Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

NILS WAHL IŠVADA,

pateikta 2015 m. gegužės 13 d.(1)

Sujungtos bylos C-72/14 ir C-197/14

X

(Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

ir

T. A. van Dijk

(Hoge Raad (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytini teisės aktai – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71–6 ir 7 straipsniai – Reino upeiviai – E 101 formos pažyma – Abipusis pripažinimas – SESV 267 straipsnio 3 dalis – Acte clair doktrina“





1.        Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra taikoma jau daugiau nei pusę amžiaus, bet ji vis dar glumina. Kaip matyti iš nagrinėjamų bylų, su ta procedūra susiję klausimai dažnai papildo esminius ES teisės klausimus.

2.        Esminis klausimas šiose sujungtose bylose, kuriose kalbama apie Reglamento (EEB) Nr. 1408/71(2) aiškinimą, iš esmės yra tas pats: ar Reino sutartys(3) pagrindinėje byloje taikytinos dėl ES teisės, ar nepriklausomai nuo jos? Šis klausimas kilo Nyderlandų institucijoms atsisakius pripažinti tam tikras socialinės apsaugos E 101 formos pažymas, kurias pagal Reglamentą Nr. 1408/71 galimai klaidingai išdavė Liuksemburgo institucijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nesutaria, ar Nyderlandų institucijos gali taip pasielgti.

3.        Gerechtshof te ‘s-Hertogenbosch nusprendė prašyti Teisingumo Teismo šiuo klausimu priimti prejudicinį sprendimą. Toks sprendimas paskatino Hoge Raad padaryti tą patį. Vis dėlto Hoge Raad pamėgino vienu šūviu nušauti du zuikius ir paklausti Teisingumo Teismo dėl jam kylančių pareigų apimties pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį. Šis teismas konkrečiai nori sužinoti, ar ta aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas pagal savo jurisdikciją su juo nesutinka, neleidžia jam manyti, kad atsakymas į jo nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą yra toks akivaizdus, kad nebelieka vietos pagrįstai abejonei. Todėl Teisingumo Teismo dar kartą prašoma paaiškinti savo garsiąją acte clair doktriną.

4.        Iš esmės dėl toliau nurodytų priežasčių nemanau, kad E 101 formos pažymos, išduotos per klaidą esant Reino sutartyse aptartai situacijai, yra privalomos. O dėl procedūrinių klausimų pažymėtina, kad tos pačios valstybės narės paskutinės instancijos ir žemesnės instancijos teismų skirtingos nuomonės, mano manymu, neturėtų užkirsti kelio pasinaudoti acte clair doktrina.

I –    Teisinis pagrindas

5.        Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje („Socialinės apsaugos konvencijos, kurias pakeičia šis reglamentas“) teigiama:

„Laikantis šio reglamento 7, 8 straipsnių ir 46 straipsnio 4 dalies nuostatų asmenims ir dalykams, kuriuos jis apima, pastarasis pakeičia bet kurios Socialinės apsaugos konvencijos nuostatas, kurių privalo laikytis:

a)      tiktai dvi ar daugiau valstybės narės arba

b)       bent dvi valstybės narės ir viena ar daugiau kitų valstybių, kai tvarkant atitinkamus dalykus nedalyvauja vienos iš pastarųjų valstybių įstaiga.“

6.        Vis dėlto, nepaisant Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnio, 1950 m. liepos 27 d. ir 1979 m. lapkričio 30 d. sutarčių dėl Reino upeivių socialinės apsaugos nuostatos turi būti taikomos ir toliau, remiantis šio reglamento 7 straipsnio („Tarptautinės nuostatos, kurioms nedaro poveikio šis reglamentas“) 2 dalies a punktu.

II – Faktinės aplinkybės, procesai ir prejudiciniai klausimai

7.        2006 m. ir dalį 2007 m. Nyderlandų piliečiai ir nuolatiniai gyventojai X ir T. A. van Dijk dirbo laivuose, kurie Reino upėje vykdė komercinę veiklą (nors ir ne išimtinai šioje upėje).

