų“ ir „įmonių lėktuvų“) sustojimus. Tokios šiais orlaiviais atliekamos pervežimo paslaugos paprastai nelaikomos paslaugomis Bendrijos teisės prasme, nes už jas naudotojai orlaivio eksploatuotojui nesumoka jokio užmokesčio. Daugeliu atvejų orlaivių naudotojai ir eksploatuotojai netgi yra tie patys asmenys.

33.      Atrodo, kad klasikinei lėktuvų kompanijų ir kelionių organizatorių veiklai – komerciniam asmenų vežimui už atlygį iš ir į Sardiniją – regioninė rinkliava nėra taikoma, nes tai matyti iš rinkliavos pagrindo apribojimo privačiu, t. y. ne viešosios samdos tikslais vykdomu vežimu.

34.      Tačiau vien iš aplinkybės, kad ši vežimo oru paslauga nagrinėjamu atveju nėra paslauga Bendrijos teisės prasme, negalima daryti išvados, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, apskritai neturi jokio ryšio su laisve teikti paslaugas.

35.      Pirmiausia primintina, kad EB 49 ir 50 straipsniai užtikrina ne tik aktyvų paslaugų teikimą. Atvirkščiai, iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, kad laisvė teikti paslaugas apima ir paslaugų gavėjų laisvę vykti į kitą valstybę narę šių paslaugų gauti(19). Su šia pasyviąja paslaugų teikimo laisve susiduriama nuolat, kai valstybėje narėje nereziduojantis orlaivio eksploatuotojas atskrenda savo orlaiviu į Sardinijos oro uostą ar aerodromą. Ten jis paprastai naudojasi daugeliu paslaugų, kaip antai pakilimo ir nusileidimo takais, dispečerio tarnyba, degalų užpildymo ir lėktuvo aprūpinimo bei įvairiomis techninio aptarnavimo paslaugomis.

36.      Antra, asmenys, kurie privačiais ar įmonių lėktuvais vežami iš užsienio į Sardiniją, paprastai taip pat vyksta į ją paslaugų teikti arba jų gauti. Tai pasakytina ne tik apie vykstančius verslo reikalais asmenis, bet ir turistus(20). Iš oficialaus mokesčių teisės nuostatos pavadinimo („Regioninė rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais <...>“) matyti, kad ji taikoma daugiausia privatiems orlaiviams, kurie veža turistus į Sardiniją.

37.      Net jei asmenų vežimas ne rezidentų eksploatuojamais privačiais orlaiviais, kurie patenka į regioninės rinkliavos taikymo sritį, pats savaime nelaikytinas paslauga EB 49 ir 50 straipsnių prasme, šių orlaivių sustojimas yra būtina sąlyga tam, kad orlaivio eksploatuotojas ar jo vežami asmenys teiktų arba gautų paslaugas vietoje. Šiuo atžvilgiu tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, su laisve teikti paslaugas turi ryšį, į kurį negalima neatsižvelgti(21).

b)      Pramoginių laivų sustojimai ir jų santykis su paslaugų teikimo laisve

38.      Kalbant apie jūrų transportą, pasakytina, kad regioninė Sardinijos rinkliava taikoma už pramoginių laivų ir pramoginiais tikslais naudojamų laivų sustojimus, jei šie laivai ilgesni nei 14 metrų (Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 2 dalies b punktas). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši rinkliava taikoma ir įmonėms, kaip antai tokioms, kurių veikla apima pramoginių laivų arba pramoginiais tikslais naudojamų laivų suteikimą tretiesiems asmenims.

39.      Taigi, pavyzdžiui, laivų nuomos įmonė gali išnuomoti pramoginius laivus tretiesiems asmenims, o motorinių laivų vairavimo ar nardymo mokykla už atlygį savo eksploatuojamuose laivuose organizuoti kursus(22). Akivaizdu, kad tokia veikla yra paslaugos EB 49 straipsnio ir 50 straipsnio 1 dalies prasme(23).

40.      Tačiau laisvė teikti paslaugas taikoma tik tuomet, kai užsienyje įsteigta įmonė tokią veiklą vykdo Sardinijoje. Taigi reikalingas tarpvalstybinis elementas(24). Laisvė teikti paslaugas netaikoma išimtinai valstybės narės vidaus situacijoms(25).

41.      Šiuo atveju nagrinėjama regioninė rinkliava pagal Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 3 dalį taikoma tik laivų eksploatuotojams, kurių buveinė ar gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais yra už autonominio Sardinijos regiono ribų. Net darant prielaidą, kad ši nuostata pirmiausia taikoma laivų eksploatuotojams, kurių buveinė yra kitame Italijos regione, ji bet kuriuo atveju taikoma ir laivų eksploatuotojams, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, kaip antai tokiems, kurių buveinė yra netoli esančioje Prancūzijos Korsikos saloje(26).

42.      Pavyzdžiui, jei Korsikoje įsteigta įmonė išnuomoja pramoginius laivus privatiems asmenims, kurie su jais atplaukia į Sardinijos uostus arba nori prisišvartuoti Sardinijos pakrančių vandenyse, mažiausiai viena paslaugų dalis suteikiama ne Korsikoje, o Sardinijoje. Tokiu atveju tai yra paslauga su tarpvalstybiniu elementu(27).

43.      Tarpvalstybinis elementas dar akivaizdesnis, kai Korsikoje įsteigtas kelionių organizatorius iš jos su savo laivais organizuoja išvykas į Sardiniją arba Korsikoje įsteigta nardymo ar motorinių laivų vairavimo mokykla savo laivais siūlo kursus, kurių eigoje būtų numatyti sustojimai Sardinijos uostuose ar prisišvartavimas šio regiono pakrančių vandenyse(28).

44.      Šiuo atžvilgiu neturi didelės reikšmės, iš kurios valstybės narės kilę šios įmonės klientai. Iš tiesų EB 49 straipsnis taikytinas visada, kai paslaugų teikėjas paslaugas teikia kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis įsteigtas, nepaisant to, kur įsikūręs šių paslaugų gavėjas(29).

45.      Vien dėl išsamumo dar paminėtina, kad Sardinijoje sustoję ne rezidentų eksploatuojami laivai taip pat naudojasi tenykščiais uosto įrenginiais(30) ir kad šiais laivais atplukdyti asmenys sustojimą Sardinijoje taip pat gali išnaudoti turistiniais tikslais. Tuomet, kaip jau minėta, suinteresuotieji asmenys taip pat gauna paslaugas(31).

46.      Kaip matyti iš šių pavyzdžių, tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, turi ryšį su laisve teikti paslaugas tiek, kiek ji taikoma už pramoginių laivų ir pramoginiais tikslais naudojamų laivų sustojimą Sardinijoje(32).

2.      Laisvės teikti paslaugas apribojimas

47.      Aplinkybė, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, diferencijuoja pagal buveinės mokesčių teisės tikslais vietą, iš pirmo žvilgsnio skatina patikrinti, ar ši nuostata suderinama su laisve teikti paslaugas atsižvelgiant į netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės. Tokia diskriminacija iš esmės reikštų, kad ginčijama mokesčių teisės nuostata gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius(33). Tačiau nagrinėjamu atveju visiškai nėra aišku, ar apmokestinamųjų asmenų kategorijai priklauso daugiausia kitų valstybių narių piliečiai. Reikia atsižvelgti į tai, kad tarp ne rezidentų, kurie su savo orlaiviais ar laivais sustoja Sardinijoje, taip pat gali būti daug fizinių ir juridinių asmenų, kurių buveinė ar gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais yra tiesiog kituose Italijos regionuose. Taigi daugeliu atvejų tai bus Italijos piliečiai. Šiomis aplinkybėmis netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės buvimas nagrinėjamu atveju yra nelabai tikėtinas(34).

48.      Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką laisvės teikti paslaugas principas apima ne tik diskriminacijos, bet ir apribojimo draudimą. Atitinkamai EB 49 straipsnis reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net taikomą vienodai nacionaliniams ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jis draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą(35).

49.      Taip pat nacionalinė mokestinė priemonė, kliudanti laisvai teikti paslaugas, pagal EB 49 straipsnį gali būti draudžiama, neatsižvelgiant į tai, ar ją priėmė pati valstybė, ar vietos savivaldos organas(36).

50.      Tačiau mokesčiai ir rinkliavos negali būti vertinami kaip laisvės teikti paslaugas apribojimai vien todėl, kad jie paprastai pabrangina paslaugų teikimą(37). Beje, šia prasme Teisingumo Teismas išaiškino, kad EB 49 straipsnis netaikomas priemonėms, dėl kurių teikiant aptariamas paslaugas tik atsiranda papildomų sąnaudų ir kurios daro tokį patį poveikį tiek paslaugų teikimui tarp valstybių narių, tiek vienos valstybės narės viduje(38).

51.      Tačiau nagrinėjamu atveju yra visiškai ne taip.

52.      Tokia regioninė rinkliava, kaip antai Sardinijoje, kuri taikoma tik ne rezidentams, sudaro papildomų sąnaudų privačių orlaivių ir pramoginių laivų eksploatuotojams, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už Sardinijos ribų, o jų konkurentai, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra Sardinijoje, tokių sąnaudų nepatiria. Ne rezidentams sustoti Sardinijoje su privačiais orlaiviais ir pramoginiais laivais yra atitinkamai brangiau nei rezidentams. Dėl tos pačios priežasties laivus eksploatuojantiems ne rezidentams, palyginti su rezidentais, yra atitinkamai brangiau, o todėl ir sudėtingiau suteikti pramoginius laivus tretiesiems asmenims. Todėl galiausiai ir turistams yra mažiau patrauklu sustoti Sardinijos pakrantėse ir uostuose su už Sardinijos ribų išsinuomotu laivu.

53.      Taigi pagal tokią mokesčių teisės nuostatą, kaip antai Sardinijoje, su tokiais orlaiviais ir laivais susijusių paslaugų teikimas ir gavimas yra vertinamas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar orlaivio arba pramoginio laivo eksploatuotojo buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra Sardinijos regione, ar už jo ribų(39).

54.      Bendrijos teisės požiūriu tokia nuostata nėra draudžiama tiek, kiek ji taikoma tik vidaus paslaugoms teikti tarp Sardinijos ir kitų Italijos regionų, nes Bendrijos teisė tokioms išimtinai valstybės vidaus situacijoms, kaip jau minėta, netaikytina(40).

55.      Tačiau kadangi tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, yra taikoma paslaugoms teikti tarp valstybių narių, pavyzdžiui, tarp Sardinijos ir Prancūzijos Korsikos salos, dėl jos teikti paslaugas tarp valstybių narių yra sunkiau nei vienoje valstybėje narėje ar vienoje šios valstybės dalyje, nagrinėjamu atveju – Italijos Sardinijos regione(41).

56.      Toks nevienodas mokestinis vertinimas gali ir nereikšti diskriminacijos dėl pilietybės(42), tačiau vis dėlto sukelia kliūtis įgyvendinti EB 49 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas(43) ir todėl taip pat turėtų būti laikomas laisvės teikti paslaugas apribojimu.

3.      Dėl tokios mokesčių teisės nuostatos, kaip antai Sardinijoje, pateisinimo

57.      Lieka patikrinti, ar nustatytus laisvės teikti paslaugas apribojimus galima pateisinti, kaip primygtinai teigia autonominis Sardinijos regionas.

