Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. sausio 30 d. (*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Apribojimai – Kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektams (KIPVPS) išmokėtų dividendų apmokestinimas – Išskaityto dividendų mokesčio grąžinimas – Sąlygos – Objektyvūs diferencijavimo kriterijai – Kriterijai, kurie dėl savo pobūdžio arba de facto yra palankūs mokesčių mokėtojams rezidentams“

Byloje C-156/17

dėl 2017 m. kovo 3 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. kovo 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Köln-Aktienfonds Deka

prieš

Staatssecretaris van Finaciën,

dalyvaujant:

Nederlandse Orde van Belastingadviseurs,

Loyens en Loeff NV,

TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. G. Xuereb (pranešėjas), teisėjai T. von Danwitz ir C. Vajda,

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. gegužės 22 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Köln-Aktienfonds Deka, atstovaujamo partnerio R. van der Jagt,

–        Nederlandse Orde van Belastingadviseurs, atstovaujamo F. R. Herreveld ir J. J. A. M. Korving,

–        Loyens en Loeff NV, atstovaujamos advokato A. C. Breuer ir mokesčių konsultanto S. Daniëls,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–        Vokietijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir R. Kanitz, vėliau – J. Möller ir R. Kanitz

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir N. Gossement,

susipažinęs su 2019 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 63 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Köln-Aktienfonds Deka (toliau – KA Deka) ir Staatssecretaris van Financiën (Valstybės finansų sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl dividendų mokesčio, kuris 2002/2003–2007/2008 finansiniais metais buvo išskaitytas KA Deka iš dividendų, gautų už turėtas Nyderlandų bendrovių akcijas, grąžinimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Remiantis 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (OL L 1985, 375, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 139) 4 konstatuojamąja dalimi, šia direktyva siekta, kad būtų nustatytos bendrosios pagrindinės valstybėse narėse įsikūrusių kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų (KIPVPS) licencijavimo, priežiūros, struktūros ir veiklos bei informacijos, kurią jos turi skelbti, taisyklės. Direktyva 85/611 buvo kelis kartus iš dalies keista, o vėliau, nuo 2011 m. liepos 1 d., panaikinta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (OL L 302, 2009, p. 32), kuria ji buvo išdėstyta nauja redakcija.

 Nyderlandų teisė

4        Nyderlandų tvarka dėl apmokestinamųjų kolektyvinio investavimo subjektų (toliau – AKIS) siekiama leisti fiziniams asmenims, ypač smulkiesiems indėlininkams, kolektyviai investuoti į tam tikros rūšies turtą. Šios tvarkos tikslas yra suderinti mokestinį vertinimą, taikytiną asmenims, investuojantiems per AKIS, ir asmenims, kurie investuoja individualiai.

5        Šiuo tikslu AKIS yra apmokestinami nuliniu pelno mokesčio tarifu. Jiems taip pat suteikiama teisė susigrąžinti dividendų mokestį, išskaitytą iš Nyderlanduose gautų dividendų. Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Wet op de dividendbelasting 1965 (1965 m. Dividendų mokesčio įstatymas) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Bendrovė, kuri laikoma investavimo subjektu pelno mokesčio taikymo tikslais, gali prašyti inspektoriaus priimti sprendimą (šis gali būti apskųstas), kuriuo jai būtų suteikiama teisė susigrąžinti per kalendorinius metus išskaitytą dividendų mokestį <...>.“

6        AKIS taip pat turi teisę gauti kompensaciją už jų sumokėtą mokestį prie šaltinio, apskaičiuotą už investicinius produktus užsienyje.

7        Skirstydami dividendus AKIS privalo iš dividendų gavėjo išskaityti Nyderlandų dividendų mokestį.

8        AKIS tvarka iš esmės yra nustatyta Wet op de vennootschapsbelasting 1969 (1969 m. Pelno mokesčio įstatymas) 28 straipsnyje, kuriame įtvirtintos sąlygos, kurias turi įvykdyti investavimo subjektas tam, kad galėtų būti laikomas AKIS.

9        Viena iš šių sąlygų yra investavimo subjekto pareiga paskirstyti savo akcininkams ar dalyviams pajamas, gautas per tam tikrą laikotarpį. Taigi 1969 m. Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad bendrai taikomame nutarime apibrėžta pelno dalis akcininkams ir kapitalo dalių sertifikatų turėtojams išmokama per aštuonis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos ir kad mokėtinas pelnas yra paskirstomas po lygiai akcijoms ir kapitalo dalių sertifikatams.

10      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, remiantis Besluit beleggingsinstellingen (Kolektyvinio investavimo subjektų nutarimas (Stb. 1970, Nr. 190) su pakeitimais, padarytais 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimu (Stbl. 2007, Nr. 573)) (toliau – Kolektyvinio investavimo subjektų nutarimas), siekiant nustatyti investavimo subjekto paskirstytiną pelną atsižvelgiama į neatskaitytinas sumas. Be to, AKIS gali sudaryti reinvestavimo rezervą ir grynųjų pinigų rezervą jo paskirstomoms sumoms suapvalinti.

11      Investavimo subjekto akcininkų pobūdis taip pat yra viena iš sąlygų, leidžiančių minėtą subjektą priskirti prie AKIS, nes AKIS tvarką turi naudoti tik investuotojai, kuriems ji skirta.