8.        Byloje C-72/14 dėl X atveju laivas buvo registruotas Nyderlanduose kaip Reino laivybos laivas, priklausantis Nyderlanduose įsteigtai bendrovei. Pirminėje registracijoje antraštė „veiklos vykdytojas“ buvo neužpildyta. 2006 m. Liuksemburgo institucijos išdavė Liuksemburge įsteigtai bendrovei AAAA, kurioje dirbo ir X, veiklos pažymėjimą. 2007 m. ši bendrovė buvo nurodyta kaip Nyderlanduose registruoto laivo naudotojas(4).

9.        T. A. van Dijk nuo 2007 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. dirbo Liuksemburge įsteigtoje laivybos įmonėje.

10.      Abiem atvejais kompetentinga Liuksemburgo institucija išdavė E 101 formos pažymas, pagal kurias atitinkamai X ir T. A. van Dijk buvo taikomi Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktai. Vis dėlto Nyderlandų institucijos tų pažymų nepripažino; jų manymu, X ir T. A. van Dijk buvo taikomi Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai ir jie privalėjo mokėti Nyderlanduose nustatytas socialinės apsaugos įmokas, nes manyta, kad jie abu buvo Reino upeiviai. Nyderlandų institucijos abiem asmenims pateikė mokesčių apskaičiavimus, kuriuos jie vėliau užginčijo.

11.      Byloje C-72/14 X pareiškė ieškinį Rechtbank Breda, o vėliau pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch. Abejodamas, kaip teisingai reikėtų aiškinti Reglamentą Nr. 1408/71, šis teismas 2014 m. vasario 7 d. nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      [Sprendime FTS, C-202/97, EU:C:2000:75] Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės kompetentingos institucijos išduota E 101 formos pažyma yra privaloma kitų valstybių narių socialinės apsaugos institucijoms, net jei tos pažymos turinys yra klaidingas. Ar tas sprendimas taip pat taikomas ir nagrinėjamu atveju, kai netaikomos [Reglamento Nr. 1408/71] priskyrimo taisyklės?

2.      Ar atsakant į nurodytą klausimą svarbu tai, kad kompetentinga institucija E 101 formos pažymos neketino išduoti, tačiau dėl vidaus motyvų sąmoningai ir apgalvotai panaudojo dokumentus, kurių forma ir turinys sudarė įspūdį, kad tai yra E 101 formos pažymos, o suinteresuotoji šalis manė ir pagrįstai galėjo manyti, jog gavo tokią pažymą?“

12.      Byloje C-197/14 T. A. van Dijk iš pradžių pareiškė ieškinį Rechtbank te ’s-Gravenhage, o vėliau Gerechtshof te ’s-Gravenhage buvo pareikštas apeliacinis skundas. Tuomet jis pareiškė kasacinį skundą Hoge Raad dėl Gerechtshof sprendimo, dėl kurio priešpriešinį kasacinį skundą pateikė ir Staatssecretaris van Financiën (Valstybės finansų sekretorius). Priėmus sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo byloje C-72/14, 2014 m. kovo 28 d. Hoge Raad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

„1.      Ar Hoge Raad, kaip aukščiausiasis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į žemesnės instancijos nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą, turi Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, ar jis turi laukti atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktą klausimą, net jei mano, kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas klausimu, kurį jis privalo išspręsti, yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti pagrįstų abejonių, kaip turi būti atsakyta į šį klausimą?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Nyderlandų socialinės apsaugos institucijoms yra privaloma kitos valstybės narės institucijos išduota E 101 formos pažyma, net jei mokesčių mokėtojas yra Reino upeivis, todėl taisyklės dėl taikytinos teisės, nustatytos Reglamente Nr. 1408/71, su kuriuo susijusi ši pažyma, pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a punktą nėra taikomos?“

13.      Byloje C-72/14 pastabas raštu pateikė X, Nyderlandų ir Čekijos vyriausybės bei Komisija. Byloje C-197/14 pastabas raštu pateikė T. A. van Dijk, Nyderlandų, Vokietijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija.