58.      Nesant derinimo priemonių Bendrijos lygiu, laisvė teikti paslaugas gali būti apribota nacionalinės teisės nuostatomis, kurios grindžiamos EB 46 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje kartu su EB 55 straipsniu, nurodytais pagrindais arba privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais(44).

59.      Nagrinėjamu atveju autonominis Sardinijos regionas iš esmės remiasi dviem pateisinimo pagrindais: aplinkos apsauga ir visuomenės sveikatos apsauga.

60.      Patikrinti, ar priimant ginčijamą mokesčių teisės nuostatą buvo siekiama šių, o ne kitokių tikslų(45), turi ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Toliau darau prielaidą, kad pagrindiniai regioninio įstatymų leidėjo motyvai iš tiesų buvo aplinkos ir visuomenės sveikatos apsauga.

a)      Aplinkos apsauga

61.      Kaip pati Bendrija, nustatydama savo politikos kryptis ir priemones, yra įpareigota atsižvelgti į aplinkos apsaugos reikalavimus (būtent žr. EB 2 ir 6 straipsnius(46)), ji taip pat pripažįsta valstybių narių teisę siekti aplinkos apsaugos tikslų. Todėl nusistovėjusioje teismų praktikoje aplinkos apsauga yra pripažįstama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuriuo valstybė narė gali pateisinti EB sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimus(47).

i)      Aplinkosauginis mokesčių teisės nuostatos tikslas

62.      Autonominis Sardinijos regionas nurodo, kad ginčijamos mokesčių teisės nuostatos priėmimo motyvas yra aplinkos apsauga, ir ji turi būti vertinama atsižvelgiant į bendras šio regiono institucijos pastangas aplinkos ir kraštovaizdžio bei kultūros paveldo apsaugos srityse.

63.      Gausus pramoginių laivų ir orlaivių, kurie kasmet turistiniais tikslais sustoja Sardinijoje, skaičius, remiantis regiono teigimu, daro reikšmingą įtaką aplinkai. Ypač teršiamos Sardinijos pakrantės, kuriose telkiasi didžioji tenykščių turistų dalis.

64.      Pasak regiono, nagrinėjama rinkliava, kuri taikoma už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus turistiniais tikslais, yra skirta surinkti pajamas, kurios leistų imtis rimtesnių priemonių turizmo paveiktiems aplinkos ištekliams apsaugoti ir atkurti, daugiausia ypač teršiamose pakrančių teritorijose.

65.      Be to, Sardinijos regionas nurodo, kad šia rinkliava siekiama daryti tam tikrą reguliuojamąjį poveikį. Pirmiausia, pakrančių teritorijos apskritai turėtų būti mažiau naudojamos. Antra, turistų srautai per metus turėtų pasiskirstyti tolygiau, todėl rinkliava taikoma tik laikotarpiu, kai ne rezidentų atvyksta daugiausia, t. y. nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 30 d. ir netaikoma tokiu metų laiku, kai turistų yra mažiau. Taip siekiama prisidėti prie tvarios turizmo plėtros regione.

66.      Šis regionas taip pat teigia, kad ginčijama mokesčių teisės nuostata yra grindžiama principu „teršėjas moka“.

67.      Kadangi mokesčių teisės nuostata yra pagrįsta tokiais motyvais, ja, be abejonių, siekiama teisėto aplinkosauginio tikslo.

ii)    Konkretaus mokesčių teisės normos turinio tikrinimas

68.      Galiausiai tai, ar tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, yra suderinama su laisvės teikti paslaugas (EB 49 straipsnis) reikalavimais, priklauso nuo konkretaus jos turinio. Greta teisėto tikslo, kuris grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kita būtina Sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės ribojimo pateisinimo sąlyga yra tai, kad ginčijama priemonė būtų tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(48).

69.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai gali garantuoti nurodyto tikslo įgyvendinimą, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo(49).

70.      Tokios nuostatos, kaip antai Sardinijoje, keliama problema yra ta, kad pagal ją diferencijuojama atsižvelgiant į buveinę mokesčių mokėjimo tikslais ir kad regioninė rinkliava taikoma tik ne rezidentams ir netaikoma rezidentams.

71.      Autonominio Sardinijos regiono nuomone, tokia nuostata atitinka principą „teršėjas moka“. Kitaip ne rezidentai galėtų naudotis šio regiono aplinkos ištekliais, finansiškai neprisidėdami prie jų išsaugojimo ir atkūrimo, taigi iš esmės elgtųsi kaip „free rider“ (keleiviai be bilieto).

72.      Šis argumentas yra svarbus dėlto, kad pagal principą „teršėjas moka“, kuris taip pat įtvirtintas EB 174 straipsnio 2 dalyje, teršėjas turi padengti teršalų šalinimo išlaidas(50). Taip pat asmuo, kuris naudojasi aplinkos ištekliais, turi prisidėti prie jos saugojimo ir atkūrimo. Todėl atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“ tokia nuostata, kaip antai Sardinijoje, pagal kurią privačių orlaivių ir pramoginių laivų eksploatuotojai už atitinkamus jų sustojimus regione privalo mokėti aplinkosauginiu tikslu pagrįstą rinkliavą, yra teisėta.

73.      Tačiau pagal principu „teršėjas moka“ pagrįstą nuostatą mokesčiu dėl aplinkos teršimo negali būti apmokestinami tik privačių orlaivių ir pramoginių laivų eksploatuotojai – ne rezidentai, o rezidentai – ne. Jei Sardinijoje sustojantys privatūs orlaiviai ir pramoginiai laivai teršia aplinką, tai vyksta nepaisant šių orlaivių ir laivų kilmės, ir tikrai nėra ryšio tarp orlaivių ir laivų taršos ir jų eksploatuotojų buveinės mokesčių mokėjimo tikslais. Ne rezidentų orlaiviai ir laivai prisideda prie aplinkos išteklių niokojimo lygiai taip pat, kaip rezidentų orlaiviai ir laivai.

74.      Todėl principą „teršėjas moka“ atitiktų situacija, kai kiekvienas orlaivio ar laivo eksploatuotojas, atsižvelgiant į jo sukeltą taršą, būtų atsakingas už aplinkai sukeltos taršos pašalinimą, nepaisant to, kur yra jo buveinė mokesčių mokėjimo tikslais ir kokius kitus mokesčius jis moka(51). Tokia nuostata, kaip antai Sardinijoje, leidžia dėl aplinkos taršos, sukeltos rezidentų orlaiviais ir laivais, patirtas išlaidas priskirti visuomenei, o tai prieštarauja principui „teršėjas moka“(52).

75.      Ypač aiškiai principo „teršėjas moka“ reikalavimų, kuriais remiasi autonominis Sardinijos regionas, ir faktinio ginčijamo regiono įstatymo turinio neatitiktis matyti nagrinėjant, kaip apmokestinami pramoginiai laivai, kurie visus metus stovi šio regiono uostuose. Šie laivai yra atleisti nuo regioninės rinkliavos mokėjimo(53), nors paprastai prie aptariamos aplinkos taršos prisideda daug labiau nei panašūs laivai, kurių stovėjimo vieta yra už Sardinijos ribų ir kurie šio regiono pakrančių vandenis ir uostus aplanko tik retkarčiais.

76.      Apibendrinant, galima pažymėti, kad Sardinijos teisės nuostata be teisėto pagrindo kai kuriuos aplinkos teršėjus – ne rezidentus – įtraukia į priemonių, kurios skirtos aplinkos išteklių apsaugai ir atkūrimui, finansavimą, o kai kurių – rezidentų - ne. Taigi Autonominis Sardinijos regionas savo skelbiamus aplinkosauginius tikslus įgyvendina nenuosekliai ir nesistemiškai.

77.      Tokiomis aplinkybėmis negalima laikyti, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, yra skirta aplinkosauginiams tikslams įgyvendinti. Jau vien dėl šios priežasties ji nesuderinama su laisvės teikti paslaugas reikalavimais.

78.      Šiomis aplinkybėmis neįtikina ir autonominio Sardinijos regiono argumentai, kad rezidentai ir ne rezidentai yra skirtingose situacijose, todėl skirtingas jų vertinimas taikant regioninę rinkliavą yra objektyviai pateisinamas.

79.      Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad tiesioginių mokesčių srityje rezidentai teisėtai gali būti vertinami kitaip(54). Tačiau negalima daryti abstrakčios išvados, kad ne rezidentų ir rezidentų padėtys visuomet yra nepanašios. Atvirkščiai, šių dviejų asmenų grupių diferenciacija gali būti pateisinama tik tuomet, jei ji pagrindžiama objektyviai skirtinga padėtimi(55).Tais atvejais, kai tokių skirtumų nėra, valstybė narė savo mokesčių teisėje negali įtvirtinti skirtumo tarp rezidentų ir ne rezidentų(56).

80.      Todėl visada reikia patikrinti, ar ne rezidentų ir rezidentų padėtys yra objektyviai skirtingos. Tai reikia įvertinti atsižvelgiant į atitinkamos mokesčių teisės nuostatos paskirtį bei tikslą(57).

81.      Kaip nurodyta Teisingumo Teismui, tokia nuostata, kaip antai Sardinijoje, yra siekiama aplinkosauginio tikslo – saugoti ir atkurti turizmo pažeidžiamus šio regiono aplinkos išteklius, ypač pakrančių teritorijose. Atsižvelgiant į šį konkretų tikslą privačių orlaivių ir laivų valdytojai rezidentai ir ne rezidentai yra vienodoje situacijoje. Kaip jau minėta, Sardinijoje sustojantys privatūs orlaiviai ir laivai teršia aplinką visiškai nepaisant jų kilmės ir jų eksploatuotojų buveinės mokesčių mokėjimo tikslais vietos(58).

82.      Kadangi nagrinėjamu atveju rezidentai ir ne rezidentai Sardinijos mokesčių teisės nuostatos aplinkosauginio tikslo atžvilgiu yra vienodoje situacijoje, tai ir jų privačių orlaivių ir laivų sustojimai turi būti apmokestinami taip pat(59).

83.      Autonominis Sardinijos regionas nurodo, kad asmenys, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra Sardinijoje, ir taip prisideda prie bendrųjų mokestinių įplaukų šiame regione, ypač mokėdami pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį už vartojimą vietoje(60). Taip rezidentai yra įtraukti į aplinkos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemonių finansavimą. Ne rezidentai, atvirkščiai, visiškai neprisideda prie šio regiono biudžeto.

84.      Šis argumentas taip pat neįtikinamas.

85.      Padėties pabloginimo tokia regionine rinkliava, kokia nagrinėjama šioje byloje, kuri taikoma tik ne rezidentams, negalima pateisinti tariama nauda, kuri ne rezidentams gali būti suteikta kitomis mokesčių rūšimis. Iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, jog nepalankus mokestinis vertinimas, prieštaraujantis vienai iš pagrindinių laisvių, negali būti pateisinamas kitų mokesčių lengvatų buvimu, netgi darant prielaidą, kad jos egzistuoja(61).

86.      Būtų kitaip, jei būtų nustatyta, kad rezidentai už privačius orlaivius ir pramoginius laivus turi mokėti analogišką mokestį ar rinkliavą, kuria siekiama konkretaus aplinkosauginio tikslo, pavyzdžiui, susietą su stovėjimo vietos mokesčiais už Sardinijos uostuose stovinčius laivus. Tačiau nagrinėjamu atveju nieko panašaus Teisingumo Teismui nebuvo nurodyta. Ginčijama regionine rinkliava buvo tik kompensuojama bendra Sardinijos gyventojų mokesčių našta.