12      Su akcininkais susijusios sąlygos 2002–2006 m. buvo reglamentuotos 1969 m. Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies c–g punktuose. Šiose nuostatose investavimo subjektai, kurių akcijas arba kapitalo dalis turėjo plačioji visuomenė, yra atskirti nuo kitų investavimo subjektų, kuriems buvo taikomos griežtesnės sąlygos. Šių subjektų atskyrimas buvo grindžiamas tuo, ar jų akcijos ar kapitalo dalių sertifikatai buvo oficialiai įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus ar ne.

13      Investavimo subjektui, kurio akcijos ar kapitalo dalys buvo įtrauktos į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašą, iš esmės nebuvo taikoma AKIS tvarka, jeigu 45 % ar daugiau jo akcijų ar kapitalo dalių priklausė pelno mokesčiu apmokestinamam subjektui (o ne AKIS, kurio akcijos ar kapitalo dalys buvo įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus) arba subjektui, už kurį pelno mokestį sumokėjo jo akcininkai ar dalyviai. Be to, AKIS tvarka negalėjo būti taikoma investavimo subjektui, kurio bent 25 % akcijų ar kapitalo dalių priklausė vienam fiziniam asmeniui.

14      Investavimo subjektui, kurio akcijos ar kapitalo dalys nebuvo įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus, buvo taikomos griežtesnės sąlygos, ir tam, kad jis galėtų pasinaudoti AKIS tvarka, bent 75 % jo akcijų arba kapitalo dalių iš esmės turėjo priklausyti fiziniams asmenims, pelno mokesčiu neapmokestinamiems subjektams, pavyzdžiui, pensijų fondams ir labdaros organizacijoms, ar kitiems AKIS. Investavimo subjektas negalėjo pasinaudoti AKIS tvarka, jei vienas ar keli fiziniai asmenys valdė ne mažiau kaip 5 % šio subjekto akcijų ar kapitalo dalių. Jeigu investicinis fondas turėjo leidimą, išduotą pagal 1990 m. birželio 27 d. Wet houdende bepalingen inzake het toezicht op beleggingsinstellingen (Investicinių fondų priežiūros įstatymas) (Stb., 1990, Nr. 380), vietoj minėto draudimo galiodavo taisyklė, kad joks fizinis asmuo neturi teisės turėti 25 % ar daugiau subjekto akcijų.

15      Po teisės aktų atliktų pakeitimų, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d., tam, kad investavimo subjektas galėtų pasinaudoti AKIS tvarka, jo akcijomis ar kapitalo dalimis turi būti leidžiama prekiauti finansinių priemonių rinkoje, kaip numatyta 2006 m. rugsėjo 28 d. Wet houdende regels met betrekking tot de financiële markten en het toezicht daarop (Finansų rinkų ir jų priežiūros įstatymas) (Stb., 2006, Nr. 475), arba fondas ar jo valdytojas turi turėti leidimą pagal šio įstatymo 2:65 straipsnį arba neprivalo jo turėti pagal šio įstatymo 2:66 straipsnio 3 dalį.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16      KA Deka yra Vokietijoje pagal Vokietijos teisę įsteigtas investicinis fondas (Publikums-Sondervermögen). Jis yra KIPVPS, kaip tai suprantama pagal direktyvas 85/611 ir 2009/65, yra atviras ir įtrauktas į biržos prekybos sąrašus, neturi juridinio asmens statuso ir yra atleistas nuo pelno mokesčio Vokietijoje. Jis investuoja privačių asmenų vardu. Jo akcijų kaina užfiksuota Vokietijos vertybinių popierių biržoje, tačiau prekyba akcijomis vyksta per vadinamąją „visuotinio srauto“ (anglų k. global stream system) sistemą.

17      Laikotarpiu nuo 2002–2003 iki 2007–2008 finansinių metų KA Deka gavo dividendų iš Nyderlanduose įsteigtų bendrovių, kurių akcijas jis valdė. Šie dividendai buvo apmokestinti 15 % mokesčiu prie šaltinio vadovaujantis 1959 m. birželio 16 d. Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos sudaryta sutartimi dėl pajamų, turto ir kitų mokesčių dvigubo apmokestinimo išvengimo ir kitų mokestinių klausimų reglamentavimo (Trb. 1959, 85), iš dalies pakeista 2004 m. birželio 4 d. Trečiuoju papildomu protokolu (Trb. 2004, 185) (toliau – Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federalinės Respublikos sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo). KA Deka, priešingai nei Nyderlanduose įsteigtas investicinis fondas, atitinkantis sąlygas, leidžiančias jį laikyti AKIS, negalėjo pasinaudoti minėto mokesčio susigrąžinimu pagal 1965 m. Dividendų mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalį.

18      Nyderlanduose KA Deka netaikoma pareiga privalomai išskaityti mokestį už dividendus, kuriuos ji pati paskirstė.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Vokietijos mokesčių teisės normas privatūs asmenys, investavę į bendrąjį investicinį fondą, laikomi turinčiais teisę gauti teoriškai minimalią dividendų sumą. Todėl sumos, kurios apmokestinamos papildomai prie faktiškai išmokėtos sumos, vadinamos „paskirstytajam pelnui prilyginamomis pajamomis“ (vokiečių k. ausschüttungsgleiche Erträge). Pagrindinėje byloje nagrinėjamais metais Vokietijos privatūs asmenys, investavę į tokius fondus, buvo atleisti nuo mokesčių, taikant atleidimą pusei jų mokesčio bazės, atitinkančios faktiškai paskirstytą pelną su galimomis „paskirstytajam pelnui prilyginamomis pajamomis“.