14.      Bylos C-72/14 ir C-197/14 buvo sujungtos 2014 m. vasario 24 d. Tą pačią dieną Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nerengti posėdžio.

III – Analizė

A –    Įvadinės pastabos

15.      Nagrinėjamose bylose keliami du visiškai skirtingi klausimai. Todėl mano vertinimas bus dviejų dalių. Pirma, aptarsiu esminį klausimą dėl E 101 formos pažymų abipusio pripažinimo ir privalomojo pobūdžio. Tik tada pereisiu prie pirmo Hoge Raad klausimo dėl acte clair doktrinos apimties.

16.      Pripažįstu, kad Hoge Raad antrąjį klausimą dėl abipusio E 101 formos pažymų pripažinimo pateikė tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį jo klausimą atsakytų, kad Hoge Raad privalėjo šį klausimą perduoti Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto atsakymas tik į pirmąjį Hoge Raad klausimą nepadės Gerechtshof te ‘s-Hertogenbosch išspręsti jam perduotą ginčą, ir tas teismas turi teisę pateikti klausimą prejudiciniam sprendimui priimti, nepaisant aukštesnės instancijos teismo praktikos(5). Todėl manau, kad bet kuriuo atveju reikia atsakyti į esminį socialinės apsaugos klausimą.

B –    Pirmasis klausimas: abipusis E 101 formos pažymų pripažinimas

1.      Išankstinės pastabos

17.      1 ir 2 klausimais byloje C-72/14 ir 2 klausimu byloje C-197/14, kuriuos aptarsiu kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori sužinoti, ar darant prielaidą, kad vienos valstybės narės institucijos per klaidą išdavė E 101 formos pažymą apdraustajam, pagal kurią tos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai taikytini tam asmeniui, kitos valstybės narės institucijos privalo pripažinti tą pažymą, nors tam apdraustajam taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus nustato tarptautinės teisės dokumentai, nurodyti Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnyje, šiuo atveju – Reino sutartys. Iš bylos C-72/14 2 klausimo matyti, kad atsakymas galėtų priklausyti nuo to, ar E 101 formos pažyma per klaidą buvo išduota atsitiktinai, ar tyčia.

18.      X ir T. A. van Dijk, Čekijos vyriausybė ir Komisija mano, kad tomis aplinkybėmis valstybės narės išduota E 101 formos pažyma yra privaloma kitos valstybės narės institucijoms. Nesutinka tik Nyderlandų vyriausybė (Vokietijos ir Graikijos vyriausybės šio pirmojo klausimo neaptaria).

19.      Kaip nurodyta mano įžangoje, pirmojo pagrindinio klausimo, susijusio su socialine apsauga, esmė – tai, ar leidžianti nukrypti nuostata, leidžiama pagal Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnį, „koordinuoja“ socialinės apsaugos teisės aktus, taikytinus apdraustiems asmenims pagal tam tikras tarptautinės teisės nuostatas. Pirmiausia Komisija mano, kad taip ir yra. Todėl Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog, jos manymu, klausimas patenka į reglamento taikymo sritį, taikomas ir abipusio pripažinimo principas.

20.      Aš su tuo tikrai nesutinku.

21.      Akivaizdu, kad E 101 formos pažymų pripažinimas priklauso nuo to, ar buvo galima jas teisėtai išduoti, o tai savo ruožtu priklauso nuo to, ar buvo taikytinas Reglamentas Nr. 1408/71. Vis dėlto prieš imantis šio analitinio tyrimo svarbu išsiaiškinti, dėl ko Teisingumo Teismo nebuvo prašyta priimti sprendimo.