87.      Šiuo klausimu paminėtina, kad ginčijama regionine rinkliava už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą siekiama visai kitų tikslų nei kitais Sardinijos mokesčių mokėtojų mokėtinais mokesčiais, konkrečiai kalbant, pajamų mokesčiu ir pridėtinės vertės mokesčiu. Paties autonominio Sardinijos regiono teigimu, pirmuoju mokesčiu siekiama konkrečių aplinkosauginių tikslų ir reguliuojamojo poveikio, o kitais – tiesiog papildyti valstybės biudžetą ir jie neturi tokio poveikio.

88.      Be to, rezidentai daug dažniau nei ne rezidentai naudojasi kilmės regiono infrastruktūra ir gauna naudos iš jo teikiamų paslaugų. Todėl yra teisinga, kad rezidentai daugiau prisideda prie šio regiono bendrųjų mokestinių įplaukų nei ne rezidentai(62). Pavyzdžiui, valstybėje narėje ar regione teikiamomis bendrosiomis sveikatos ir švietimo paslaugomis daugiausia naudojasi rezidentai, o ne rezidentai jomis gali pasinaudoti tik išimtiniais atvejais.

89.      Atsižvelgiant į tai, skirtingas rezidentų ir ne rezidentų apmokestinimas už privačių orlaivių ir laivų sustojimus negali būti pateisinamas remiantis tik rezidentų indėliu į regiono bendrąsias mokestines įplaukas.

90.      Apibendrinant, galima pažymėti, kad tokių laisvės teikti paslaugas apribojimų, kokie atsirado dėl Sardinijos mokesčių teisės nuostatos, negalima pateisinti aplinkos apsaugos pagrindais.

b)      Visuomenės sveikatos apsauga

91.      Kaip ginčijamos mokesčių teisės nuostatos pateisinimą autonominis Sardinijos regionas greta aplinkos apsaugos taip pat nurodo visuomenės sveikatos apsaugą.

92.      Visuomenės sveikatos apsauga yra vienas iš privalomų bendrojo intereso pagrindų, kurie, remiantis EB 46 straipsnio 1 dalimi, gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus(63).

93.      Tačiau, autonominio Sardinijos regiono teigimu, tokia nuostata, kaip antai Sardinijoje, pirmiausia siekiama aplinkosauginių tikslų. Tiesa, netiesiogiai ji gali prisidėti ir mažinant pavojų sveikatai, kuris kyla dėl aplinkos užteršimo. Nepaisant to, sveikatos apsauga, kaip pateisinimo pagrindas, šiuo atveju neturi tokios savarankiškos reikšmės, kuri nesutaptų su aplinkos apsaugos tikslu. Todėl nagrinėjamu atveju rėmimasis visuomenės sveikatos apsauga, kaip pateisinimo pagrindu, negali lemti kitokios išvados nei rėmimasis aplinkos apsauga(64), dėl kurios jau pateikiau savo nuomonę(65).

94.      Ypač negalima sveikatos apsauga pateisinti to, kad ginčijama rinkliava už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą yra apmokestinti tik ne rezidentai, o rezidentai tokios rinkliavos mokėti neprivalo.

95.      Pagal EB 46 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su EB 55 straipsniu, visuomenės sveikatos apsaugos srityje, kitaip nei aplinkos apsaugos srityje, yra aiškiai leidžiamos priemonės, kurios nukreiptos būtent prieš užsieniečius. Tačiau tik su sąlyga, kad pavojus visuomenės sveikatai susijęs būtent su užsieniečiu(66). Nagrinėjamu atveju, atvirkščiai, tariama aplinkos tarša bei su ja susijęs pavojus sveikatai kyla nepaisant nei atitinkamo privataus orlaivio ar pramoginio laivo kilmės, nei jų eksploatuotojo buveinės mokesčių mokėjimo tikslais vietos; eksploatuotojų ne rezidentų orlaiviai ir laivai sukelia jį lygiai taip pat kaip ir eksploatuotojų rezidentų orlaiviai ir laivai. Darytina išvada, kad rėmimasis sveikatos apsauga nepateisina priemonių, nukreiptų konkrečiai prieš orlaivių ir laivų eksploatuotojus, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už Sardinijos ribų. Juo labiau taip yra dėl to, kad EB 46 straipsnio 1 dalies nuostatą reikia aiškinti griežtai(67).

96.      Taigi tokių laisvės teikti paslaugas apribojimų, kokie atsirado dėl Sardinijos mokesčių teisės nuostatos, negalima pateisinti ir sveikatos apsaugos pagrindais.

c)      Kitos pastabos

97.      Dėl išsamumo toliau nagrinėsiu dar kelis klausimus, kurie gali būti reikšmingi, kalbant apie galimą Sardinijos mokesčių teisės nuostatos pateisinimą.

i)      Mokesčių sistemos darna

98.      Autonominis Sardinijos regionas, siekdamas pateisinti ginčijamą mokesčių teisės nuostatą, kelis kartus remiasi mokesčių sistemos, kuriai priklauso šio nuostata, darna. Rezidentų neapmokestinimas už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą iš esmės yra grindžiamas tuo, kad rezidentai ir taip moka kitus mokesčius, konkrečiai kalbant, pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį, ir taip prisideda prie regiono biudžeto.

99.      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką būtinybė išlaikyti mokesčių sistemos darną gali pateisinti EB sutartimi garantuojamų pagrindinių judėjimo laisvių įgyvendinimo apribojimą(68). Tačiau tai galioja, tik jei galima įrodyti tiesioginį ryšį tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu mokesčiu(69), o tai turi būti vertinama pagal atitinkamos mokesčių teisės nuostatos tikslą(70).

100. Nagrinėjama regionine rinkliava už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus siekiama, kaip jau minėta(71), ne tų pačių tikslų kaip bendraisiais mokesčiais, kuriuos turi mokėti rezidentai. Vien todėl pranašumai ir trūkumai, kuriuos patiria mokesčių mokėtojai dėl atitinkamų mokesčių teisės nuostatų, negali būti vertinami kaip dvi to paties medalio pusės. Pranašumo, kurį rezidentai patiria dėl to, kad neturi mokėti regioninės rinkliavos už jų privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimus, negalima derinti su išlaidomis, kurių jie patiria mokėdami kitų rūšių mokesčius, kaip antai pajamų mokestį ar pridėtinės vertės mokestį.

101. Žinoma, visais mokesčiais galiausiai siekiama papildyti viešąjį biudžetą. Tačiau šis ryšys pats savaime yra per daug abstraktus ir netiesioginis, kad galėtų pateisinti norą rezidentų mokestiniais pranašumais, kylančiais dėl nagrinėjamos regioninės rinkliavos, kompensuoti išlaidas, kurių jie patiria mokėdami kitų rūšių mokesčius(72).

102. Darytina išvada, kad tokios mokesčių teisės nuostatos, kaip antai Sardinijoje, negalima pateisinti remiantis mokesčių sistemos darna.

ii)    Sardinijos salos padėtis

103. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, autonominis Sardinijos regionas Italijos Konstituciniame teisme taip pat rėmėsi savo, kaip salos, padėtimi. Jis nurodė, kad apmokestinti įmones, neturinčias buveinės mokesčių mokėjimo tikslais Sardinijoje, yra būtina siekiant kompensuoti didesnes išlaidas, kurių Sardinijoje reziduojančios įmonės patiria dėl geografinių ir ekonominių ypatybių, susijusių su tuo, kad jų regionas yra sala.

104. Vėliausiai nuo Tarpvyriausybinės konferencijos dėl Amsterdamo sutarties, prie kurios baigiamojo akto pridėta Deklaracija dėl salų regionų, Bendrijos teisėje pripažįstama, „kad salų regionai kenčia dėl struktūrinių su salų statusu susijusių trūkumų, kurių pastovumas stabdo jų ekonominę ir socialinę plėtrą“. Bendrijos teisės aktuose būtina atsižvelgti į šiuos trūkumus(73).

105. Atsižvelgti galima pasitelkiant kelias Bendrijos politikas, kaip antai regioninę politiką, struktūrinę politiką, ekonominės ir socialinės sanglaudos politiką (šiuo klausimu taip pat žr. EB 158 straipsnio 2 dalį) arba transporto politiką. Taip salų regionų trūkumus galima kompensuoti konkrečiomis skatinimo priemonėmis. Be to, salų regionuose, siekiant apsaugoti tenykštę ekologinę pusiausvyrą nuo invazinių augalų ir gyvūnų(74), gali būti būtina imtis ypatingų priemonių.

106. Tačiau valstybės narės ar regiono salos padėtimi negalima piktnaudžiauti pasinaudojant ja kaip pretekstu įvesti (vėl įvesti) prekybos apribojimus ar protekcionistines priemones, kurios prieštarautų vidaus rinkos principams. Į šį principą buvo atsižvelgta ir priimant deklaraciją dėl salų regionų, kai joje buvo formuluojamas tikslas geriau integruoti salų regionus į vidaus rinką.

107. Šis salų regionų integravimas į vidaus rinką pagal deklaraciją turėtų vykti „teisingomis sąlygomis“. Taigi palikta galimybė imtis vietos priemonių, skirtų trūkumams kompensuoti ir problemoms spręsti, kurios tiesiogiai susijusios su regiono ar valstybės narės salos padėtimi. Tačiau tokios priemonės yra teisingos tik tada, jei jos gali padėti kompensuoti tam tikrą trūkumą ar išspręsti problemą ir neviršija to, kas būtina. Taip pat tokių priemonių taikymu negali būti pažeista vidaus rinkos principo ar atviros rinkos ekonomikos(75) esmė.

108. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad būtent Sardinijoje reziduojantys privačių orlaivių ir pramoginių laivų eksploatuotojai kentėtų dėl konkrečių trūkumų ar problemų, kurios būtų tiesiogiai susijusios su regiono, kaip salos, statusu. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teisme apie tai nebuvo užsiminta. Vien ekonominiais pagrindais, kurie nėra tiesiogiai susiję su regiono, kaip salos, padėtimi, negalima pateisinti Sutartimi garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimo(76).

109. Apibendrinant, galima pažymėti, kad Sardinijos salos padėtis neleidžia daryti išvados, jog tokie laisvės teikti paslaugas apribojimai, kaip atsiradę dėl nagrinėjamos mokesčių teisės nuostatos taikymo, yra pateisinami.

iii) Argumentai, susiję su socialine politika

110. Užbaigdama atkreipiu dėmesį, kad panašu, jog nėra jokių su socialine politika susijusių argumentų, kurie galėtų pateisinti tokią nuostatą, kaip antai Sardinijoje.

111. Tiesa, skirtingas ne rezidentų ir rezidentų vertinimas gali būti pateisinamas, jei valstybės narės ar teritoriniai vienetai teikia socialinę pagalbą. Nesant derinimo ar koordinavimo priemonių Bendrijos lygiu, iš esmės teisėto tikslo reikalavimus atitiktų tokios pagalbos teikimas tik asmenims, įrodžiusiems pakankamą integracijos į tam tikros valstybės ar teritorinio vieneto visuomenę lygį, kurio svarbus įrodymas gali būti gyvenamoji vieta(77).

112. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad būtų galima socialiniais motyvais pagrįsti tokios, kaip antai nagrinėjama, regioninės rinkliavos netaikymą Sardinijos rezidentams, privačių orlaivių ir ilgesnių nei 14 metrų pramoginių laivų ekploatuotojams, t. y. didelių prabangių jachtų savininkams.

4.      Apibendrinimas dėl pirmojo ir trečiojo prejudicinių klausimų

113. Apibendrinant konstatuotina, kad nematyti pateisinimo tokiam laisvės teikti paslaugas apribojimui, kokį sukelia nagrinėjamu atveju ginčijama mokesčių teisės nuostata.

114. Iš to neturėtų skubotai būti daroma išvada, kad Bendrijos teisė visuomet draudžia visas nuostatas, kurios sukelia neigiamų teisinių pasekmių turistams arba turizmo sektoriuje veikiančioms įmonėms, pavyzdžiui, priemonės dėl atostogų ar antrinių būstų(78), kurortinių rinkliavų ar rinkliavų, susijusių su turizmu. Tačiau svarbiausia, kaip tam tikra priemonė, mokestis ar rinkliava įgyvendinami. Skirtingas rezidentų ir ne rezidentų vertinimas gali būti pateisintas, jei ir tik tiek, kiek jis objektyvus ir būtinas siekiant teisėto tikslo.

115. Nagrinėjamu atveju konstatuotina:

EB 49 straipsnis draudžia tokį autonominio regiono teisės aktą, pagal kurį daugiausia aplinkosauginiu tikslu pagrįsta rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už šio regiono ribų, ir netaikoma įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra tame regione.

C –    Klausimai dėl valstybės pagalbos sąvokos (antrasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai)

116. Savo antruoju ir ketvirtuoju prejudiciniais klausimai Italijos Konstitucinis teismas siekia išsiaiškinti valstybės pagalbos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme sąvoką. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar autonominio regiono teisės aktai, pagal kuriuos regioninė rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už regiono ribų, yra valstybės pagalba, teikiama tą pačią veiklą vykdančioms įmonėms, kurios turi buveinę mokesčių mokėjimo tikslais regiono teritorijoje.

117. Jūrų ir oro transportui taikomos bendrosios EB sutarties nuostatos, įskaitant konkurencijos teisę(79). Darytina išvada, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, kuri už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą taikoma būtent įmonėms, turinčioms buveinę mokesčių mokėjimo tikslais už regiono ribų, turi būti vertinama pagal EB 87 straipsnio kriterijus.

1.      Pirminės pastabos dėl Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencijos valstybės pagalbos srityje atskyrimo

118. Prieš pateikiant nuomonę dėl EB 87 straipsnio aiškinimo, pirmiau reikia nustatyti, kaip pasiskirsto Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencija dėl šios nuostatos taikymo.

119. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, kompetencijai(80). Nacionaliniai teismai valstybės pagalbos srityje gali nagrinėti ginčus, kuriuose jie privalo aiškinti ir taikyti EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pagalbos sąvoką(81).

120. Žinoma, tokius teisinius ginčus paprastai pradeda tie asmenys, kurie remiasi draudimu teikti valstybės pagalbą negavus Komisijos leidimo (EB 88 straipsnio 3 dalies 3 sakinys). Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad nacionalinių teismų kompetencija apima vien EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir taikymą tik bylose, skirtose individualių teisių apsaugai(82).

121. Pagalbos priemonės EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, vykdomos pažeidžiant iš EB 88 straipsnio 3 dalies išplaukiančius įsipareigojimus, paprastai yra laikomos neteisėtomis(83). Kiekvienas nacionalinis teismas, taip pat ir Konstitucinis teismas, pagal EB 10 straipsnį privalo, neperžengdamas savo kompetencijos, padaryti viską, kad būtų įgyvendintas EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės pagalbos draudimas bei pareiga pranešti ir EB 88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vykdymo draudimas. Kartu nacionaliniai teismai privalo nesiimti jokių priemonių, galinčių trukdyti siekti EB sutarties tikslų.

122. Todėl visi nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę bus imtasi visų būtinų priemonių dėl vykdymo draudimo pažeidimo (EB 88 straipsnio 3 dalies 3 sakinys), įskaitant aktų, kuriais remiantis teikiama pagalba, pripažinimą negaliojančiais(84). Byloje dėl atitikties Konstitucijai taip pat galima imtis tokių priemonių, kaip ir tais atvejais, kai neteisėta pagalbos schema buvo įtvirtinta įstatymu.

2.      Pagalbos sąvoka

123. Tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, turi būti tenkinami keturi EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti kumuliaciniai kriterijai(85). Pirma, tai turi būti valstybės priemonės arba priemonės panaudojant valstybinius išteklius, antra, šios priemonės gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, jomis turi būti suteikta nauda priemonės adresatui ir, ketvirta, jos turi ar gali iškraipyti konkurenciją(86).

124. Jei mokesčių teisės nuostatos atitinka šiuo keturis kriterijus, jos taip pat laikomos valstybės pagalba(87). Todėl toliau bus tikrinama, ar tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, laikytina valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

a)      Pranašumo, įskaitant selektyvų pobūdį, kriterijus

125. Nagrinėjamu atveju ypatingas dėmesys bus skiriamas trečiajam kriterijui. Reikia nustatyti, ar suteikiamas pranašumas reziduojančioms įmonėms tuo atveju, jei tik ne rezidentai apmokestinami nagrinėjama regionine rinkliava už sustojimus Sardinijoje.

126. Pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijas, paskolas ar tiesiogines investicijas į įmonių kapitalą, bet taip pat paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina išlaidas, paprastai įtrauktas į įmonės biudžetą, ir kuri, nors ir nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį(88).

127. Iš to darytina išvada, kad nors priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, ir nėra valstybės išteklių perdavimas, dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, todėl jos gali būti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(89).

128. Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės, kokia yra teisinė nuostatos konstrukcija(90). Mokestinė nauda gali atsirasti dėl to, kad įstatymų leidėjas tam tikrus rinkos subjektus aiškiai atleido nuo tam tikro mokesčio mokėjimo(91). Lygiai taip pat mokestinė nauda gali atsirasti todėl, kad mokesčių teisės nuostatos hipotezė arba taikymo sritis suformuluota asimetriškai(92), t. y. vienos įmonės įvardytos kaip mokesčių mokėtojos, o kitos – ne. Galiausiai taip yra nagrinėjamu atveju. Sardinijos nuostata suformuluota taip, kad ne rezidentai privalo mokėti rinkliavą už privačių orlaivių ir laivų sustojimą, o rezidentai – ne.

129. Kadangi įmonės rezidentės neprivalo mokėti nagrinėjamos regioninės rinkliavos, palyginti su ne Sardinijoje įsteigtais konkurentais, jos įgyja pranašumą, susijusį su sąnaudomis. Į tai atkreipia dėmesį ir Italijos Konstitucinis teismas.

130. EB 87 straipsnio 1 dalis tokį pranašumo suteikimą draudžia, tik jeigu jis „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“. Kitaip sakant, tai turi būti selektyvuspranašumas(93).

131. Šis selektyvus pobūdis gali būti ir regioninės prigimties.

132. Vien dėl to, kad tam tikrą priemonę priėmė toks teritorinis vienetas, kaip antai Sardinijos regionas, ir todėl ji galioja tik vienoje atitinkamos valstybės narės teritorijos dalyje, negalima daryti išvados, kad tai selektyvi regioninė priemonė. Jei teritorinis vienetas yra pakankamai autonomiškas valstybės narės, kuriai jis priklauso, atžvilgiu, vertinant pagalbos selektyvų pobūdį referencinį pagrindą sudaro tik jo kompetencijai priklausanti teritorija(94). Tačiau negalima daryti atvirkštinės išvados, kad pranašumas, kurį teritorinis vienetas suteikia tam tikroms jo kompetencijai priklausančioje teritorijoje veikiančioms įmonėms, automatiškai nėra selektyvaus pobūdžio ir todėl nėra valstybės pagalba(95).

133. Siekiant nustatyti, ar priemonė yra selektyvi, reikia kiekvieną kartą konkrečiai tikrinti, ar ši priemonė tam tikroms įmonėms suteikia pranašumą kitų įmonių, kurios, įvertinus tam tikra nuostata siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, atžvilgiu(96). Tam tikra įmonių diferenciacija, įtvirtinta mokesčio ar rinkliavos nuostatoje, gali būti pateisinama šios nuostatos pobūdžiu ar struktūra(97).

134. Todėl dėl valstybės pagalbos galiausiai kyla tokie patys klausimai kaip ir dėl pagrindinių laisvių ir nėra jokio pagrindo valstybės pagalbos srityje į juos atsakyti kitaip nei pagrindinių laisvių srityje. Atvirkščiai, vengiant pagrindinių laisvių ir valstybės pagalbos vertinimo prieštaringumo, abiem atvejais reikia taikyti tuos pačius kriterijus.

135. Todėl toliau griežtai laikysiuos savo išvadų dėl laisvės teikti paslaugas, pateiktų atsakant į pirmąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus.

136. Kaip jau minėta, remiantis paties autonominio Sardinijos regiono nuomone, nagrinėjamos mokesčių teisės nuostatos tikslas yra aplinkos apsauga: ji skirta turistų teršiamiems Sardinijos aplinkos ištekliams apsaugoti ir atkurti, ypač pakrančių teritorijose(98).

137. Atsižvelgiant į šį konkretų tikslą tiek privačių orlaivių ir pramoginių laivų eksploatuotojai rezidentai, tiek ne rezidentai yra vienodoje situacijoje. Sardinijoje sustojantys privatūs orlaiviai ir pramoginiai laivai teršia aplinką visiškai nepaisant jų kilmės ir jų eksploatuotojų buveinės mokesčių mokėjimo tikslais(99).

138. Darytina išvada, kad Sardinijos regiono įstatymų leidėjo diferenciacijos tarp įmonių rezidenčių ir ne rezidenčių apmokestinimo rinkliava už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą atžvilgiu negalima pateisinti aplinkosauginiais sumetimais(100). Taip pat, kaip jau minėta, ji negali būti pateisinama šios mokesčių teisės nuostatos pobūdžiu ar struktūra(101).

139. Todėl tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, atitinka selektyvaus pranašumo kriterijų EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

140. Aplinkybė, kad tam tikra mokesčių teisės nuostata yra siekiama aplinkosauginių arba regioninės politikos tikslų, nekliudo laikyti ją valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir automatiškai nepašalina galimybės jai taikyti EB sutartyje numatytą valstybės pagalbos kontrolę(102). Iš tiesų EB 87 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės priemonių pagal jų priežastis ar tikslus, o jos apibrėžiamos pagal poveikį(103).

141. Nustatant tokios mokesčių teisės nuostatos, kaip antai Sardinijoje, suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, galima atsižvelgti į aplinkos apsaugos ar regioninės politikos tikslus(104), tačiau ir šiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į suderinamumą su kitomis teisės sritimis, ypač su pagrindiniais EB sutarties principais, kaip antai laisve teikti paslaugas(105). Toks tikrinimas priklauso Komisijos, kuri veikia kontroliuojant Bendrijos teismui, išimtinei kompetencijai(106).

b)      Kiti pagalbos sąvokos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme kriterijai

142. Toliau trumpai nagrinėsiu likusius pagalbos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme sąvokos kriterijus.

i)      Valstybės arba valstybiniais ištekliais finansuojamos priemonės

143. Valstybės arba valstybiniais ištekliais finansuojamą priemonę gali priimti ne tik atitikamos valstybės centrinė, bet ir vidaus subjekto institucija. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teritorinių vienetų priemonės taip pat gali būti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(107).