20      Iki 2004 m. pagal Vokietijos teisės aktus šiems privatiems asmenims buvo leidžiama iš Vokietijos mokesčio, išskaityto iš pusės apmokestinamosios mokesčio bazės, atskaityti visą Nyderlanduose išskaitytą bendrajam investiciniam fondui taikomą dividendų mokestį. Pakeitus Vokietijos teisės aktus, ši atskaitymo galimybė 2004–2008 m. buvo taikoma tik pusei Nyderlandų mokesčio prie pajamų šaltinio, todėl toks atskaitymas nebebuvo galimas tuo atveju, jei bendrasis investicinis fondas nuspręsdavo iš pelno atskaityti užsienyje išskaitytą mokestį prie pajamų šaltinio.

21      KA Deka paprašė Nyderlandų mokesčių administratoriaus grąžinti dividendų mokestį, išskaitytą iš dividendų, gautų iš Nyderlandų bendrovių laikotarpiu nuo 2002–2003 iki 2007–2008 finansinių metų.

22      Kadangi Inspecteur van de Belastingdienst (mokesčių inspekcija, toliau – inspekcija) atmetė šį prašymą, KA Deka kreipėsi į Rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelandijos ir Vakarų Brabanto apylinkės teismas, Nyderlandai), kad šis priimtų sprendimą dėl mokesčių inspektoriaus sprendimo teisėtumo. Tame teisme KA Deka teigė, kad gali būti prilygintas Nyderlanduose įsteigtam investiciniam fondui, turinčiam AKIS statusą, numatytą 1969 m. Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnyje, todėl turi teisę susigrąžinti dividendų mokestį pagal EB 56 straipsnį (dabar – SESV 63 straipsnis).

23      Rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelandijos ir Vakarų Brabanto apylinkės teismas), abejodamas, ar KA Deka buvo objektyviai panašus į AKIS pagal Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nustatytus šių fondų palyginimo kriterijus, ir dėl didelio bylų, kuriose galėtų kilti klausimai, analogiški nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, skaičiaus nusprendė pateikti šiam teismui penkis prejudicinius klausimus.

24      Pirmiausia Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) konstatuoja, kad KA Deka gali būti laikomas AKIS ir šiuo aspektu yra objektyviai panašus į Nyderlanduose įsteigtą AKIS. Šis teismas patikslina, kad nors Nyderlanduose įsteigtas AKIS turėjo teisę į KA Deka prašomą dividendų mokesčio grąžinimą, pastarasis negali pasinaudoti teise į dividendų mokesčio grąžinimą nei remdamasis Nyderlandų teisės aktais, nei Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federalinės Respublikos sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

25      Manydamas, kad gali likti pagrįstų abejonių dėl atsakymų į Rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelandijos ir Vakarų Brabanto apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktus klausimus, Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar EB 56 straipsniui (dabar – SESV 63 straipsnis) prieštarauja tokia tvarka, kad ne Nyderlanduose įsteigtam investiciniam fondui Nyderlandų dividendų mokestis, išskaitytas iš dividendų, kuriuos jis gavo iš Nyderlanduose įsteigtų bendrovių, nėra grąžinamas dėl to, kad jis neprivalo išskaityti Nyderlandų dividendų mokesčio, o Nyderlanduose įsteigtam apmokestinamajam investavimo subjektui, kuris išskaitydamas Nyderlandų dividendų mokestį kasmet savo investicinių vienetų turėtojams ar dalyviams paskirsto investicijų grąžą, dividendų mokestis yra grąžinamas?

2.      Ar EB 56 straipsniui (dabar – SESV 63 straipsnis) prieštarauja tokia tvarka, kad ne Nyderlanduose įsteigtam investiciniam fondui Nyderlandų dividendų mokestis, išskaitytas iš dividendų, kuriuos jis gavo iš Nyderlanduose įsteigtų bendrovių, nėra grąžinamas dėl to, kad jis neįrodo, jog jo investicinių vienetų turėtojai ar dalyviai atitinka Nyderlandų teisės aktuose nustatytas sąlygas?

3.      Ar EB 56 straipsniui (dabar – SESV 63 straipsnis) prieštarauja tokia tvarka, kad ne Nyderlanduose įsteigtam investiciniam fondui Nyderlandų dividendų mokestis, išskaitytas iš dividendų, kuriuos jis gavo iš Nyderlanduose įsteigtų bendrovių, nėra grąžinamas dėl to, kad jis visos investicijų grąžos savo investicinių vienetų turėtojams ar dalyviams nepaskirsto kasmet ne vėliau kaip aštuntą mėnesį po finansinių metų pabaigos, net jeigu toje valstybėje, kurioje jis yra įsisteigęs, pagal ten galiojančius teisės aktus jo investicijų grąža, jeigu ji nebuvo paskirstyta: a) laikoma paskirstyta; ir (arba) b) toje valstybėje, kurioje jis yra įsisteigęs, investicinių vienetų turėtojai ar dalyviai apmokestinami taip, tarsi jiems pelnas būtų buvęs paskirstytas, o Nyderlanduose įsteigtam apmokestinamajam investavimo subjektui, kuris išskaitydamas Nyderlandų dividendų mokestį kasmet savo investicinių vienetų turėtojams ar dalyviams paskirsto visą investicijų grąžą, dividendų mokestis yra grąžinamas?“

 Procesas Teisingumo Teisme

26      2017 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu ši byla buvo sujungta su byla C-157/17, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

27      Paskelbus 2018 m. birželio 21 d. Sprendimą Fidelity Funds ir kt. (C-480/16, EU:C:2018:480), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2018 m. gruodžio 3 d. raštu informavo Teisingumo Teismą, kad nori atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-157/17 ir pirmąjį klausimą, pateiktą byloje C-156/17, tačiau palieka byloje C-156/17 pateiktus antrąjį ir trečiąjį klausimus.