22.      Pirma, Teisingumo Teismo nebuvo prašyta spręsti dėl to, kokie socialinės apsaugos teisės aktai faktiškai taikytini X ir T. A. van Dijk, tai yra atsakyti į klausimą, ar šiems asmenims taikytina Liuksemburgo, ar Nyderlandų teisė. Tai logiška, nes Reino sutartys (jeigu jos taikomos), pirmiausia jų 11 straipsnio 2 dalis, nėra ES institucijų aktai, kuriuos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti(6).

23.      Antra, tuo pačiu pagrindu ir atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią nacionaliniai teismai privalo rinkti ir vertinti visas svarbias faktines aplinkybes ir jiems taikyti įstatymus, Teisingumo Teismas negali nurodyti, ar X ir T. A. van Dijk iš tiesų yra Reino upeiviai. Todėl jo atsakymas paprasčiausiai turės būti pagrįstas prielaida, kad jie yra Reino upeiviai, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai tai patikrins(7).

24.      Atsižvelgiant į tai, mano manymu, atsakymas į esminį socialinės apsaugos klausimą paaiškėja tinkamai skaitant Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsnius kartu su Teisingumo Teismo praktika.

2.      Vertinimas

a)      Reglamento Nr. 1408/71 taikymas

25.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kalbant apie asmenis ir dalykus, su tam tikromis išlygomis patenkančius į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, jo 6 straipsnis pakeičia bet kokios dviem ar daugiau valstybių narių (ar dviem ar daugiau valstybių narių ir vienai ar daugiau trečiųjų valstybių dėl valstybių narių tarpusavio vidaus padėties) privalomos socialinės apsaugos konvencijos nuostatas. Šis pakeitimas yra privalomojo pobūdžio ir nenumatoma išimčių, išskyrus reglamente numatytus atvejus(8).

26.      Čia Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnis atskleidžia tam tikras minėtas išimtis. Konkrečiai kalbant, 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant 6 straipsnio, tam tikros sutartys (tarp jų – Reino sutartys) „toliau galioja“. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei tarptautinės sutarties nuostata atitinka 7 straipsnio reikalavimus, ji „ir toliau taikoma vis[os] apimti[es], nepaisant Reglamento Nr. 1408/71 priėmimo ir <…> toliau taikoma visais joje numatytais atvejais“(9).

27.      Teisingumo Teismas iki šiol nėra išaiškinęs Reglamento Nr. 1408/71 straipsnio 2 dalies a punkto. Be to, visoje teismo praktikoje, skirtoje reglamento 7 straipsnio 2 daliai ir konkrečiai bendram 6 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies c punkto(10) poveikiui dvišalėms valstybių narių tarpusavio konvencijoms(11), nėra laikoma svarbu tai, kad Reglamente Nr. 1408/71 yra „taikytinos teisės pasirinkimo“ straipsnių – dėl to klausimo tiesiog nekilo ginčų. Vis dėlto šiuo klausimu išskirtini du sprendimai.

28.      Byloje Grana-Novoa(12) Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienos valstybės narės su viena ar daugiau trečiųjų valstybių sudarytos socialinės apsaugos konvencijos nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Būtų klaidinga manyti, kad tas sprendimas a contrario reiškia, kad ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių (ir galbūt tarp vienos ar daugiau valstybių narių esant jų tarpusavio santykiams) sudarytos konvencijos visuomet patenka į jo taikymo sritį. Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas papildomai nurodė, kad reglamente „tiesiogiai pateikiamos tam tikros išlygos dėl jo taikymo dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytoms konvencijoms“(13). Jei tokia išlyga pareiškiama, man sunku įžvelgti minėtų konvencijos tipų skirtumą.

29.      Be to, byloje Callemeyn(14) buvo aptariama speciali situacija, susijusi, inter alia, su Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 1 dalies b punktu. Toje nuostatoje teigiama, kad reglamentas neturi poveikio įsipareigojimams, kylantiems iš Europos socialinės apsaugos laikinųjų susitarimų, kuriuos 1953 m. gruodžio 11 d. sudarė Europos Tarybos valstybės narės. Kadangi toje daugiašalėje sutartyje buvo įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos, jei tai buvo palankiau teisių turintiems asmenims, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1408/71 taikymas neprieštaravo to reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktui tiek, kiek tai buvo tiesa(15). Todėl geriausiu atveju Europos tarpinės socialinės apsaugos sutartys lėmė reglamento taikymą, o ne atvirkščiai.