144. Kaip jau minėta, pagalbos gavėjai – nagrinėjamu atveju įmonės, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra Sardinijoje, – nebūtinai turi gauti piniginių lėšų iš valstybės ar teritorinio vieneto biudžeto(108). Pakanka bet kokios dėl tokios priemonės atsiradusios finansinės naštos valstybei ar teritoriniam vienetui tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai valstybės finansavimas arba finansavimas valstybės ištekliais(109).

145. Autonominis Sardinijos regionas, nagrinėjama rinkliava apmokestinęs tik ne rezidentus, o rezidentų – ne, netiesiogiai atsisako pajamų. Jo pajamos iš šios rinkliavos iš tiesų būtų neabejotinai didesnės, jeigu rinkliava už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą būtų apmokestinęs visus asmenis be išimčių. To, kad rinkliava apmokestinti tik ne rezidentai ir taip atsisakyta mokestinių pajamų, pakanka padaryti išvadą, kad tai valstybės arba jos ištekliais atliktas finansavimas EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(110).

ii)    Galimybė paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą

146. Priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tik tada, jeigu ji gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Neprivaloma nustatyti, kad priemonė turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai; svarbu tik išsiaiškinti, ar ši priemonė gali daryti poveikį tokiai prekybai(111). Net sąlygiškai mažas pagalbos dydis sąlyginai mažai įmonei gali daryti tokią įtaką tarpusavio prekybai(112).

147. Kalbant apie mokesčių teisės nuostatą, galima daryti prielaidą, kad poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai yra visuomet, kai apmokestinamieji asmenys vykdo ūkinę veiklą, kuri yra tarpvalstybinės prekybos objektas, arba kai egzistuoja galimybė, kad jie konkuruoja su kitose valstybėse narėse įsteigtais ūkio subjektais(113).

148. Nagrinėjant pirmąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus jau buvo nustatyta, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas (EB 49 straipsnis), pavyzdžiui, atsižvelgiant į įmones, kurių buveinė yra netoli esančioje Korsikos saloje(114). Darytina išvada, kad tokia nuostata gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

iii) Konkurencijos iškraipymo galimybė

149. Galiausiai priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tik jeigu ji iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją. Neprivaloma įrodyti, kad konkurencija realiai buvo iškraipyta, pakanka išsiaiškinti, ar priemonė gali ją iškraipyti(115).

150. Priemonės, kuriomis įmonė atleidžiama nuo išlaidų, kurių paprastai patirtų pati valdydama ar vykdydama įprastą veiklą, iš esmės gali iškraipyti konkurencijos sąlygas(116). Realios situacijos atitinkamoje rinkoje ir nagrinėjamos priemonės poveikio kainoms ekonominė analizė nėra privaloma(117).

151. Pagal tokią mokesčių teisės nuostatą, kaip antai Sardinijoje, įmonės rezidentės atleidžiamos nuo rinkliavos už privačių orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais. Sardinijoje įsteigtos įmonės, vykdydamos savo įprastą veiklą, nepatiria papildomų sąnaudų, kurių patiria visos kitos įmonės, kurios Sardinijoje neturi buveinės mokesčių mokėjimo tikslais, privačiais orlaiviais ir pramoginiais laivais sustojusios Sardinijoje.

152. Įvertinus regioninės rinkliavos dydį, kuris už orlaivių sustojimą gali siekti iki 1 000 eurų, o už laivų sustojimą – iki 15 000 eurų per metus(118), atrodo, kad išlaidų, kurių patikria įmonės ne rezidentės, palyginti su įmonėmis rezidentėmis, dydis nėra nereikšmingas. Todėl ne rezidentams yra sudėtingiau savo privačius orlaivius ir pramoginius laivus naudoti paslaugoms teikti ar gauti Sardinijoje nei rezidentams(119).

153. Kaip jau buvo minėta atsakant į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, šis įmonių rezidenčių pranašumas, susijęs su sąnaudomis, remiantis šioms įmonėms tenkančia bendra mokesčių našta, negali būti įvertintas kaip nereikšmingas(120).

154. Apibendrinant galima pažymėti, kad tokia mokesčių teisės nuostata, kaip antai Sardinijoje, gali iškraipyti konkurenciją EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

3.      Apibendrinimas dėl antrojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų

155. Taigi lieka konstatuoti:

Toks regioninis teisės aktas, kaip antai autonominiame Sardinijos regione, pagal kurį rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už šio regiono ribų, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, teikianti naudą įmonėms, kurios vykdo tokią pačią veiklą ir kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra šiame regione.

VI – Išvada

156. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į Italijos Konstitucinio teismo jam pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      EB 49 straipsnis draudžia tokį autonominio regiono teisės aktą, pagal kurį daugiausia aplinkosauginiu tikslu pagrįsta rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už šio regiono ribų, ir netaikoma įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra tame regione.

2.      Toks regioninis teisės aktas, kaip antai Autonominiame Sardinijos regione, pagal kurį rinkliava už orlaivių ir pramoginių laivų sustojimą turistiniais tikslais taikoma tik įmonėms, kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra už šio regiono ribų, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, teikianti naudą įmonėms, kurios vykdo tokią pačią veiklą ir kurių buveinė mokesčių mokėjimo tikslais yra šiame regione.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – Toliau –prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3 – Regione autonoma della Sardegna.

4 – Navigacijos kodeksas.

5 – Įstatyminis dekretas.

6 – Pramoginio plaukiojimo kodeksas.

7 – Disposizioni varie in materia di entrate, riqualificazione della spesa, politiche sociali e di sviluppo (Įvairios nuostatos dėl pajamų, išlaidų perklasifikavimo, socialinės ir plėtros politikos).

8 – Pakeitimai įtvirtinti 2007 m. gegužės 29 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 2, kuriame numatytos nuostatos dėl regiono metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo – 2007 m. Biudžeto įstatymas (Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale della Regione – Legge finanziaria 2007), 3 straipsnio 3 dalyje. Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą jie „įsigaliojo nuo 2007 m. gegužės 31 dienos“ (šio įstatymo 37 straipsnis).

9 – Pakeitimai įtvirtinti 2008 m. kovo 5 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 3, kuriame numatytos nuostatos dėl regiono metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo – 2008 m. Biudžeto įstatymas (Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale della Regione – Legge finanziaria 2008), 2 straipsnio 15 dalyje. Vėliau visos šios nuostatos buvo panaikintos 2009 m. gegužės 14 d. Sardinijos regiono įstatymo Nr. 1, kuriame numatytos nuostatos dėl regiono metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo – 2009 m. Biudžeto įstatymas (Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale della Regione – Legge finanziaria 2008), 2 straipsnio 15 dalimi.

10 – Ši byla buvo pradėta pateikus du skundus dėl atitikties Konstitucijai, atitinkamai Nr. 91/2006 ir Nr. 36/2007, kuriuos Konstitucinis teismas iš pradžių sujungė. 2008 m. balandžio 13 d. Konstitucinis teismas priėmė Sprendimą Nr. 102/2008 dėl skundo Nr. 91/2006 ir dalies skundo Nr. 36/2007. Šiuo atveju nagrinėjama skundo Nr. 36/2007 dalis tame pačiame sprendime buvo atskirta.

11 – Visą šios nutarties tekstą italų kalba galima rasti Italijos Konstitucinio teismo interneto puslapyje adresu: www.cortecostituzionale.it (pastarąjį kartą prisijungta 2009 m. balandžio 28 dieną).

12 – Žr. 1995 m. gruodžio 15–29 d. Corte costituzionale nutartį Nr. 536 (išspausdintą 1996 m. Foro italiano I, p. 783). Ši Italijos Konstitucinio teismo praktika buvo kritikuojama. Šiuo klausimu, be kita ko, žr. A. Tizzano „Ancora sui rapporti tra Corti europee: principi comunitari e c.d. controlimiti costituzionali“, Il Diritto dell’Unione Europea 3/2007, p. 734 (ypač 742 ir paskesni); to paties autoriaus „Corte e Corte di giustizia“, 2006 m. Il Foro Italiano p. 348 (ypač 352 p.).

13 – Jau ir anksčiau nacionaliniai konstituciniai teismai ne vienoje byloje buvo kreipęsi į Teisingumo Teismą su prašymais priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės klausimų: Austrijos Konstitucinio teismo prašymu priimti 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke („Adria-Wien Pipeline“, C-143/99, Rink. p. I-8365); 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Wählergruppe Gemeinsam (C-171/01, Rink. p. I-4301) ir 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt. (C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink. p. I-4989). Belgijos Konstitucinio teismo (anksčiau – Arbitražo teismas) prašymu priimti 1998 m. liepos 16 d. Sprendimas Fédération belge des chambres syndicales de médecins (C-93/97, Rink. p. I-4837); 2004 m. spalio 1 d. Nutartis Clerens (C-480/03) bei 2007 m. birželio 26 d. Sprendimas Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C-305/05, Rink. p. I-5305) ir 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimas Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (C-212/06, Rink. p. I-1683); dar neišnagrinėtos bylos Bressol ir kt. (C-73/08) ir Base ir kt. (C-389/08). Ir galiausiai Lietuvos Konstitucinio teismo prašymu Teisingumo Teismas priėmė 2008 m. spalio 9 d. Sprendimą Sabatauskas ir kt. (C-239/07, Rink. p. I-0000).

14 – Šiuo klausimu Konstitucinis teismas remiasi savo praktika Bylose Nr. 7/2004, Nr. 166/2004, Nr. 406/2005, Nr. 129/2006 ir Nr. 348/2007.

15 – Tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galėtų duoti naudingą atsakymą į jo prašymą, Teisingumo Teismas gali pateikti savo nuomonę ir dėl Bendrijos teisės nuostatų, kurios nėra paminėtos prašyme priimti prejudicinį sprendimą (1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C-241/89, Rink. p. I-4695, 8 punktas ir 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae, C-275/06, Rink. p. I-271, 42 punktas). Tik tuo atveju, jei iš dokumentų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sąmoningai atsisakė paprašyti Teisingumo Teismo išaiškinti Bendrijos teisės nuostatą, Teisingumo Teismas dėl tokios nuostatos savo nuomonės nepateikia (1988 m. spalio 5 d. Sprendimo Alsatel, 247/86, Rink. p.  7 ir 8 punktai). Tačiau nagrinėjamu atveju nematyti, kad Italijos Konstitucinis teismas sąmoningai būtų norėjęs neįtraukti EB 50 straipsnio į savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Atvirkščiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip, beje, ir pareiškėjas pagrindinėje byloje, siekia išsamaus Sardinijos mokesčių teisės nuostatos patikrinimo laisvės teikti paslaugas atžvilgiu. Todėl būtina vertinti ne tik EB 49 straipsnį, bet ir EB 50 straipsnį, kuris papildo ir paaiškina pirmąją nuostatą.