28      2018 m. gruodžio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu byla C-156/17 buvo atskirta nuo bylos C-157/17, 2018 m. gruodžio 12 d. ši buvo išbraukta iš Teisingumo Teismo registro.

 Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

29      Po to, kai generalinis advokatas pateikė savo išvadą, 2019 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo KA Deka prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

30      Grįsdamas savo prašymą KA Deka tvirtina, kad generalinio advokato išvadoje yra netikslumų aiškinant 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) 7 straipsnio e punktą. Priešingai nei teigia generalinis advokatas savo išvados 79–81 punktuose, Direktyvos 95/46 7 straipsnio e punktas neturi tiesioginio horizontalaus veikimo, kuris leistų neviešajam subjektui prašyti asmens duomenų ar juos pateikti kitam neviešajam subjektui. Šis netikslumas gali turėti lemiamos įtakos Teisingumo Teismo sprendimui ir taip pateisinti žodinės proceso dalies atnaujinimą.

31      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys generalinio advokato motyvai (2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt., C-126/16, EU:C:2017:489, 31 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

32      Taip pat primintina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente bylos šalims ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C-106/16, EU:C:2017:804, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Todėl tokios šalies ar tokio suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C-106/16, EU:C:2017:804, 24 punktas ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C-214/16, EU:C:2017:914, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33      Darytina išvada, kad dėl to, jog KA Deka pateiktu prašymu atnaujinti žodinę proceso dalį siekiama leisti jam atsakyti į generalinio advokato išvadoje padarytas išvadas dėl Direktyvos 95/46 išaiškinimo, tokio prašymo negalima patenkinti.

34      Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

35      Tačiau šioje byloje Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, būtiną atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

36      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

37      Svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Nyderlanduose įsteigtų bendrovių dividendai, išmokėti šioje valstybėje narėje įsteigtiems gavėjams, apmokestinami dividendų mokesčiu. Kai, kaip pagrindinėje byloje, dividendų gavėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju Vokietijoje, šie dividendai gali būti apmokestinami Nyderlanduose taikant 15 % mokesčio tarifą pagal Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

38      Iš šiame sprendime pateiktos informacijos taip pat matyti, kad tik investiciniai fondai, kurie atitinka 1969 m. Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnyje nustatytas sąlygas tam, kad būtų laikomi AKIS, gali prašyti grąžinti jų sumokėtą dividendų mokestį ir jį susigrąžinti.

39      Toks grąžinimas netaikomas investiciniams fondams, kurie neįrodo, jog atitinka minėtas sąlygas, įskaitant fondus nerezidentus.

40      Taigi nors AKIS laikomiems fondams išmokėti dividendai nėra jų lygmeniu apmokestinami, dividendai, išmokėti kitiems subjektams, įskaitant kitose valstybėse narėse įsteigtus investicinius fondus, yra apmokestinami.

41      Iš to matyti, kad, kalbant apie gautus dividendus, AKIS sąlygas atitinkančiam investiciniam fondui taikomas palankesnis mokestinis vertinimas nei tas, kuris taikomas minėtų sąlygų neatitinkantiems investiciniams fondams, įskaitant investicinius fondus nerezidentus.

42      Šiuo klausimu primintina, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi Sąjungos teisės, turi nusistatyti paskirstyto pelno apmokestinimo sistemą ir šiuo tikslu apibrėžti mokesčio bazę ir mokesčio tarifą, kurie taikomi dividendus gavusiam akcininkui (žr., be kita ko, 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund, C-194/06, EU:C:2008:289, 30 punktą; 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C-284/09, EU:C:2011:670, 45 punktą ir 2016 m. birželio 30 d. Riskin ir Timmermans, C-176/15, EU:C:2016:488, 29 punktą).

43      Darytina išvada, kad valstybės narės, siekdamos skatinti naudotis kolektyvinio investavimo subjektais, gali laisvai numatyti specialią šiems subjektams ir jų gautiems dividendams taikomą apmokestinimo tvarką ir apibrėžti materialines ir formalias sąlygas, kurių turi būti laikomasi siekiant pasinaudoti tokia tvarka (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo van Caster, C-326/12, EU:C:2014:2269, 47 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Sauvage ir Lejeune, C-602/17, EU:C:2018:856, 34 punktą).

44      Be to, valstybių narių mokesčių autonomijos principui būdinga tai, kad šios valstybės narės nustato būtinus įrodymus, patvirtinančius, kad laikomasi tokiai tvarkai taikyti reikalingų sąlygų (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, EU:C:2011:438, 37 punktą; 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo van Caster, C-326/12, EU:C:2014:2269, 47 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Sauvage ir Lejeune, C-602/17, EU:C:2018:856, 34 punktą).

45      Vis dėlto valstybės narės turi įgyvendinti savo mokesčių autonomiją laikydamosi iš Sąjungos teisės kylančių reikalavimų, be kita ko, nustatytų Sutarties nuostatose dėl laisvo kapitalo judėjimo (2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, EU:C:2011:438, 38 punktas).

46      Taigi kolektyvinio investavimo subjektams taikomos tvarkos nustatymas, ypač sąlygų, reikalingų siekiant ta tvarka pasinaudoti, pobūdis ir šiuo tikslu pateiktini įrodymai neturi tapti laisvo kapitalo judėjimo apribojimu.