30.      Vis dėlto savo nuomonei pagrįsti Komisija cituoja Sprendimą Torrekens(16). Jame Teisingumo Teismas pareiškė, kad Reglamento Nr. 1408/71 pirmtakas, konkrečiai Reglamentas Nr. 3(17), „taikomas toliau tiek, kiek jo taikyti netrukdo šios konvencijos“. Remdamasi tuo Komisija daro išvadą, kad Teisingumo Teismas galimai patvirtino Reglamento Nr. 1408/71 ir taikytinų tarptautinių sutarčių taisyklių taikymo bendrąjį principą.

31.      Vis dėlto net darant prielaidą, kad Teisingumo Teismo motyvai byloje Torrekens (o ji buvo susijusi su, reikia pripažinti, panašia Reglamento Nr. 3 nuostata) taikytini Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniams, abejoju, ar tai turėtų sukelti Komisijos siūlomas pasekmes. Jei pagal Reglamentą Nr. 1408/71 išduotoje E 101 formos pažymoje būtų nustatyti skirtingi teisės aktai, nei taikytini pagal Reino sutartis, tos sutartys neabejotinai trukdytų taikyti Reglamentą Nr. 1408/71. Priešingai, nesuprantu, kaip tai pakenktų Reglamento Nr. 1408/71 effet utile, jei valstybės narės turėtų teisę nepripažinti E 101 formos pažymų, išduotų tokiomis aplinkybėmis, kurioms taikoma speciali socialinės apsaugos konvencija, kuriai tas reglamentas neturi įtakos.

32.      Manęs neįtikina ir Komisijos argumentas, kad Reino sutartys vis dar taikomos tik remiantis Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies a punktu. Nors tai neabejotinai teisinga formaliai, kalbant metaforomis, prilygsta įėjimui per duris, norint iš karto išeiti per langą. Mano manymu, tai labiausiai susiję su teisėkūros technika, todėl neturėtų vaidinti lemiamo vaidmens.

33.      Paskutiniam dalykui parodyti pateiksiu pavyzdį. Jei manoma, kad tarpvalstybinėje komercinėje byloje konvencija dėl teisės pasirinkimo, pavyzdžiui, Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(18), turi nustatyti taikytinus teisės aktus, tai nereiškia, kad, nustačius atitinkamus nacionalinės teisės aktus, pagrindinio ginčo esminiam sprendimui toliau taikomi bendrieji tarptautinės teisės principai. Toliau vadovaujantis šiuo pavyzdžiu, tik šį kartą pasitelkus Reglamentą Nr. 593/2008(19), ta pati logika reikalauja, kad, šiuo reglamentu nustačius nacionalinę teisę, tai savaime neįpareigoja pagrindiniam ginčui toliau taikyti bendruosius ES teisės principus. Atitinkamai ta aplinkybė, kad teisės pasirinkimui taikomas reglamentas, iš tiesų nėra svarbi.

34.      Galiausiai mano siūlomas aiškinimas grindžiamas palyginimu su režimu, nustatytu Reglamente Nr. 883/2004(20) (nors tas reglamentas netaikomas ratione temporis). To reglamento 8 straipsnis („Ryšys tarp šio reglamento ir kitų koordinavimo dokumentų“) susiejo Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsnius, tačiau su svarbiu skirtumu: nebeliko daugiašalių konvencijų, išvardytų Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a ir b punktuose. Vietoj to Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalyje („11–15 straipsnių nuostatų išimtys“) teigiama, kad dvi ar daugiau valstybių narių, šių valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos arba šių institucijų paskirtos įstaigos bendru susitarimu gali nustatyti 11–15 straipsnių nuostatų išimtis tam tikriems asmenims ar asmenų grupėms. Kaip pažymima Komisijos pastabose, valstybės narės, kurios kartu yra Reino sutarčių susitariančios šalys, tokią sutartį yra sudariusios(21). Ši teisėkūros raida rodo, kad nuo šiol Reino sutarčių koordinavimas gali patekti į Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies taikymo sritį („Taikytinų teisės aktų nustatymas“).