16 – Taip pat žr. 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Freskot (C-355/00, Rink. p. I-5263, 54 punktas) ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Jundt (C-281/06, Rink. p. I-12231, 28 punktas).

17 – Primintina, kad nagrinėdamas prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į su jais susijusias faktines ir teisines aplinkybes. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neprivalo aiškinti nacionalinių nuostatų ir nuspręsti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto jų aiškinimo teisingumo (nusistovėjusi teismų praktika; žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C-482/01 ir C-493/01, Rink. p. I-5257, 42 punktą ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Dynamic Medien, C-244/06, Rink. p. I-505, 19 punktą).

18 – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai pabrėžia remdamasis Bendrijos teisės sąvoka „verslo aviacija“ pagal 1993 m. sausio 18 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 95/93 dėl laiko tarpsnių paskirstymo Bendrijos oro uostuose bendrųjų taisyklių (OL L 14, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 793/2004 (OL L 138, p. 50; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 171), 2 straipsnio l dalį. Pagal ją verslo aviacija – tai „bendrosios aviacijos sektorius, susijęs su įmonių vykdomu orlaivių eksploatavimu ar naudojimu keleiviams arba prekėms vežti, padedančiu joms vykdyti verslą, kai orlaiviai skraidinami tokiais tikslais, kurie apskritai nelaikomi viešosios samdos tikslais <...>“ (paryškinta mano).

19 – 1984 m. sausio 31 d. Sprendimas Luisi ir Carbone (286/82 ir 26/83, Rink. p. 377, 10 ir 16 punktai); 2004 m. liepos 13 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-262/02, Rink. p. I-6569, 22 punktas); sprendimas Bacardi France (C-429/02, Rink. p. I-6613, 31 punktas) bei 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Schwarz ir Gootjes-Schwarz (C-76/05, Rink. p. I-6849, 36 punktas).

20 – Pagal nusistovėjusią teismų praktiką turistai patenka į (pasyviosios) laisvės teikti paslaugas taikymo sritį. Žr. sprendimą Luisi ir Carbone (minėtas 19 išnašoje, 16 punktas); 1989 m. vasario 2 d. Sprendimą Cowan (186/87, Rink. p. 195, 15 punktas); 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Bickel ir Franz (C-274/96, Rink. p. I-7637, 15 punktas, skaitomas kartu su 4 punktu) ir 2003 m. sausio 16 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-388/01, Rink. p. I-721, 12 punktas).

21 – Kadangi nagrinėjamos paslaugos nėra transporto paslaugos, EB 51 straipsnio 1 dalis nekliudo taikyti EB 49 ir 50 straipsnių. Nepaisant to, laisvės teikti paslaugas principas galioja ir oro transporto srityje (2001 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-70/99, Rink. p. I-4845, 21 ir 22 punktai; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Stylianakis, C-92/01, Rink. p. I-1291, 23–25 punktai; abiem atvejais su nuoroda į 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2409/92 dėl Bendrijos oro vežėjų patekimo į Bendrijos vidaus oro maršrutus (OL L 240, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 420)).

22 – Konkrečiau žr. Codice della nautica da diporto 2 straipsnio 1 dalyje paminėtus komercinio pramoginių laivų naudojimo pavyzdžius (pateiktus šios išvados 13 punkte).

23 – Dėl lizingo pripažinimo paslauga žr. 1999 m. spalio 26 d. Sprendimą Eurowings Luftverkehr (C-294/97, Rink. p. I-7447, 33 punktas); dėl transporto priemonės lizingo pripažinimo paslauga žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimą Cura Anlagen (C-451/99, Rink. p. I-3193, 18 punktas); dėl sporto tikslais naudojamos burinės jachtos pripažinimo transporto priemone žr. 1989 m. kovo 15 d. Sprendimą Hamann (51/88, Rink. p. 767, 16 ir 17 punktai).

24 – 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Bond van Adverteerders ir kt. (352/85, Rink. p. 2085, 13 ir 15 punktai), 2007 m. sausio 11 d. Sprendimas ITC (C-208/05, Rink. p. I-181, 56 punktas) ir 2008 m. sausio 31 d. Sprendimas Centro Europa 7 (C-380/05, Rink. p. I-349, 65 punktas).

25 – 1980 m. kovo 18 d. Sprendimas Debauve ir kt. (52/79, Rink. p. 833, 9 punktas) ir 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimas Höfner ir Elser (C-41/90, Rink. p. I-1979, 37 punktas); taip pat dėl asmenų judėjimo laisvės sprendimas Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (minėtas 13 išnašoje, ypač žr. 33 punktą).

26 – Panaši situacija byloje Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (sprendimas minėtas 13 išnašoje, ypač žr. 41 ir 42 punktus), kurioje Belgijos teritorinis vienetas, priimdamas įstatymus dėl slaugos draudimo, darė skirtumą tarp rezidentų ir ne rezidentų.

27 – Panaši situacija byloje ITC (sprendimas minėtas 24 išnašoje, 56 ir paskesni punktai), kurioje kalbama apie Vokietijos įmonių Vokietijos klientams teikiamas tarpininkavimo dėl darbo vietų užsienyje paslaugas.

28 – Šiuo aspektu taip pat žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-381/93, Rink. p. I-5145, 15 punktas): „Jūrų transporto tarp valstybių narių paslaugos dažnai teikiamos ne tik paslaugų gavėjams, kurie įsikūrę kitoje valstybėje narėje nei paslaugos teikėjas, bet ir pagal apibrėžimą mažiausiai iš dalies taip pat ir kitoje valstybėje narėje nei toje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas“.

29 – 1997 m. birželio 5 d. Sprendimas SETTG (C-398/95, Rink. p. I-3091, 8 punktas).

30 – Tas pats taikytina ir Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 2 dalies b punkte minėtoms prieplaukoms ir inkaravimo vietoms bei laivų švartavimosi vietoms.

31 – Žr. tai, kas pasakyta šios išvados 34 ir 35 punktuose dėl orlaivių.

32 – Taip pat tiek, kiek nagrinėjamos paslaugos yra transporto jūrų transporto srityje paslaugos, joms taikomas laisvės teikti paslaugas principas (žr. EB  51 straipsnio 1 dalį ir 80 straipsnio 2 dalį, skaitomas kartu su 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 174) 1 straipsnio 1 dalimi); taip pat žr. sprendimą Komisija prieš Prancūziją (minėtas 28 išnašoje, 13 punktas); 2002 m. birželio 13 d. Sprendimą Sea-Land Service ir kt. (C-430/99 ir C-431/99, Rink. P. I-5235, 30–32 punktai); 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Geha Naftiliaki ir kt. (C-435/00, Rink. p. I-10615, 20 punktas) ir 2007 m. sausio 11 d.Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C-269/05, 19-21 punktai).

33 – Šia prasme taip pat žr. 2003 m. birželio 12 d. Sprendimą Gerritse (C-234/01, Rink. p. I-5933, 28 punktas); 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C-279/93, Rink. p. I-225, 28 ir 29 punktai); 1997 m. sausio 23 d. Sprendimą Pastoors ir Trans-Cap (C-29/95, Rink. p. I-285, 17 ir 18 punktai); 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Ciola (C-224/97, Rink. p. I-2517, 14 punktas) ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimą Celozzi (C-332/05, Rink. p. I-563, 26 punktas).

34 – Žr. panašų sprendimą Komisija prieš Portugaliją (minėtas 21 išnašoje, 26 ir 27 punktai). Taip pat byloje Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (sprendimas minėtas 13 išnašoje, 45–54 punktai) Belgijos regiono teritorinio vieneto teisės aktas, pagal kurį buvo diferencijuojama atsižvelgiant į gyvenamąją vietą, vertintas ne kaip sukeliantis netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės, o tikrintas kaip įtvirtinantis kelių pagrindinių laisvių apribojimą.

35 – 2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C-244/04, Rink. p. I-885, 31 punktas); 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisiją prieš Vokietiją (C-490/04, Rink. p. I-6095, 63 punktas) ir 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C-518/06, Rink. p. I-0000, 62 punktas); be to, žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Säger (C-76/90, Rink. p. I-4221, 12 punktas); sprendimą Komisija prieš Prancūziją (minėtas 19 išnašoje, 22 punktas) ir sprendimą Bacardi France (minėtas 19 išnašoje, 31 punktas).

36 – 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimas De Coster (C-17/00, Rink. p. I-9445, 26 ir 27 punktai); 2005 m. vasario 17 d. Sprendimas Viacom Outdoor (C-134/03, Rink. p. I-1167, 36 punktas) ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (C-290/04, Rink. p. I-9461, 46 ir 47 punktai).

37 – Kas kita gali būti, jei mokestis ar rinkliava yra toks didelis, kad faktiškai prilygsta veiklos draudimui; šiuo klausimu žr. mano 2004 m. spalio 28 d. Išvadą byloje Viacom Outdoor (sprendimas minėtas 36 išnašoje, 63 punktas).

38 – 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Mobistar ir Belgacom Mobile („Mobistar“, C-544/03 ir C-545/03, Rink. p. I-7723, 31 punktas). Papildomai žr. mano 2004 m. spalio 28 d. Išvadą byloje Viacom Outdoor (sprendimas minėtas 36 išnašoje, 58–67 punktai).

39 – Šis situacijos tarp valstybių narių ir vidaus situacijų nevienodo vertinimo elementas skiria nagrinėjamą bylą nuo tokių bylų, kaip antai Viacom Outdoor (sprendimas minėtas 36 išnašoje, ypač 37 punktas) ir Mobistar (sprendimas minėtas 38 išnašoje, ypač 32 ir 33 punktai).

40 – Žr. šios išvados 40 punktą bei 24 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

41 – Dėl panašių faktinių aplinkybių, kalbant apie kitas pagrindines laisves, žr. sprendimą Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (minėtas 13 išnašoje, ypač 41 ir 42 punktai) ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Carbonati Apuani (C-72/03, Rink. p.  I-8027, ypač 26 punktas); taip pat tose bylose Teisingumo Teismas vertino vidaus nuostatų, kurios taikomos tik vienoje atitinkamos valstybės narės teritorijos dalyje, suderinamumą su pagrindinėmis vidaus rinkos laisvėmis.

42 – Žr. šios išvados 47 punktą.

43 – Sprendimai Mobistar (minėtas 38 išnašoje, 30 punktas) ir Schwarz ir Gootjes-Schwarz (minėtas 19 išnašoje, 67 punktas); šiuo klausimu žr. sprendimą Komisija prieš Prancūziją (minėtas 28 išnašoje, 17 punktas); 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimą Kohll (C-158/96, Rink. p. I-1931, 33 punktas); sprendimą De Coster (minėtas 36 išnašoje, 30 punktas); 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimą Watts (C-372/04, Rink. p. I-4325, 94 punktas); sprendimą Centro Europa 7 (minėtas 24 išnašoje, 65 punktas) ir 2009 m. birželio 11 d. Sprendimą X (C-155/08, Rink. p. I-0000, 32 punktas).

44 – Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 19 išnašoje, 23 punktas) ir sprendimas Bacardi France (minėtas 19 išnašoje, 32 punktas); dėl pateisinimo privalomuoju bendrojo intereso pagrindu taip pat žr. sprendimą Säger (minėtas 35 išnašoje, 15 punktas); sprendimą SETTG (minėtas 29 išnašoje, 21 punktas) ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Laval un Partneri (C-341/05, Rink. p. I-11767, 114 punktas); šiuo klausimu žr. ir 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimą van Binsbergen (33/74, Rink. p. 1299, 12 punktas).

