Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2007 m. kovo 1 d.(1)

Byla C-363/05

JP Morgan Fleming Claverhouse Investment Trust plc

The Association of Investment Trust Companies

prieš

Commissioners of HM Revenue and Customs

(VAT and Duties Tribunal, London pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Pridėtinės vertės mokestis – Specialių investicinių fondų valdymo atleidimas nuo mokesčio – Specialių investicinių fondų sąvoka, kaip juos apibrėžia valstybės narės – Pastovaus kapitalo investiciniai fondai“





I –    Įvadas

1.        Pagal Šeštąją PVM direktyvą 77/388/EEB (toliau – Šeštoji direktyva)(2) su investicinių fondų valdymu susijusi veikla neapmokestinama. Teisingumo Teismas sprendime Abbey National(3), kuris buvo priimtas taip pat gavus VAT and Duties Tribunal, London prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jau patikslino, kokias veiklos sritis apima investicinio fondo valdymo sąvoka ir kokiomis sąlygomis trečiųjų asmenų fondui teikiamos valdymo paslaugos yra atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM).

2.        Byla Abbey National buvo susijusi su kintamo kapitalo investiciniais fondais, įsteigtais pagal patikėjimo teisę (Authorised Unit Trusts – AUT), ir investicinėmis bendrovėmis, įsteigtomis pagal įstatus (Open-ended Investment Companies – OEIC). Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar atleidimas nuo mokesčio taikytinas ir atitinkamiems pastovaus kapitalo fondams, būtent investicinėms patikėjimo bendrovėms (Investment Trust Companies, toliau – ITC). Pastovaus kapitalo ir kintamo kapitalo fondai iš esmės skiriasi tuo, kad kintamo kapitalo fondo kapitalo dydis kinta dėl fondo vykdomų investicinių vienetų emisijos ir išpirkimo, o pastovaus kapitalo fondo kapitalas nekinta.

3.        Neaiškumas dėl ITC atsiranda dėl to, kad direktyva dėl specialių investicinių fondų, kuriems taikomos mokesčių lengvatos, apibrėžimo pateikia nuorodą į nacionalinę teisę. Jungtinėje Karalystėje egzistuoja bendros nuostatos, reglamentuojančios ITC, tačiau joms pagal nacionalinę teisę atleidimas nuo PVM netaikomas. Taigi reikia nustatyti, kokią diskreciją apibrėžti turi valstybės narės ir kaip ją pirmiausia apriboja PVM neutralumo principas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

4.        Pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnį:

„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, sukčiavimui ar piktnaudžiavimui:

<...>

d)      šiuos sandorius:

<...>

6.      specialių investicinių fondų, kaip juos apibrėžia valstybės narės, valdymą; <…>“ (Pataisytas vertimas)

5.        1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo(4) suderina nacionalinės teisės aktus dėl investicinių fondų. Tačiau į jos taikymo sritį pagal 1 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką patenka tik kintamo kapitalo fondai, kurių investiciniai vienetai savininkų pageidavimu yra tiesiogiai ar netiesiogiai atperkami arba išperkami už tų subjektų turtą. Uždarojo tipo KIAVPS akivaizdžiai nepatenka į direktyvos taikymo sritį (Direktyvos 85/611 2 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka).

B –    Nacionalinė teisė

6.        Šeštojoje direktyvoje numatytas investicinių fondų ir investicinių bendrovių valdymo atleidimas nuo mokesčio Jungtinėje Karalystėje buvo įgyvendintas 1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Value Added Tax Act 1994) 9 priedo 5 grupės 9 ir 10 punktais. Ši nuostata pirmiausia taikoma AUT (9 punktas) arba OEIC (10 punktas), bet netaikoma ITC.

7.        Apibrėžiant 1994 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo dabar galiojančių nuostatų nuo mokesčio atleidžiamus subjektus remiamasi 2000 m. Finansinių paslaugų ir rinkų įstatymo (Financial Services and Markets Act 2000, toliau – FSMA) XVII dalies nuostatomis dėl kolektyvinio investavimo schemų (Collective Investment Schemes). FSMA į nacionalinę teisę perkelia Direktyvą 85/611. ITC į Collective Investment Schemes pagal FSMA nepatenka. Joms, kitaip negu AUT ir OEIC, nereikia gauti licencijos iš Financial Service Authority (FSA), tačiau ši institucija kaip Biržų rinkos institucija (Listing Authority) kontroliuoja jų veiklą.

8.        1988 m. Pajamų ir bendrovių mokesčių įstatymo (Income and Corporation Taxes Act) 842 straipsnyje numatytos sąlygos, kuriomis bendrovė būtų pripažinta ITC pajamų mokesčių teisės prasme. Šią nuostatą nurodo ir kiti teisės aktai. Toliau ITC taikytinos 1985 m. Bendrovių įstatymo (Companies Act 1985) nuostatos dėl investicinių bendrovių.

III – Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

9.        ITC – tai bendros rizikos kolektyvinio investavimo forma, kuri yra kotiruojama kaip akcinė bendrovė ir kuri investuoja į investicinį portfelį. Bendrovės akcijos priklauso investuotojams. Investicinių vienetų skaičius, kitaip negu AUT ir OEIC veikloje, išlieka nepakitęs (išskyrus atvejus, kai didinamas kapitalas). Investuotojai negali reikalauti, kad bendrovė, kaip kiti fondai, išpirktų jų turimus investicinius vienetus. Atvirkščiai, prireikus jie savo investicinius vienetus turi parduoti biržoje. Investicinių vienetų vertė priklauso nuo pasiūlos ir paklausos rinkoje, tačiau šiuo atveju ITC investicinio portfelio vertė nėra vienintelis, kad ir koks svarbus, vertinimo kriterijus.

10.      JP Morgan Fleming Claverhouse Investment Trust plc yra ITC. Valdymo paslaugas, susijusias su jos portfelio administravimu, jai teikė tretieji asmenys, būtent bendrovė JP Morgan Fleming Asset Management (UK) Limited, už kurias ji anksčiau sumokėjo PVM. Dėl jai suteiktų fondo valdymo paslaugų apmokestinimo PVM ji pateikė ieškinį VAT and Duties Tribunal, o šis 2005 m. rugsėjo 19 d. Nutartimi nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1.      Ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje esantis terminas „specialūs investiciniai fondai“ gali apimti pastovaus kapitalo investicinius fondus, kaip antai ITC?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje esanti frazė „kaip juos apibrėžia valstybės narės“

a)      leidžia valstybėms narėms pasirinkti, kurių jų teritorijoje esančių „specialių investicinių fondų“ valdymo paslaugas atleisti nuo mokesčio ir kurių valdymo paslaugoms šio atleidimo netaikyti; arba

b)      reiškia, kad valstybės narės turi nustatyti, kurie jų teritorijoje esantys fondai atitinka sąvoką „specialus investicinis fondas“, ir visus juos atleisti nuo mokesčio?

3.      Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra toks, kad valstybės narės gali pasirinkti, kurį „specialų investicinį fondą“ atleisti nuo mokesčio, kaip fiskalinio neutralumo, vienodo požiūrio ir apsaugos nuo konkurencijos iškraipymo principai veikia šią diskreciją?

4.      Ar 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis veikia tiesiogiai?

IV – Vertinimas

A –    Pirminė pastaba

11.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje sąvoka „specialių investicinių fondų valdymas“ nėra tiksliai apibrėžiama. Tačiau formuluotėje yra du elementai, kuriuos reikėtų patikslinti, – tai „valdymas“ ir „specialūs investiciniai fondai“.

12.      Kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendime Abbey National, nustatyti, kas yra „valdymas“ minėtos nuostatos prasme, yra vien tik Bendrijos teisės klausimas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiškos Bendrijų teisės sąvokos, kurių paskirtis – taikant PVM sistemą išvengti prieštaravimų tarp valstybių narių(5).

13.      Tačiau direktyvos tekstas aiškiai nurodo, kad tikslesnis nagrinėjamų specialių investicinių fondų apibrėžimas yra valstybių narių kompetencija. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendime Abbey National nurodė:

„Nors dėl šios priežasties valstybės narės negali keisti jų turinio, būtent kai jos nustato jų taikymo sąlygas, tai neturėtų būti taikoma tuo atveju, kai Taryba joms suteikia teisę apibrėžti kai kurias atleidimo nuo mokesčio sąlygas.“(6)

14.      Ši formuluotė nėra aiški. Atrodo, kad Teisingumo Teismas valstybėms narėms pripažintų teisę keisti direktyvos turinį, nors paprastai tai gali daryti tik Bendrijos teisės aktų leidėjas.

15.      Iš tikrųjų buvo norėta pasakyti, kad direktyva tam tikrais aiškiai nurodytais atvejais daro nuorodą į tikslesnį sąvokos apibrėžimą nacionalinės teisės aktuose ir taip perleidžia valstybėms narėms teisę apibrėžti šių sąvokų turinį. Tokios nuorodos į apibrėžimus nacionalinėje teisėje Šeštojoje direktyvoje sutinkamos dažnai. Pavyzdžiui, valstybės narės gali apibrėžti gydytojų ir vidurinio bei pagalbinio medicinos personalo profesijas, kurių teikiamos medicinos priežiūros paslaugos pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 punkto c papunktį atleidžiamos nuo mokesčio. Toliau pelno nesiekiančių ar labdaros institucijų veikla atleidžiama nuo mokesčio atsižvelgiant į tai, ar valstybės narės joms suteikė atitinkamą statusą(7).