47      Į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į šiuos argumentus.

 Dėl antrojo klausimo

48      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, kad investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti dividendų mokesčio, išskaityto iš šioje valstybėje narėje įsteigtų subjektų gautų dividendų, dėl to, kad neįrodo, jog jo akcininkai ar dalyviai atitinka šiame teisės akte nustatytas sąlygas.

49      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tarp SESV 63 straipsnio 1 dalyje draudžiamų laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti nerezidentus investuoti tam tikroje valstybėje narėje arba šios valstybės narės rezidentus tai daryti kitose valstybėse (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company, C-190/12, EU:C:2014:249, 39 punktą ir 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sofina ir kt., C-575/17, EU:C:2018:943, 23 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

50      Todėl, pirma, reikia patikrinti, ar valstybės narės nustatytos sąlygos, susijusios su investicinio fondo akcininkais ar dalyviais ir nuo kurių priklauso šio fondo galimybė prašyti grąžinti jo sumokėtą dividendų mokestį, gali investicinį fondą nerezidentą atgrasyti nuo investavimo šioje valstybėje narėje. Antra, reikės išnagrinėti, ar įrodymai, kuriuos šiuo tikslu turi pateikti investiciniai fondai nerezidentai, gali juos atgrasyti nuo investavimo minėtoje valstybėje narėje.

51      Pirma, kalbant apie minėtas sąlygas, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2002–2006 m. su akcininkais susijusiose sąlygose buvo numatytos kapitalo dalių ribos, kurių neturėjo viršyti fondo akcijų ar kapitalo dalių sertifikatų turėtojai siekiant juos laikyti AKIS. Šios ribos skyrėsi priklausomai nuo to, ar fondo akcijos arba kapitalo dalių sertifikatai buvo oficialiai įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus ar ne.

52      Iš tiesų, kai fondo akcijos ar kapitalo dalių sertifikatai buvo oficialiai įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus, AKIS tvarka negalėjo būti taikoma fondams, kurių 45 % ar daugiau akcijų ar kapitalo dalių priklausė pelno mokesčiu apmokestinamam subjektui arba subjektui, už kurį pelno mokestį moka jo akcininkai ar dalyviai, taip pat fondams, kurių 25 % ar daugiau kapitalo dalių priklausė tik vienam fiziniam asmeniui. Tačiau kai fondo akcijos ar kapitalo dalių sertifikatai oficialiai nebuvo įtraukti į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus, bent 75 % šių akcijų ar kapitalo dalių turėjo priklausyti fiziniams asmenims, pelno mokesčiu neapmokestinamiems subjektams, pavyzdžiui, pensijų fondams, labdaros organizacijoms arba kitiems AKIS, o vienas fizinis asmuo nevaldė 5 % ar daugiau arba – kai subjektas turėjo pagal Įstatymą dėl investicinių fondų priežiūros nuostatų išduotą leidimą – 25 % ar daugiau kapitalo.

53      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, jog pagal nuo 2007 m. sausio 1 d. taikytinus nacionalinės teisės aktus tam, kad būtų galima pasinaudoti AKIS tvarka, investavimo subjekto akcijomis ar kapitalo dalimis turi būti leidžiama prekiauti finansinių priemonių rinkoje, kaip tai numatyta Finansų rinkų ir jų priežiūros įstatyme, arba fondas ar jo valdytojas turi turėti leidimą arba neprivalo jo turėti pagal minėtą įstatymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šiuo metu nesvarbu, ar investicinio fondo akcijos ar kapitalo dalys yra įtrauktos į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus.

54      Reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, taikytuose 2002–2006 m. laikotarpiu, kaip ir nuo 2007 m. sausio 1 d. taikytinuose teisės aktuose, nebuvo daroma skirtumo tarp investicinių fondų rezidentų ir investicinių fondų nerezidentų, taigi dividendų mokesčio grąžinimo sąlygos buvo vienodai taikomos šioms dviem fondų rūšims.

55      Tačiau nacionalinės teisės aktas, vienodai taikomas ūkio subjektams rezidentams ir ūkio subjektams nerezidentams, gali tapti laisvo kapitalo judėjimo apribojimu. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad net objektyviais kriterijais pagrįstas diferencijavimas faktiškai gali sudaryti nepalankias sąlygas tarpvalstybiniais atvejais (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Hervis Sport- és Divatkereskedelmi, C-385/12, EU:C:2014:47, 37–39 punktus).

56      Taip yra tuo atveju, kai pagal nacionalinės teisės aktą, kuris vienodai taikomas ūkio subjektams rezidentams ir nerezidentams, suteikiama mokesčio lengvata tik tais atvejais, kai ūkio subjektas įvykdo sąlygas ar pareigas, kurios dėl savo pobūdžio ar de facto yra būdingos nacionalinei rinkai, todėl tik nacionalinėje rinkoje veikiantys ūkio subjektai gali įvykdyti šias sąlygas ar pareigas, o panašūs ūkio subjektai nerezidentai paprastai jų neįvykdo (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo van Caster, C-326/12, EU:C:2014:2269, 36 ir 37 punktus ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Van der Weegen ir kt., C-580/15, EU:C:2017:429, 29 punktą).

57      Šiuo klausimu, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, taikytinais 2002–2006 m. laikotarpiu, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, apibendrintos šio sprendimo 52 punkte, matyti, kad investiciniai fondai, kurių akcijos ar kapitalo dalys nebuvo įtrauktos į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus, turėjo atitikti griežtesnes sąlygas nei investiciniai fondai, kurių akcijos ar kapitalo dalys buvo įtrauktos į šios vertybinių popierių biržos sąrašus.