45 – Bet kuriuo atveju aiški nuoroda į aplinkos apsaugą įstatyme įtvirtinta tik 2008 m. padarius dalinius jo pakeitimus, kurie nėra nagrinėjami šioje byloje. Tuomet oficialus Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio pavadinimas buvo pakeistas taip: „Tassa regionale per la tutela e la sostenibilità ambientale“ (Regioninė rinkliava aplinkos apsaugai ir tvariai aplinkai; šiuo klausimu žr. autonominio Sardinijos regiono įstatymo Nr. 3/2008 2 straipsnio 15 dalies a punktą). Žiniasklaidoje nagrinėjama mokesčių teisės nuostata buvo įvardijama kaip „prabangos mokestis“ (žr., pvz., 2006 m. birželio 2 d. A. Pinna straipsnį Corriere della Sera, kurio pavadinimas „Sardegna, tassa del lusso. Gates non prenota“).

46 – Analogiška formuluotė taip pat įtvirtinta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnyje.

47 – Žr., pavyzdžiui, 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Komisija prieš Daniją (302/86, Rink. p. 4607, 9 punktas); 1992 m. liepos 9 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-2/90, Rink. p. I-4431, 32–36 punktai); 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-463/01, Rink. I-11705, 75 punktas) ir sprendimą Radlberger Getränkegesellschaft ir kt. (C-309/02, Rink. p. I-11763, 75 punktas); 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C-320/03, Rink. p. I-9871, 70 punktas) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C-524/07, Rink. p. I-0000, 57 punktas).

48 – Nusistovėjusi teismo praktika; žr. 2007 m. sausio 30 d. Sprendimą Komisiją prieš Daniją (C-150/04, Rink. p. I-1163, 46 punktas); sprendimą Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (minėtas 13 išnašoje, 55 punktas) ir 2009 m. kovo 5 d. Sprendimą UTECA (C-222/07, Rink. p. I-0000, 25 punktas); konkrečiai dėl laisvės teikti paslaugas taip pat žr. sprendimą Säger (minėtas 35 išnašoje, 15 punktas); sprendimą Komisija prieš Prancūziją (minėtas 19 išnašoje, 24 punktas); sprendimą Bacardi France (minėtas 19 išnašoje, 33 punktas) ir sprendimą Laval un Partneri (minėtas 44 išnašoje, 101 punktas).

49 – 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Corporación Dermoestética (C-500/06, Rink. p. I-0000, 39 ir 40 punktai); 2009 m. kovo 10 d. Sprendimas Hartlauer (C-169/07, Rink. p. I-0000, 55 punktas); 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C-531/06, Rink. p. I-0000, 66 punktas) ir sprendimas Apothekerkammer des Saarlandes ir kt. (C-171/07 ir C-172/07, Rink. p. I-0000, 42 punktas).

50 – Šiuo klausimu žr. mano 2009 m. balandžio 23 d. Išvadą byloje Futura Immobiliare (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo C-254/08, Rink. p. I-0000, 30 punktas).

51 – Ta pačia prasme žr. mano išvadą byloje Futura Immobiliare (minėta 50 išnašoje, 66 punktas), kurioje konstatuota, kad „su principu „teršėjas moka“ nesuderinamas tiesioginis tam tikrų vartotojų kategorijų, kurios yra mažiau turtingos arba produktyvios, atleidimas nuo išlaidų, susijusių su tarša dėl jų veiklos“.

52 – Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Futura Immobiliare (minėta 50 išnašoje, 32 punktas) bei 2002 m. balandžio 30 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje GEMO (C-126/01, Rink. p. I-13769, 66 punktas).

53 – Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 6 dalies b punktas.

54 – Sprendimas Schumacker (minėtas 33 išnašoje, 30–34 punktai); sprendimas Gerritse (minėtas 33 išnašoje, 43 ir 44 punktai); 2004 m. liepos 1 d. Sprendimas Wallentin (C-169/03, Rink. p. I-6443, 15 ir 16 punktai); 2006 m. liepos 6 d. Sprendimas Conijn (C-346/04, Rink. p. I-6137, 16 punktas); 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Denkavit Internationaal ir Denkavit France (C-170/05, Rink. p. I-11949, 23 ir 24 punktai); 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Lakebrink ir Peters-Lakebrink (C-182/06, Rink. p. I-6705, 28 ir 29 punktai) ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Truck Center (C-282/07, Rink. p. I-0000, 38 ir 39 punktai).

55 – Tokius skirtumus Teisingumo Teismas tiksliai įvardijo, be kita ko, sprendime Schumacker (minėtas 33 išnašoje, 32 ir 33 punktai) ir sprendime Truck Center (minėtas 54 išnašoje, 40–50 punktai); be to, žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Bouanich (C-265/04, Rink. p. I-923, 39 punktas).

56 – Sprendimas Gerritse (minėtas 33 išnašoje, 27 ir 53 punktai); sprendimas Wallentin (minėtas 54 išnašoje, 17–20 punktai); sprendimas Bouanich (minėtas 55 išnašoje, 40 ir 41 punktai); sprendimas Conijn (minėtas 54 išnašoje, 20 ir 24 punktai); sprendimas Denkavit Internationaal ir Denkavit France (minėtas 54 išnašoje, 25 punktas) ir sprendimas Lakebrink ir Peters-Lakebrink (minėtas 54 išnašoje, 30–35 punktai).

57 – Šiuo klausimu žr. 1971 m. spalio 27 d. Sprendimą Rheinmühlen Düsseldorf (6/71, Rink. p. 823, 14 punktas) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt. (C-127/07, Rink. p. I-0000, 26 punktas).

58 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 73 punktą.

59 – Tuo nagrinėjamas atvejis skiriasi, pavyzdžiui, nuo bylos Komisija prieš Belgiją (sprendimas, minėtas 47 išnašoje, 34–36 punktai), kurioje vietiniai ir užsienio produktai buvo skirtingai vertinami remiantis tam tikrais Bendrijos lygiu pripažintais aplinkos apsaugos principais.

60 – Iš bylos medžiagos matyti, kad didžioji dalis Sardinijai tenkančių pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių priklauso šiam autonominiam regionui. Sardinijos regiono specialusis statutas (Statuto speciale della Regione Sardegna) pagal 1948 m. vasario 26 d. Konstitucinio įstatymo Nr. 3, iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 27 d. Įstatymu Nr. 296, 8 straipsnį numato, kad, inter alia, septynios dešimtosios Sardinijos mokesčių mokėtojų pajamų mokesčio ir devynios dešimtosios pridėtinės vertės mokesčio už vartojimą regione patenka į jo biudžetą.

61 – 1986 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (270/83, Rink. p. 273, 21 punktas); 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas de Groot (C-385/00, Rink. p. I-11819, 97 punktas) ir sprendimas Lakebrink ir Peters-Lakebrink (minėtas 54 išnašoje, 24 punktas); tokia pati išvada pateikta ir sprendime Carbonati Apuani (minėtas 41 išnašoje, 34 punktas).

62 – Be to, tam tikra dalimi prie autornominio Sardinijos regiono bendrųjų mokestinių įplaukų prisideda ir ne rezidentai, konkrečiai kalbant, mokėdami pridėtinės vertės mokestį už vartojimą vietoje; tai pripažino ir pats regionas per procesą Teisingumo Teisme.

63 – Sprendimas Corporación Dermoestética (minėtas 49 išnašoje, 37 punktas); taip pat žr. sprendimą Hartlauer (minėtas 49 išnašoje, 46 punktas).

64 – Žr. sprendimą Komisija prieš Austriją (C-524/07, minėtas 47 išnašoje, 56 punktas).

65 – Žr. šios išvados 61–90 punktus.

66 – Tokį pavojų reikėtų įvertinti pagal tokius pačius kriterijus, kurie taikomi dėl pavojaus visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai (šiuo klausimu žr. nusistovėjusią teismų praktiką, inter alia, sprendime Orfanopoulos ir Oliveri (minėtas 17 išnašoje, 66 punktas.))

67 – 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C-490/04, minėtas 35 išnašoje, 86 punktas) ir sprendimas Laval un Partneri (minėtas 44 išnašoje, 117 punktas).

68 – Nusistovėjusi teismo praktika nuo 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją (C-300/90, Rink. p. I-305, 14–21 punktai) ir sprendimo Bachmann (C-204/90, Rink. p. I-249, 21-28 punktai). Žr. vėliau priimtus 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (C-524/04, Rink. p. I-2107, 68 punktas); sprendimą Jundt (minėtas 16 išnašoje, 67 punktas); 2008 m. spalio 23 d. Sprendimą Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt (C-157/07, Rink. p. I-0000, 43 punktas) ir 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Papillon (C-418/07, Rink. p. I-0000, 43 punktas).

69 – 1999 m. spalio 28 d. Sprendimas Vestergaard (C-55/98, Rink. p. I-7641, 24 punktas); sprendimas Komisija prieš Italiją (minėtas 20 išnašoje, 23 ir 24 punktai); 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Manninen (C-319/02, Rink. p. I-7477, 42 punktas); sprendimas Komisija prieš Daniją (minėtas 48 išnašoje, 70 punktas); sprendimas Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (minėtas 68 išnašoje, 68 punktas) ir sprendimas Jundt (minėtas 16 išnašoje, 68 punktas).

70 – Sprendimas Manninen (minėtas 69 išnašoje, 43 punktas); 2009 m. birželio 18 d. Sprendimas Aberdeen Property Fininvest Alpha (C-303/07, Rink. p. I-0000, 72 punktas); šiuo klausimu jau ir ankstesnis 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas de Lasteyrie du Saillant (C-9/02, Rink. p. I-2409, 67 punktas).

71 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 88 punktą.

72 – Dėl abstraktaus ir netiesioginio ryšio kriterijaus žr. sprendimą Jundt (minėtas 16 išnašoje, 70 punktas); sprendimą Eurowings (minėtas 23 išnašoje, 42 punktas) ir sprendimą Komisija prieš Italiją (minėtas 20 išnašoje, 24 punktas).

73 – Prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėta Deklaracija Nr. 30 (OL C 340, p. 136).

74 – Invaziniai augalai ir invaziniai gyvūnai – tai gyvūnų arba augalų rūšys, kurias sąmoningai ar nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiogiai žmonės perneša į teritorijas, kuriose jos natūraliomis sąlygomis neaptinkamos.

75 – Pagal EB 4 straipsnio 1 dalį ir 98 straipsnį valstybių narių ir Bendrijos ekonominė politika turi būti grindžiama atviros rinkos ekonomikos principu. Šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą CIF (C-198/01, Rink. p. I-8055, 47 punktas).

76 – Žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimą Verkooijen (C-35/98, Rink. p. I-4071, 48 punktas) ir Sprendimą Komisija prieš Italiją (minėtas 20 išnašoje, 22 punktas); taip pat būtent dėl laisvės teikti paslaugas žr. sprendimą SETTG (minėtas 29 išnašoje, 23 punktas) ir sprendimą Kohll (minėtas 43 išnašoje, 41 punktas).