16.      Dėl tokios reglamentavimo technikos Šeštosios direktyvos taikymo sąlygos konkrečiais atvejais valstybėse narėse gali skirtis. Tačiau dėl to srityse, kurių Bendrijos teisės aktų leidėjas tiksliai nesuderino, direktyva sukuria tam tikrą teisinį saugumą, nes galima remtis bent jau galiojančiais valstybių narių teisės aktais. Valstybės narės išsaugo diskreciją, kuri joms leidžia atleidimą nuo mokesčio susieti su atitikimu tam tikrų standartų, kurie, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ypatumus, numatyti nacionalinėje teisėje.

17.      Pirma, valstybių narių diskreciją riboja tiek bylai svarbios direktyvos nuostatos tekstas, tiek ir jos logika bei tikslas(8). Todėl valstybės narės negali specialiems investiciniams fondams Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme priskirti subjektų, kuriems, atsižvelgiant į šios nuostatos logiką ir tikslą, ši sąvoka negali būti taikoma. Antra, valstybės narės privalo atsižvelgti į bendruosius principus, kuriais yra grindžiama Šeštoji direktyva, pirmiausia į PVM neutralumo principą(9).

B –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

18.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašoma nustatyti, ar pastovaus kapitalo investiciniai fondai, kaip antai ITC, apskritai yra „specialūs investiciniai fondai“ Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme.

19.      Sprendime Abbey National, kuris buvo priimtas jau po to, kai buvo priimta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartis nagrinėjamoje byloje, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad valdymo atleidimas nuo mokesčio taikomas visų teisinių formų specialiems investiciniams fondams. Į šios nuostatos taikymo sritį patenka tiek pagal sutarčių teisę arba patikėjimo teisę, tiek pagal įstatus steigiami kolektyvinio investavimo subjektai(10).

20.      Tiesa, investiciniai fondai, neturintys juridinio asmens statuso, tai yra fondai, įsteigti pagal sutarčių arba patikėjimo teisę, pirmiausia privalo naudotis išorinio valdytojo paslaugomis. O investicinės bendrovės, įsteigtos pagal įstatus, iš principo gali trečiųjų asmenų paslaugomis nesinaudoti ir savo turtą valdyti pačios(11). Tačiau, jei investiciniai fondai, įsteigti pagal įstatus, kreipiasi į išorinį valdytoją, jie patenka į tokią pačią padėtį, kaip ir fondai, neturintys teisinio subjektiškumo(12). Kaip Teisingumo Teismas pripažino sprendime Abbey National, jei pagal įstatus steigiamų investicinių fondų valdymo paslaugos būtų apmokestinamos PVM, tačiau pagal kitas teisines formas steigiamų fondų valdymas atleidžiamas nuo mokesčio, tai prieštarautų fiskalinio neutralumo principui(13).

21.      ITC yra akcinės bendrovės, taigi pagal įstatus įsteigti specialūs investiciniai fondai, turintys teisinį subjektiškumą. Tarp šios teisinės formos investicinių fondų ir kitų investicinių bendrovių, įsteigtų pagal įstatus, pavyzdžiui, OEIC, nėra jokio svarbaus skirtumo, dėl kurio minėtų pastovaus kapitalo investicinių fondų nebūtų galima priskirti specialiems investiciniams fondams Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme.

22.      Tai, kad Direktyva 85/611 netaikytina pastovaus kapitalo investiciniams fondams, šiai išvadai neprieštarauja. Teisingumo Teismas, sprendime Abbey National nagrinėdamas klausimą, kokios valdymo paslaugos turi būti laikomos nuo PVM atleistu valdymu, rėmėsi Direktyvos 85/611 nuostatomis. Tačiau Šeštoji direktyva buvo priimta anksčiau negu Direktyva 85/611, ir jos taikymo sritis skiriasi nuo minėtos direktyvos taikymo srities(14). Todėl remiantis Direktyva 85/611 negalima daryti išvadų, kurios būtų privalomos vertinant, kokiems subjektams gali būti taikomas atleidimas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktį.

23.      Beje, ir tai, kad pastovaus kapitalo investiciniai fondai nepateko į Direktyvos 85/611 taikymo sritį, nulėmė priežastys, kurių negalima taikyti aiškinant Šeštąją direktyvą. Atvirkščiai, įstatymų leidėjas teisės aktus, reglamentuojančius investicinius fondus, derino laipsniškai ir pastovaus kapitalo fondų reglamentavimą paliko vėlesniam laikui(15).

24.      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, jog sąvoka „specialūs investiciniai fondai“, nurodyta šioje nuostatoje, apima ir pastovaus kapitalo investicinius fondus, kaip antai ITC.

C –    Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų

25.      Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, klausiama, kokią diskreciją turi valstybės narės, apibrėždamos sąvoką „specialūs investiciniai fondai“, kurių valdymas yra atleidžiamas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktį.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto du galimus išaiškinimo variantus. Pagal pirmąjį valstybės narės atleidimo nuo PVM tikslams turi teisę numatyti, kad vienų tam tikrų jų teritorijoje esančių specialių investicinių fondų valdymo paslaugoms yra taikomas Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje numatytas atleidimas nuo PVM, o kitų – ne. Pagal antrąjį visų specialių investicinių fondų, kurie atitinka tokį valstybės narės apibrėžimą, valdymas atleidžiamas nuo PVM.