58      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sąlygos, susijusios su akcininkais ir pagrįstos investicinių fondų akcijų ar kapitalo dalių įtraukimu į Amsterdamo vertybinių popierių biržos sąrašus, dėl savo pobūdžio ar de facto iš esmės negalėjo atitikti investiciniai fondai rezidentai, nors paprastai šios sąlygos neatitikdavo investiciniai fondai nerezidentai, kurių akcijos ir kapitalo dalys buvo įtrauktos ne į Amsterdamo vertybinių popierių biržos, o į kitos vertybinių popierių biržos sąrašus.

59      Kiek tai susiję su nuo 2007 m. sausio 1 d. taikytinais nacionalinės teisės aktais, iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, apibendrintos šio sprendimo 53 punkte, matyti, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti AKIS tvarka, investavimo subjekto akcijomis ar kapitalo dalimis turi būti leidžiama prekiauti finansinių priemonių rinkoje, kaip numatyta Finansų rinkų ir jų priežiūros įstatyme. Pagal šiuos teisės aktus ši tvarka taip pat taikoma fondui ar jo valdytojui, kuris turi leidimą arba neprivalo jo turėti pagal minėtą įstatymą.

60      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar minėtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas dėl jų pobūdžio ar de facto gali tenkinti iš esmės tik investiciniai fondai rezidentai ir ar investiciniams fondams nerezidentams, kurie tenkina panašias sąlygas jų įsisteigimo valstybėje narėje, de facto neužkertamas kelias pasinaudoti šia tvarka.

61      Antra, dėl įrodymų, kuriuos turi pateikti investiciniai fondai nerezidentai, siekdami patvirtinti, jog atitinka sąlygas, leidžiančias jiems pasinaudoti AKIS tvarka, taigi ir susigrąžinti jų sumokėtą dividendų mokestį, reikia priminti, kad valstybės narės mokesčių institucijos turi teisę reikalauti, jog mokesčių mokėtojas pateiktų įrodymų, kurių, kaip jos mano, reikia siekiant įvertinti, ar įvykdytos nagrinėjamuose teisės aktuose numatytos mokesčių lengvatos suteikimo sąlygos, vadinasi, išsiaiškinti, ar reikia suteikti šią lengvatą (2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen, C-436/08 ir C-437/08, EU:C:2011:61, 95 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Informacijos, kurią turi pateikti mokesčių mokėtojas, kad jam galėtų būti taikoma mokesčių lengvata, turinį, formą ir tikslumo laipsnį nustato tokią lengvatą suteikianti valstybė narė, kad paskui galėtų teisingai apmokestinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo van Caster, C-326/12, EU:C:2014:2269, 52 punktą).

62      Vis dėlto tam, kad mokesčių mokėtojui nerezidentui nebūtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti mokesčių lengvata, negalima reikalauti, kad jis pateiktų dokumentus, kurie visais atžvilgiais atitiktų šią lengvatą suteikiančios valstybės narės nacionalinės teisės aktuose numatytų pagrindžiančių dokumentų formą ir tikslumo lygį, jei, be to, šio mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai leidžia šiai valstybei narei aiškiai ir tiksliai patikrinti, ar įvykdytos nagrinėjamos mokesčių lengvatos gavimo sąlygos (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, EU:C:2011:438, 46 punktą). Iš tiesų, kaip savo išvados 72 punkte pažymėjo generalinis advokatas, mokesčių mokėtojams nerezidentams negali būti užkrauta pernelyg didelė administracinė našta, dėl kurios jie faktiškai negalėtų pasinaudoti mokesčių lengvata.

63      Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad KA Deka negali tenkinti su akcininkais susijusių sąlygų dėl pasirinktos prekybos akcijomis sistemos, kuria remiantis neleidžiama jam sužinoti, kas yra jo dalininkai.

64      Taigi atrodo, jog negalėjimas pateikti su akcininkais susijusias sąlygas patvirtinančių įrodymų kyla ne dėl reikalaujamos informacijos sudėtingumo, reikalaujamos įrodinėjimo priemonės ir net ne dėl teisinio negalėjimo rinkti minėtus duomenis atsižvelgiant į duomenų apsaugos teisės aktus, įgyvendinančius Direktyvą 95/46, o dėl aptariamo fondo pasirinkto prekybos investiciniais vienetais modelio.

65      Šiomis aplinkybėmis neadekvatus informacijos kiekis, kurį gauna ūkio subjektas, nėra problema, kurią turėtų išspręsti atitinkama valstybė narė (žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen, C-436/08 ir C-437/08, EU:C:2011:61, 98 punktą ir 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, EU:C:2011:438, 48 punktą).

66      Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjami reikalavimai pateikti įrodymų taip pat taikomi investiciniams fondams rezidentams, pasirinkusiems prekybos investiciniais vienetais sistemą, analogišką tai, kurią taiko KA Deka pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsisakymas leisti investiciniam fondui nerezidentui susigrąžinti jo sumokėtą dividendų mokestį dėl to, kad jis negalėjo pakankamai įrodyti, jog atitinka šias sąlygas, nėra nepalankus investicinių fondų nerezidentų vertinimas.