77 – Šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 15 d. Sprendimą Bidar (C-209/03, Rink. p. I-2119, 56 ir 57, 59 ir 60 punktai); 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Geven (C-213/05, Rink. p. I-6347, 29 ir 30 punktai); 2007 m. spalio 23 d. Sprendimą Morgan ir Bucher (C-11/06 ir C-12/06, Rink. p. I-9161, 43 punktas) ir 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimą Nerkowska (C-499/06, Rink. p. I-3993, 37–39 punktai); toliau žr. mano 2006 m. kovo 30 d. išvadą byloje Tas-Hagen ir Tas (C-192/05, Rink. p. I-10451, 60–63 punktai) ir 2009 m. balandžio 30 d. generalinio advokato J. Mazák išvadą byloje Gottwald (C-103/08, dar nagrinėjama Teisingumo Teisme, 58–72 punktai).

78 – Dėl apribojimų įkurti antrinius būstus žr. 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Burtscher (C-213/04, Rink. p. I-10309, ypač 46 punktas).

79 – 1974 m. balandžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (167/73, Rink. p. 359, 24-32 punktai) ir 1986 m. balandžio 30 d. Sprendimas Asjes ir kt. (209/84 iki 213/84, Rink. p. 1425, 44 ir 45 punktai).

80 – 1977 m. kovo 22 d. Sprendimas Steinike & Weinlig (78/76, Rink. p. 595, 9 punktas); 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon (C-354/90, Rink. p. I-5505, toliau–„Saumon“, 14 punktas); 2006 m. spalio 5 d. Sprendimas Transalpine Ölleitung in Österreich (C-368/04, Rink. p. I-9957, 38 punktas); 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Lucchini (C-119/05, Rink. p. I-6199, 51, 52 ir 62 punktai) ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Régie Networks (C-333/07, Rink. p. I-0000, 94 punkto paskutinio sakinio antra dalis ir 125 punktas).

81 – Šiuo klausimu žr. 80 išnašoje minėtą sprendimą Steinike & Weinlig (14 punktas), sprendimą Saumon (10 punktas) ir sprendimą Lucchini (50 punktas).

82 – Todėl Teisingumo Teismas plačiai apibrėžia nacionalinių teismų kompetenciją ir, pavyzdžiui, sprendime Lucchini (minėtas 80 išnašoje, 50 punkto 1 sakinys) vartoja sąvoką „ypač“.

83 – Sprendimas Saumon (minėtas 80 išnašoje, 17 punktas); 2005 m. spalio 27 d. Sprendimas Distribution Casino France ir kt. (C-266/04 iki C-270/04, C-276/04 ir C-321/04 iki C-325/04, Rink. p. I-9481, 30 punktas); 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C-526/04, Rink. p. I-7529, 29 punktas) ir sprendimas Transalpine Ölleitung in Österreich (minėtas 80 išnašoje, 40 punktas); taip pat žr. neteisėtos valstybės pagalbos apibrėžimą 1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio 1 dalies f punkte.

84 – 2008 m. vasario 12 d. Sprendimas Centre d’exportation du livre français (C-199/06, Rink. p. I-469, 40 ir 41 punktai).

85 – 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, toliau – „Altmark Trans“, 74 punktas); 2006 m. kovo 23 d. Sprendimas Enirisorse (C-237/04, Rink. p. I-2843, 38 punktas); sprendimas UTECA (minėtas 48 išnašoje, 42 punktas) ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas Bouygues ir kt. prieš Komisiją (C-431/07 P, Rink. p. I-0000, 101 punktas); šiuo klausimu žr. ir 1990 m. kovo 21 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją ( C-142/87, Rink. p. I-959, toliau – „Tubemeuse“, 25 punktas).

86 – Sprendimas Altmark Trans (minėtas 85 išnašoje, 75 punktas); sprendimas Enirisorse (minėtas 85 išnašoje, 39 punktas); sprendimas UTECA (minėtas 48 išnašoje, 42 punktas) ir sprendimas Bouygues ir kt. prieš Komisiją (minėtas 85 išnašoje, 102 punktas). Šiuo klausimu, nors ir su kai kuriais formulavimo niuansais, žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimą Air Liquide Industries Belgium (C-393/04 ir C-41/05, Rink. p. I-5293, 28 punktas).

87 – Jau 1974 m. liepos 2 d. Sprendime Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 28 punktas) buvo išaiškinta, kad priemonė negali nepatekti į EB 87 straipsnio (buvęs EEB 92 straipsnis) taikymo sritį vien dėl galimybės, kad ji yra mokestinio pobūdžio. Be to, žr., pavyzdžiui, 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C-156/98, Rink. p. I-6857, 26 punktas), 2005 m. kovo 3 d. Sprendimą Heiser (C-172/03, Rink. p. I-1627, 27–58 punktai); 2006 m. birželio 22 d. Sprendimą Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (C-182/03 ir C-217/03, Rink. p. I-5479, 86 punktas) ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą British Aggregates prieš Komisiją (C-487/06 P, Rink. p. I-0000, ypač 92 punktas).

88 – Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 25 punktas); sprendimas Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 86 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C-526/04, Rink. p. I-7529, 33–35 punktai). Tuo pačiu klausimu žr. ir 1994 m. kovo 15 d. Sprendimą Banco Exterior de España (C-387/92, Rink. P. I-877, 13 punktas).

89 – Sprendimas Banco Exterior de España (minėtas 88 išnašoje, 14 punktas) ir sprendimas Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 87 punktas). Tuo pačiu klausimu žr. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 26 punktas).

90 – Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 89 punkto paskutinis sakinys).

91 – Sprendimas Banco Exterior de España (minėtas 88 išnašoje, 14 punktas); 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-6/97, Rink. p. I-2981, 16 punktas); 1999 m. birželio 17 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją („Maribel“, C-75/97, Rink. p. I-3671, 23 ir 24 punktai) ir Sprendimas Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 87 punktas).

92 – 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ferring (C-53/00, Rink. p. I-9067, 20 punktas); sprendimas Laboratoires Boiron (minėtas 88 išnašoje, 34 punktas) ir sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 89 punktas).

93 – 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-66/02, Rink. p. I-10901, 94 punktas); 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (C-88/03, Rink. p. I-7115, 52 punktas) ir sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 82 punktas).

94 – Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 57 ir 58 bei 60 ir 61 punktai) ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas UGT-Rioja ir kt. (C-428/06, Rink. p. I-0000, ypač 47 ir 48 punktai).

95 – Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 55, 60 ir 62 punktai). Šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 14 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (248/84, Rink. p. 4013, 17 punktas).

96 – Sprendimas Adria-Wien Pipeline (minėtas 13 išnašoje, 41 punktas); sprendimas Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 54 punktas); sprendimas UGT-Rioja ir kt. (minėtas 94 išnašoje, 46 punktas) ir sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 82 punktas).

97 – Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 52 punktas); taip pat nuo sprendimo Italija prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 33 punktas) priėmimo nusistovėjusi teismų praktika, pvz., sprendimas Adria-Wien Pipeline (minėtas 13 išnašoje, 42 punktas); sprendimas Ferring (minėtas 92 išnašoje, 17 punktas); 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas AEM ir AEM Torino (C-128/03 ir C-129/03, Rink. p. I-2861, 39 punktas); 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Unicredito Italiano (C-148/04, Rink. p. I-11137, 51 punktas) ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. (C-222/04, Rink. p. I-289, 137 ir 138 punktai).

98 – Žr. šios išvados 62– 67 punktus.

99 – Žr. šios išvados 73 ir 81 punktus.

100 – Žr. šios išvados 71–77 punktus. Tuo pačiu klausimu žr. sprendimą Adria-Wien Pipeline (minėtas 13 išnašoje, 52 punktas).

101 – Konkrečiau kalbant, žr. šios išvados 78–90 ir 98–102  punktus.

102 – Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 84 ir 86 punktai). Ta pačia prasme dėl socialinio pobūdžio priemonių žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C-241/94, Rink. p. I-4551, 21 punktas); 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C-342/96, Rink. p. I-2459, 23 punktas) ir sprendimą Maribel (minėtas 91 išnašoje, 25 punktas).

103 – 1996 m. vasario 29 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C-56/93, Rink. p. I-723, 79 punktas), sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (minėtas 102 išnašoje, 20 punktas), sprendimas Maribel (minėtas 91 išnašoje, 25 punktas) ir sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 85, 87 ir 89 punktai).

104 – Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 92 punktas).

105 – Žr. šiuo aspektu mano 2008 m. birželio 26 d. Išvadą byloje Régie Networks (sprendimas minėtas 80 išnašoje, 97 ir 117 punktai).

106 – Šiuo klausimu žr. 80 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

107 – Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (minėtas 95 išnašoje, 17 punktas) ir sprendimas Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 55 punktas).

108 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 126 punktą ir 88 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

109 – Šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 17 d. Sprendimą Sloman Neptun (C-72/91 ir C-73/91, Rink. p. I-887, 21 punktas); 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Ecotrade (C-200/97, Rink. p. I-7907, 35 punktas); 1999 m. birželio 17 d. Sprendimą Piaggio (C-295/97, Rink. p. I-3735, 35 punktas) ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Pearle ir kt. (C-345/02, Rink. p. I-7139, 36 punktas).

110 – Dėl atsisakymo mokestinių įplaukų, kaip finansavimo valstybės ištekliais, žr. sprendimą Vokietija prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje 26 ir 28 punktai). Šiuo klausimu taip pat žr. sprendimą Banco Exterior de España (minėtas 88 išnašoje, 14 punktas); sprendimą Italija prieš Komisiją (minėtas 91 išnašoje, 16 punktas) ir sprendimą Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 87 punktas).

111 – Sprendimas Italija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 111 punktas); sprendimas Cassa di Risparmio di Firenze (minėtas 97 išnašoje, 140 punktas) ir 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją ir WAM (C-494/06 P, Rink. p. I-0000, 50 punktas).

112 – Sprendimas Tubemeuse (minėtas 85 išnašoje, 43 punktas); sprendimas Altmark Trans (minėtas 85 išnašoje, 81 punktas); sprendimas Heiser (minėtas 87 išnašoje, 32 ir 33 punktai) ir sprendimas Air Liquide Industries Belgium (minėtas 86 išnašoje, 36 punktas).

113 – Sprendimas Komisija prieš Italiją ir WAM (minėtas 111 išnašoje, 51 punktas). Šiuo klausimu žr. sprendimą Heiser (minėtas 87 išnašoje, 35 punktas) ir sprendimą Portugalija prieš Komisiją (minėtas 93 išnašoje, 91 punktas).

114 – Žr. šios išvados 48–53 punktus, o dėl tarpvalstybinio elemento – 40-45 punktus.

115 – Šiuo klausimu žr. 111 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

116 – Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (minėtas 87 išnašoje, 30 punktas); sprendimas Heiser (minėtas 87 išnašoje, 55 punktas) ir sprendimas Komisija prieš Italiją ir WAM (minėtas 111 išnašoje, 54 punktas).

117 – Sprendimas Komisija prieš Italiją ir WAM (minėtas 111 išnašoje, 58 punktas).

118 – Šiuo klausimu detaliau žr. šios išvados 14 punkte cituotą Regiono įstatymo Nr. 4/2006 4 straipsnio 5 dalį, skaitomą kartu su šio straipsnio 4 dalimi.

119 – Papildomai žr. šios išvados 52 ir 53 punktus.

120 – Žr. šios išvados 83–88 ir 98–102 punktus.