27.      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ir Komisija, pati sąvoka „specialūs investiciniai fondai“ (special investment fund) nėra nacionalinės teisės sąvoka. Taigi aplinkybė, kad pagal nacionalinę teisę tam tikra investavimo forma pripažįstama investiciniais fondais, dar neleidžia automatiškai daryti išvados, kad jie turi būti laikomi ir specialiais investiciniais fondais direktyvos prasme. Atvirkščiai, valstybės narės, naudodamosi joms suteikta diskrecija, privalo patikslinti, kokie subjektai laikomi specialiais investiciniais fondais, kurių valdymui taikomas atleidimas nuo PVM. Iš principo jos taip pat gali tam tikroms investicinių fondų rūšims netaikyti atleidimo nuo mokesčio ir būtent neatsižvelgdamos į tą aplinkybę, kad nacionalinėje teisėje šie investiciniai fondai tam tikrais aspektais reglamentuojami ypatingai(16).

28.      Vien remiantis aplinkybe, kad pagal Jungtinės Karalystės teisę ITC laikomi investiciniais fondais, negalima daryti privalomos išvados, kad šios kategorijos fondų valdymas turi būti atleistas nuo PVM. Atvirkščiai, reikia išnagrinėti, ar nacionalinis įstatymų leidėjas, ITC valdymo paslaugoms netaikydamas atleidimo nuo mokesčio, teisingai panaudojo savo diskreciją.

29.      Įgyvendindamos šią teisę valstybės narės turi atsižvelgti į tikslus, kurių siekiama taikant atleidimą nuo mokesčio, ir laikytis fiskalinio neutralumo principo(17).

30.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje numatyto specialių investicinių fondų valdymo atleidimo nuo mokesčio tikslas – pirmiausia palengvinti smulkiųjų investuotojų investavimą į investicinius fondus. Netaikant tokio atleidimo nuo mokesčio, investicinių fondų investicinių vienetų savininkai patirtų didesnę mokesčių naštą negu investuotojai, savo kapitalą tiesiogiai investuojantys į akcijas ar kitus vertybinius popierius ir nesinaudojantys investicinių fondų valdymo paslaugomis(18). Būtent smulkiesiems investuotojams investavimas į investicinius fondus yra ypač svarbus. Kadangi jų turimas kapitalas nedidelis, būtent jie gali tik ribotai pasinaudoti galimybe savo kapitalą tiesiogiai investuoti į platų vertybinių popierių spektrą. Be to, jiems dažniausiai trūksta žinių, reikalingų vertybiniams popieriams palyginti ir atsirinkti(19).

31.      Kaip teisingai nurodo Jungtinės Karalystės vyriausybė, atleidimas nuo mokesčio, numatytas Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje, turi būti aiškinamas siaurai, nes tai yra išimtis iš bendrojo principo, pagal kurį PVM apmokestinamas bet koks apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas už atlygį(20). Vis dėlto šioje nuostatoje vartojamų sąvokų aiškinimas turi atitikti jos tikslus(21). Todėl valstybės narės negali per daug susiaurinti specialių investicinių fondų, kurių valdymui taikomas atleidimas nuo mokesčio, grupės(22). Antraip jos nusižengtų tikslui neapsunkinti investavimo į investicinius fondus.

32.      Pirmiausia jos neturi teisės netaikyti atleidimo nuo mokesčio tiems investiciniams fondams, kurie patenka į Direktyvos 85/611 taikymo sritį, nes ji dabar naujai reglamentuoja valstybių narių teisę apibrėžti(23). Kadangi, siekiant apsaugoti investuotojus, ši direktyva plačiai suderina valstybių narių teisės aktus, susijusius su tam tikrų rūšių investiciniais fondais, būtent tie investiciniai fondai, kuriuos apima direktyva, yra ypač tinkami smulkiųjų investuotojų investicijoms.

33.      Į Direktyvos 85/611 taikymo sritį nepatenkančioms investicinių fondų formoms valstybės narės gali netaikyti atleidimo nuo mokesčio, jei tai neprieštarauja fiskalinio neutralumo principui.

34.      Fiskalinio neutralumo principas pirmą kartą buvo išdėstytas Pirmosios direktyvos dėl PVM(24) penktoje konstatuojamoje dalyje: „PVM sistema yra paprasčiausia ir neutraliausia tada, kai mokestis yra taikomas kiek įmanoma bendresniu būdu ir kai jo taikymo sritis apima visus gamybos ir paskirstymo bei paslaugų teikimo etapus. <...>“

35.      Teisingumo Teismas šio principo svarbą pripažino įvairiomis aplinkybėmis. Teisės atskaityti pirkimo mokestį kontekste šis principas reikalauja vertę atitinkančio neutralumo, t. y. reikalauja atskaityti visą pirkimo mokestį iš mokesčio, mokėtino nuo paslaugos teikimo galutiniam vartotojui(25). Taip, atsižvelgiant į ankstesnių paslaugų pakopų skaičių, neleidžiama paslaugos apmokestinti keletą kartų.