67      Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, kad investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti dividendų mokesčio, išskaityto iš šioje valstybėje narėje įsteigtų subjektų gautų dividendų, dėl to, kad neįrodo, jog jo akcininkai ar dalyviai atitinka šiame teisės akte nustatytas sąlygas, jeigu šios sąlygos iš tikrųjų nėra nepalankios investiciniams fondams nerezidentams ir jeigu mokesčių institucijos reikalauja, kad investiciniai fondai rezidentai taip pat pateiktų įrodymų, jog laikomasi minėtų sąlygų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl trečiojo klausimo

68      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, jog investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti šioje valstybėje narėje sumokėto dividendų mokesčio dėl to, kad jis neatitinka tokiam grąžinimui taikomų sąlygų, t. y. jis visos investicijų grąžos savo akcininkams ar dalyviams nepaskirsto kasmet ne vėliau kaip aštuntą mėnesį po finansinių metų pabaigos, net jeigu toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, pagal ten galiojančius teisės aktus jo investicijų grąža, kuri nebuvo paskirstyta, laikoma paskirstyta arba toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, akcininkai ar dalyviai apmokestinami taip, tarsi jiems pelnas būtų buvęs paskirstytas.

69      Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, dividendų mokesčio grąžinimo sąlyga, susijusi su fondo pelno perskirstymu, yra suformuluota bendrai ir nedaromas skirtumas tarp investicinių fondų rezidentų ir investicinių fondų nerezidentų. Iš tiesų tiek investiciniai fondai rezidentai, tiek investiciniai fondai nerezidentai turi įvykdyti šią sąlygą, kad galėtų susigrąžinti sumokėtą dividendų mokestį.

70      Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 55 ir 56 punktuose primintą jurisprudenciją, reikia patikrinti, ar šios sąlygos, nors ir taikomos vienodai, de facto negali lemti nepalankaus požiūrio į investicinius fondus nerezidentus.

71      Kaip priminta šio sprendimo 43 punkte, nesant suderinimo Europos Sąjungos lygiu, kiekviena valstybė narė gali laisvai nustatyti, ar, siekdama skatinti naudotis kolektyvinio investavimo subjektais, numatys specialią šiems subjektams ir jų gautiems dividendams taikomą apmokestinimo tvarką, taip pat apibrėžti materialines ir formalias sąlygas, kurių turi būti laikomasi siekiant pasinaudoti tokia tvarka. Todėl tokios tvarkos sąlygos neišvengiamai yra būdingos kiekvienai valstybei narei ir skiriasi tarp valstybių narių.

72      Be to, laisvas kapitalo judėjimas negali būti suprantamas taip, jog valstybė narė savo mokesčių teisės nuostatas privalo sieti su kitos valstybės nuostatomis, kad visais atvejais būtų užtikrintas apmokestinimas, naikinantis skirtumus, kurių atsiranda dėl nacionalinės mokesčių teisės aktų, nes mokesčių mokėtojo priimami sprendimai dėl investicijų užsienyje gali tam tikrais atvejais būti daugiau ar mažiau palankūs arba nepalankūs tokiam mokesčių mokėtojui (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K, C-322/11, EU:C:2013:716, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73      Vis dėlto tai, kad galimybė susigrąžinti mokestį prie šaltinio priklauso nuo griežto nacionalinės teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, neatsižvelgiant į teisines sąlygas, kurios taikomos investiciniams fondams nerezidentams jų įsisteigimo valstybėje, reikštų, kad galimybė pasinaudoti dividendų mokesčio lengvata suteikiama tik investiciniams fondams rezidentams. Iš tiesų, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, investiciniai fondai rezidentai paprastai gali atitikti visas jų įsisteigimo valstybės teisės aktuose nustatytas sąlygas, o investiciniai fondai nerezidentai paprastai gali atitikti tik jų įsisteigimo valstybės narės nustatytas sąlygas.

74      Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad investiciniai fondai nerezidentai, kurie dėl jų įsisteigimo valstybėje galiojančių teisės aktų neatitinka visų valstybės narės, kuri suteikia nagrinėjamą mokesčių lengvatą, nustatytų sąlygų, vis dėlto yra iš esmės panašioje padėtyje kaip tokias sąlygas atitinkantys investiciniai fondai rezidentai.

75      Taigi tam, kad dėl valstybės narės teisės aktuose numatytų sąlygų, kurios vienodai taikomos investiciniams fondams rezidentams ir nerezidentams, faktiškai nebūtų nepalankaus požiūrio į investicinius fondus nerezidentus, šiems turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jų padėtis, be kita ko, dėl jų įsisteigimo valstybėje galiojančių teisės aktų yra panaši į šias sąlygas atitinkančius investicinius fondus rezidentus.

76      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad klausimas, ar tarpvalstybinė situacija yra panaši į vidaus situaciją, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama aptariamomis nacionalinės teisės nuostatomis, jų dalyką ir turinį (žr., be kita ko, 2016 m. birželio 2 d. Sprendimo Pensioenfonds Metaal en Techniek, C-252/14, EU:C:2016:402, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pelno perskirstymo sąlyga yra susijusi su AKIS tvarkos tikslu užtikrinti, kad investicijų, kurias privatus asmuo atlieka per investavimo subjektą, grąža būtų tokia pati, kaip ir asmeniškai atliktų investicijų grąža. Šiuo klausimu iš šios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas manė, jog labai svarbu, kad investavimo subjektai kuo greičiau pervestų investicijų pelną indėlininkams, kurių lėšas jie investavo.