36.      Kitomis aplinkybėmis labiau pabrėžiamas vienodo požiūrio į visas paslaugas ir visus apmokestinamuosius asmenis aspektas apmokestinimo ir mokesčių tarifų taikymo prasme(26). Teisingumo Teismas šiai neutralumo principo išraiškai nusakyti vartoja įvairias formuluotes.

37.      Kai kuriuose sprendimuose jis nurodė: „fiskalinio neutralumo principas prieštarauja <...> tam, kad ūkio subjektai, atliekantys tuos pačius veiksmus, būtų skirtingai vertinami apmokestinimo požiūriu(27)“.

38.      Kituose sprendimuose Teisingumo Teismas vartojo formuluotę, pagal kurią fiskalinio neutralumo principas pirmiausia draudžia „panašias tarpusavyje konkuruojančias prekes ir paslaugas PVM atžvilgiu traktuoti skirtingai“(28). Dažnai Teisingumo Teismas šiuo klausimu patikslina, kad nustatant, ar gaminiai arba paslaugos yra panašūs, gamintojo ar paslaugų teikėjo tapatybė ir teisinė forma, kurios pagrindu jie vykdo savo veiklą, iš esmės nėra svarbios(29).

39.      Šiomis formuluotėmis atitinkamai pabrėžiami skirtingi aspektai – iš dalies vienodas požiūris į ūkio subjektus, o iš dalies vienodas požiūris į jų suteiktas paslaugas. Tačiau jos grindžiamos vienodu neutralumo principo aiškinimu. Jo taikymo sritis būtų per daug susiaurinta, jei remtumėmės 37 punkte cituota formuluote, kad tik identiškas paslaugas mokesčių atžvilgiu reikia traktuoti vienodai, kaip teigia Jungtinės Karalystės vyriausybė. Atvirkščiai, neutralumo principas reikalauja daugiau – kad vienodai būtų traktuojamos ir tos paslaugos, kurios skirtos tam pačiam tikslui, kurių vienos gali pakeisti kitas ir kurios todėl tarpusavyje konkuruoja.

40.      Jungtinė Karalystė nuogąstauja, kad toks neutralumo principo suvokimas be galo išplės specialių investicinių fondų, kuriems taikoma mokesčių lengvata, grupę. Tada nuo mokesčio reikėtų atleisti taip pat daugelį kitų kolektyvinio investavimo formų subjektų, kaip antai draudimo fondus, gyvybės draudimo fondus, Investment Clubs ir Venture Capital Trusts.

41.      Tačiau, kaip teisingai nurodo Komisija, šioje byloje nagrinėjamas tik klausimas, ar pastovaus kapitalo investicinių fondų, kaip antai ITC, valdymas patenka į atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme. Kaip reikėtų vertinti kitus atitinkamus investavimo instrumentus atsižvelgiant į šios nuostatos tikslus ir fiskalinio neutralumo principą, yra hipotetinis klausimas.

42.      Be to, Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad net tuo atveju, jei būtina atsižvelgti į konkurencinių santykių buvimą, skirtingo mokestinio režimo taikymas jiems neturi poveikio, nes ITC praktikoje taikomas papildomas apmokestinimas yra per mažos aprėpties.

43.      Su tuo sutikti negalima. Fiskalinio neutralumo principas draudžia panašias ir todėl tarpusavyje konkuruojančias prekes ir paslaugas atleidimo nuo PVM atžvilgiu traktuoti skirtingai. Šio principo pažeidimas nesuponuoja išvados, kad dėl nevienodo apmokestinimo iš tikrųjų atsiranda ir įrodymais pagrindžiamas konkurencijos iškraipymas. Kitaip reikėtų atleidimą nuo mokesčio taikyti kiekvienu atveju atskirai. Kokį poveikį fondo valdymo apmokestinimas faktiškai daro konkurencijai, priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių, pavyzdžiui, nuo atitinkamo fondo tipo sąnaudų struktūros ir atitinkamo fondo segmento kainų jautrumo.

44.      Vis dėlto nagrinėjant neutralumo principą nagrinėjamoje byloje nekyla klausimo dėl pačios valdymo veiklos panašumo ar išorinių fondo valdytojų vienodo vertinimo. Atvirkščiai, svarbiausia yra tų investicinių fondų panašumas, kurių užimama padėtis rinkoje, galimas dalykas, yra susijusi su fondų valdymo apmokestinimu. Tokiomis aplinkybėmis fiskalinio neutralumo principas draudžia, atsižvelgiant į paslaugos gavėją, skirtingai traktuoti paslaugas tiek, kiek paslaugos gavėjai yra panašūs ir konkuruoja tarpusavyje.