78      Kalbant apie ryšį tarp pareigos perskirstyti pelną ir investuotojų apmokestinimo, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad dėl pareigos perskirstyti pelną reikėjo taikyti pajamų mokestį. Tačiau dėl to, kad 2001 m. buvo įvesta fiksuota metinė grąža, apskaičiuota privatiems asmenims, neatsižvelgiant į faktinę grąžą, kurią jie gavo iš savo akcijų ir kitų investicinių vienetų, ieškovė pagrindinėje byloje, įstojusios į bylą šalys ir Europos Komisija kelia klausimą dėl fondo pelno paskirstymo būtinybės tam, kad būtų pasiektas tiesioginių investicijų ir investicijų, atliktų tarpininkaujant investiciniam fondui, apmokestinimo neutralumo tikslas.

79      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę, atsižvelgdamas į visas pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokesčių teisės aktų nuostatas ir visą nacionalinę mokesčių sistemą, turi nustatyti pagrindinį tikslą, kuriuo grindžiama pelno perskirstymo sąlyga.

80      Jeigu ir paaiškėtų, kad siekiamas tikslas – užtikrinti, kad investuotojus, pasinaudojusius investicinio fondo paslaugomis, kuo greičiau pasiektų jų gautas pelną, investicinio fondo nerezidento, kuris nepaskirsto pajamų iš investicijų, net jei šios pajamos laikomos paskirstytomis, situacija nėra objektyviai panaši į investicinių fondų rezidentų, kurie savo pajamas paskirsto nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis, situaciją.

81      Atvirkščiai, jeigu siekiamas tikslas iš esmės yra pelno apmokestinimas investicinio fondo akcininko lygmeniu, reikia manyti, kad investiciniai fondai rezidentai, kurie faktiškai paskirsto savo pelną, ir investiciniai fondai nerezidentai, kurių pelnas nėra paskirstomas, bet laikomas paskirstytu ir yra apmokestinamas minėto fondo akcininko lygmeniu, yra objektyviai panašioje situacijoje. Iš tiesų abiem atvejais apmokestinimas iš investicinių fondų lygmens perkeliamas į akcininko lygmenį.

82      Pastaruoju atveju valstybės narės atsisakymas leisti investiciniam fondui nerezidentui susigrąžinti šioje valstybėje narėje sumokėtą dividendų mokestį dėl to, kad jis visos investicijų grąžos savo akcininkams ar dalyviams nepaskirsto kasmet ne vėliau kaip aštuntą mėnesį po finansinių metų pabaigos, net jeigu toje valstybėje narėje, kurioje šis fondas yra įsisteigęs, pagal ten galiojančius teisės aktus jo investicijų grąža, kuri nebuvo paskirstyta, laikoma paskirstyta arba toje valstybėje narėje, kurioje šis fondas yra įsisteigęs, šio fondo akcininkai ar dalyviai apmokestinami taip, tarsi jiems pelnas būtų buvęs paskirstytas, būtų laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

83      Toks apribojimas gali būti leidžiamas tik tuo atveju, jeigu jis pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, jeigu jis yra tinkamas užtikrinti, kad būtų pasiektas juo siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo SECIL, C-464/14, EU:C:2016:896, 56 punktas).

84      Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su sąlyga dėl atitinkamo investicinio fondo pelno perskirstymo, Nyderlandų vyriausybė nenurodė tokių pagrindų.

85      Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, jog investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti šioje valstybėje narėje sumokėto dividendų mokesčio dėl to, kad jis neatitinka tokiam grąžinimui taikomų sąlygų, t. y. jis visos investicijų grąžos savo akcininkams ar dalyviams nepaskirsto kasmet ne vėliau kaip aštuntą mėnesį po finansinių metų pabaigos, net jeigu toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, pagal ten galiojančius teisės aktus jo investicijų grąža, kuri nebuvo paskirstyta, laikoma paskirstyta arba toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, akcininkai ar dalyviai apmokestinami taip, tarsi jiems pelnas būtų buvęs paskirstytas, ir kai, atsižvelgiant į tikslą, pagrindžiantį šias sąlygas, tokio fondo situacija yra panaši į fondo rezidento, kuris susigrąžina šį mokestį, situaciją, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

86      Pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

1.      SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, kad investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti dividendų mokesčio, išskaityto iš šioje valstybėje narėje įsteigtų subjektų gautų dividendų, dėl to, kad neįrodo, jog jo akcininkai ar dalyviai atitinka šiame teisės akte nustatytas sąlygas, jeigu šios sąlygos iš tikrųjų nėra nepalankios investiciniams fondams nerezidentams ir jeigu mokesčių institucijos reikalauja, kad investiciniai fondai rezidentai taip pat pateiktų įrodymų, jog laikomasi minėtų sąlygų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, jog investicinis fondas nerezidentas negali susigrąžinti šioje valstybėje narėje sumokėto dividendų mokesčio dėl to, kad jis neatitinka tokiam grąžinimui taikomų sąlygų, t. y. jis visos investicijų grąžos savo akcininkams ar dalyviams nepaskirsto kasmet ne vėliau kaip aštuntą mėnesį po finansinių metų pabaigos, net jeigu toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, pagal ten galiojančius teisės aktus jo investicijų grąža, kuri nebuvo paskirstyta, laikoma paskirstyta arba toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, akcininkai ar dalyviai apmokestinami taip, tarsi jiems pelnas būtų buvęs paskirstytas, ir kai, atsižvelgiant į tikslą, pagrindžiantį šias sąlygas, tokio fondo situacija yra panaši į fondo rezidento, kuris susigrąžina šį mokestį, situaciją, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Parašai.

*      Proceso kalba: nyderlandų.