45.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje pripažino, kad ITC, kaip ir AUT bei OEIC, leidžia privatiems investuotojams investuoti į didelius investicinius portfelius ir taip sumažinti prekybos biržoje riziką. Be to, visų fondų tipų atveju privatiems investuotojams pravartu naudotis profesionaliomis fondo valdymo paslaugomis, kurių sąnaudos yra paskirstytos, ir sumažintos valdymo ir prekybos išlaidos. Be to, tas pačias funkcijas jie atlieka ir instituciniams investuotojams. Iš to matyti, kad ITC yra panašūs į tų tipų investicinius fondus (AUT, OEIC), kuriems taikoma mokesčių lengvata, ir su jais konkuruoja, taigi ir jų valdymui turėtų būti taikomas atleidimas nuo mokesčio.

46.      Nevienodai vertinti būtų galima tik tada, jei atleidimo nuo mokesčio tikslus skirtingi investicinių fondų tipai įgyvendintų nevienodai. Atleidimu nuo mokesčio, be kita ko, siekiama palengvinti smulkiesiems investuotojams investavimą į vertybinius popierius per kolektyvinio investavimo subjektą. Ši investuotojų grupė praktiškai neturi galimybės pati kontroliuoti fondo veiklos ir todėl būtent jai yra reikalingas įstatymais nustatytas apsaugos mechanizmas.

47.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje daroma nuoroda į specialius investicinius fondus, kaip juos apibrėžia valstybės narės, palieka šioms teisę numatyti nuo mokesčio atleidžiamų investavimo instrumentų struktūros ir valdymo teisinį pagrindą. Atleidimo nuo mokesčio tikslams neprieštarautų tai, jei valstybė narė, įgyvendindama šią teisę apibrėžti, taip pat atsižvelgtų į tai, kaip atitinkama investicinio fondo rūšis užtikrina investuotojų apsaugą.

48.      Taigi dėl į Direktyvos 85/611 taikymo sritį patenkančių fondų valstybės narės neturi jokios kitos veiksmų laisvės; jos daro prielaidą dėl pakankamos investuotojų apsaugos. Tačiau kitoms investicinių fondų rūšims atleidimas nuo mokesčio gali būti netaikomas, jei investuotojų apsaugos užtikrinimas neprilygsta fondams, kurie atleidžiami nuo mokesčio.

49.      Ar nagrinėjamu atveju ITC užtikrinama investuotų apsauga prilygsta AUT ir OEIC apsaugos lygiui, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Atsižvelgiant į investicinio fondo rūšį gali būti naudojami skirtingi mechanizmai, užtikrinantys panašų apsaugos lygį.

50.      Taigi į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, jog jis suteikia valstybėms narėms diskreciją apibrėžti specialius investicinius fondus, kurių valdymui taikomas atleidimas nuo mokesčio. Naudodamosi šia diskrecija valstybės narės turi nepažeisti šios nuostatos formuluotės ir tikslo bei fiskalinio neutralumo principo, kuris draudžia panašias ir todėl tarpusavyje konkuruojančias prekes ir paslaugas PVM atžvilgiu traktuoti skirtingai.

D –    Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

51.      Taigi kyla klausimas, ar direktyva veikia tiesiogiai suinteresuotųjų asmenų naudai tada, kai valstybė narė, naudodama savo diskreciją apibrėžti specialius investicinius fondus, kurie atleidžiami nuo mokesčio Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme, pažeidžia fiskalinio neutralumo principą ir neteisingai neįtraukia tam tikrų investicinių fondų.

52.      Šiuo klausimu primintina, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra nesąlyginės ir pakankamai tikslios, jei per nustatytą terminą nebuvo imtasi įgyvendinimo priemonių, jomis galima remtis ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinę nuostatą arba apibrėžiant asmenų teises, kurias jie turi valstybės atžvilgiu(30).

53.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje pakankamai tiksliai ir nesąlygiškai nustatyta, kokia veikla yra atleidžiama nuo mokesčio, taigi privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis šia nuostata.

54.      Tam neprieštarauja valstybių narių diskrecija apibrėžti specialius investicinius fondus, kurių valdymas atleidžiamas nuo mokesčio. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas viršijo jam suteiktą diskreciją, privatūs asmenys, tiesiogiai remdamiesi Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčiu, bet kuriuo atveju gali reikalauti atleisti juos nuo PVM, jei remiantis objektyviais kriterijais galima nustatyti, kad suinteresuotieji asmenys iš esmės turėjo būti įtraukti į tų asmenų grupę, kuriai taikomas atleidimas nuo mokesčio(31). Jei pažeidžiamas fiskalinio neutralumo principas, apmokestinamasis asmuo turi įrodyti, kad atitinkamas investicinis fondas yra panašus tuos, kurie pagal nacionalinę teisę atleidžiami nuo mokesčio, ir todėl jais konkuruoja.

55.      Tokiomis aplinkybėmis valstybė narė negali apmokestinamojo asmens atžvilgiu remtis tuo, kad ji nepriėmė nuostatų, kurios atitinkamą fondo tipą apibrėžtų kaip specialius investicinius fondus Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunkčio prasme(32). Juo labiau valstybė narė negali remtis nacionalinės teisės aktais, kuriuos ji priėmė įgyvendindama jai suteiktą diskreciją apibrėžti, tačiau kurie pažeidžia fiskalinio neutralumo principą(33).

56.      Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis veikia tiesiogiai taip, kad juo gali remtis suinteresuotieji asmenys, kuriems pagal nacionalinę teisę, pažeidžiant fiskalinio neutralumo principą, netaikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo PVM.

V –    Išvada

57.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į VAT and Duties Tribunal prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, jog sąvoka „specialūs investiciniai fondai“, nurodyta šioje nuostatoje, apima ir pastovaus kapitalo specialius investicinius fondus, kaip antai investicinės patikėjimo bendrovės (Investment Trust Companies).

2.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, kad jis suteikia valstybėms narėms diskreciją apibrėžti specialius investicinius fondus, kurių valdymui taikomas atleidimas nuo mokesčio. Naudodamosi šia diskrecija valstybės narės turi nepažeisti šios nuostatos formuluotės ir tikslo bei fiskalinio neutralumo principo, kuris draudžia panašias ir todėl tarpusavyje konkuruojančias prekes ir paslaugas PVM atžvilgiu traktuoti skirtingai.

3.      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis veikia tiesiogiai taip, kad juo gali remtis suinteresuotieji asmenys, kuriems pagal nacionalinę teisę, pažeidžiant fiskalinio neutralumo principą, netaikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo PVM.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, p. 1). Šią direktyvą panaikino nuo 2007 m. sausio 1 d. pradėta taikyti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1).

3 – 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimas Abbey National ir Inscape Investment Fund (C-169/04, Rink. p. I-4027).

4 – OL L 375, p. 3, paskutinį kartą iš dalies pakeista 2005 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/1/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 85/611/EEB, 91/675/EEB, 92/49/EEB bei 93/6/EEB, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 94/19/EB, 98/78/EB, 2000/12/EB, 2001/34/EB, 2002/83/EB ir 2002/87/EB, siekiant sukurti naują finansinių paslaugų komitetų organizacinę struktūrą (OL L 79, p. 9).

5 – Žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (C-358/97, Rink. p. I-6301, 51 punktas); 2005 m. kovo 3 d. Sprendimą Fonden Marselisborg Lystbådehavn (C-428/02, Rink. p. I-1527, 27 punktas) ir sprendimą Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 38 punktas).

6 –      Sprendimas Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 39 punktas), nurodant 1996 m. kovo 28 d. Sprendimą Gemeente Emmen (C-468/93, Rink. p. I-1721, 25 punktas).

7 – Žr., pavyzdžiui, Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 punkto b, g, h, i, l ir n papunkčius.

8 – Žr. sprendimą Gemeente Emmen (nurodytas 6 išnašoje, 25 punktas); 1998 m. vasario 12 d. Sprendimą Blasi (C-346/95, Rink. p. I-481, 21 punktas) ir mano 2005 m. gruodžio 15 d. Išvadą, pateiktą byloje Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (C-443/04 ir C-444/04, Rink. I-3617, 23 punktas).

9 – Žr. 2002 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Kügler (C-141/00, Rink. I-6833, 55 ir kt. punktai); 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Dornier (C-45/01, Rink. p. I-12911, 69 punktas) ir 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimą Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (C-443/04 ir C-444/04, Rink. p. I-3617, 35 ir 36 punktai) bei išvados nagrinėjamoje byloje 23, 37 ir paskesnius punktus).

10 – Nurodytas 3 išnašoje, 53 punktas.

11 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. gegužės 18 d. Generalinio advokato Poiares Maduro išvadą byloje BBL (C-8/03, Rink. p. I-10157, 26 punktas), taip pat mano 2005 m. rugsėjo 8 d. Išvadą byloje Abbey National ir Inscape Investment Fund (C-169/04, Rink. p. I-4027, 29 ir paskesni punktai).

12 – Žr. išvadą byloje Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodyta 11 išnašoje, 32 punktas) ir išvadą byloje BBL (nurodyta 11 išnašoje, 27 punktas).

13 – Sprendimas Urteil Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 56 punktas).

14 – Žr. išvadą byloje Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodyta 11 išnašoje, 79 punktas).

15 – Žr. Direktyvos 85/611 šeštą konstatuojamąją dalį.

16 – Žr. Teisingumo Teismo sprendimą Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (nurodytas 9 išnašoje, 33 punktas), susijusį su valstybių narių diskrecija apibrėžti gydytojų ir vidurinio bei pagalbinio medicinos personalo profesijas, kurių teikiamos medicinos priežiūros paslaugos pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 punkto c papunktį atleidžiamos nuo mokesčio.

17 – Žr. 8 ir 9 išnašoje nurodytą teismo praktiką.

18 – Žr. sprendimą Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 62 punktas) ir šios išvados 27 ir 68 punktus bei išvadą, pateiktą byloje BBL (nurodyta 11 išnašoje, 26 punktas).

19 – Išvada byloje Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodyta 11 išnašoje, 28 punktas).

20 – Žr., be kita ko, 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Taksatorringen (C-8/01, Rink. p. I-13711, 36 punktas); 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimą Kingscrest ir Montecello (C-498/03, Rink. p. I-4427, 29 punktas); sprendimą Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 60 punktas) ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą VDP Dental Laboratory (C-401/05, Rink. p. I-0000, 23 punktas).

21 – Žr. sprendimus Dornier (nurodytas 9 išnašoje, 42 punktas) ir Kingscrest ir Montecello (nurodytas 20 išnašoje, 29 punktas).

22 – Žr. 2001 m. sausio 11 d. Sprendimą Komisiją prieš Prancūziją (C-76/99, Rink. p. I-249, 23 punktas). Teisingumo Teismas jame pripažino, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 punkto b papunktis negali būti aiškinamas labai siaurai, nes ligoninių ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas bei glaudžiai su jomis susijusią veiklą atleidžiant nuo mokesčio siekiama neapsunkinti šių paslaugų gavimo per didelėmis sąnaudomis, kurios atsirastų, jei šios paslaugos arba glaudžiai su jomis susijusi veikla būti apmokestinama PVM.

23 – Žr. išvadą byloje Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodyta 11 išnašoje, 38 punktas).

24 – Žr. 1967 m. balandžio 11 d. Tarybos direktyvą 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo (OL 71, p. 1301). Šią direktyvą panaikino ir pakeitė nuo 2007 m. sausio 1 d. taikoma 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1).

25 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 1985 m. vasario 14 d. Sprendimą Rompelman (268/83, Rink. p. 655, 19 punktas); 2000 m. kovo 21 d. Sprendimą Gabalfrisa ir kt. (C-110/98–C-147/98, Rink. p. I-1577, 44 punktas); 2001 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Cibo Participations (C-16/00, Rink. p. I-6663, 27 punktas) ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimą Kretztechnik (C-465/03, Rink. p. I-4357, 34 punktas).

26 – Sprendimas Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (nurodytas 9 išnašoje, 35 punktas). Taip pat žr. sprendimą Dornier (nurodytas 9 išnašoje, 74 punktas), kuriame Teisingumo Teismas tiesiogiai remiasi vienodo požiūrio principu.

27 – 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Gregg (C-216/97, Rink. p. I-4947, 20 punktas). Taip pat žr. 2001 m. kovo 29 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-404/99, Rink. p. I-2667, 45 punktas); sprendimus Kügler (nurodytas 9 išnašoje, 30 punktas) ir Abbey National ir Inscape Investment Fund (nurodytas 3 išnašoje, 56 punktas).

28 – 2003 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C-109/02, Rink. p. I-12691, 20 punktas); 2005 m. vasario 17 d. Sprendimas Linneweber ir Akritidis (C-453/02 ir C-462/02, Rink. p. I-1131, 24 punktas); 2006 m. sausio 12 d. Sprendimas Turn- und Sportunion Waldburg (C-246/04, Rink. p. I-589, 33 punktas) ir sprendimas Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (nurodytas 9 išnašoje, 39 punktas). Apmokestinimo PVM neutralumo reikšmę konkurencijai Teisingumo Teismas nurodė jau 1979 m. birželio 12 d. Sprendime Nederlandse Spoorwegen (126/78, Rink. p. 2041, 12 punktas).

29 – Sprendimas Linneweber ir Akritidis (nurodytas 28 išnašoje, 25 punktas) su kitomis nuorodomis. Tačiau kitomis aplinkybėmis, vertinant paslaugą mokesčių prasme, skirtumų gali atsirasti dėl tam tikrų paslaugų teikėjo savybių, pavyzdžiui, jo profesinės kvalifikacijos (žr. sprendimą Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen (nurodytas 9 išnašoje, 40 ir kt. punktai).

30 – Žr. 1982 m. sausio 19 d. Sprendimą Becker (8/81, Rink. p. 53, 25 punktas); sprendimus Kügler (nurodytas 9 išnašoje, 51 punktas) ir Linneweber ir Akritidis (nurodytas 28 išnašoje, 33 punktas).

31 – Šia prasme žr. sprendimus Dornier (nurodytas 9 išnašoje, 81 punktas) ir Kügler (nurodytas 9 išnašoje, 55–57 punktai).

32 – Šia prasme žr. sprendimą Linneweber ir Akritidis (nurodytas 28 išnašoje, 35 punktas).

33 – Žr. sprendimą Linneweber ir Akritidis (nurodytas 28 išnašoje, 36 ir kiti punktai).