35.      Vis dėlto Komisija teigia, kad rezultatas pagal Reglamentą Nr. 883/2004 būtų buvęs toks pats kaip ir pagal Reglamentą Nr. 1408/71. Nors galima kelti pagrįstą klausimą, ar Reglamente Nr. 883/2004 išlaikoma status quo, ar keičiamas ankstesnis šiuo klausimu nustatytas režimas, manau, daug sako tai, kad minėtos valstybės narės anksčiau nesivadovavo Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsniu, kuris skamba beveik identiškai kaip Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnis. Kita vertus, jei Teisingumo Teismas manytų, kad Reglamentu Nr. 883/2004 nustatytas režimas tik patvirtina status quo, į nagrinėjamas bylas, remiantis toliau nurodytais argumentais, reikėtų žiūrėti taip pat, kaip ir į bylas, patenkančias į Reglamento Nr. 1408/71(22) II antraštinės dalies taikymo sritį. Tai leistų taikyti Sprendimo FTS(23) principus ir tokiomis aplinkybėmis atsakymas į pateiktus klausimus (kaip iš naujo suformuluota) turėtų būti teigiamas.

36.      Vis dėlto iš esmės manau, kad, darant prielaidą, jog X ir T. A. van Dijk yra Reino upeiviai, jie nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį.

b)      Pasekmės E 101 formos pažymoms

37.      Dėl savo nuomonės dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srities siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams atsakyti, kad Liuksemburgo institucijų išduotos E 101 formos pažymos, kuriose nustatoma, kad X ir T. A. van Dijk taikytini Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktai, neturi teisinės galios.

38.      Ši Sąjunga iš tiesų pagrįsta teisės viršenybe. Galių suteikimo principas, Europos Sąjungos konstitucinės sąrangos dalis, yra itin svarbus. Jei ES institucija ar agentūra neturi teisinės kompetencijos, jos priimti „aktai“ toje srityje nėra privalomi. Tas pats taikoma ir tuomet, kai valstybių narių institucijos privalo užtikrinti praktinį ES politikos administravimą ir kai jos imasi priemonių pagal ES taisykles. Taip yra ir šiuo atveju, nes šiose bylose nagrinėjamas pažymas išdavė kompetentingos Liuksemburgo institucijos pagal reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72(24), kad būtų nustatyti taikytini socialinės apsaugos teisės aktai.

39.      Vadovaujantis tuo pačiu motyvu ir atsakant į bylos C-72/14 2 klausimą man atrodo visiškai nesvarbu, ar institucija išdavė E 101 formos pažymą dėl patogumo, ar kitais pagrindais.

40.      Todėl sutinku su Nyderlandų vyriausybe, kad E 101 formos pažymos, išduotos nagrinėjamose bylose nurodytomis aplinkybėmis, nėra privalomos. To nekeičia ir Sprendimas FTS(25), kuriame taip pat buvo nagrinėjamas vienos iš valstybių narių kompetentingos institucijos atsisakymas pripažinti kitos valstybės narės institucijų išduotą E 101 formos pažymą. Tuo atveju buvo nesutariama tik dėl to, kurioje Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatoje buvo tinkamai nustatyti atitinkamiems darbuotojams taikytini socialinės apsaugos teisės aktai, tai yra, šiame reglamente numatyto koordinavimo taikymo srityje.

41.      Tuo pagrindu siūlau Teisingumo Teismui į bylos C-72/14 1 ir 2 klausimus ir bylos C-197/14 2 klausimą atsakyti taip, kad jei vienos valstybės narės institucijos apdraustam asmeniui išduoda E 101 formos pažymą, kurioje nustatoma, kad tam asmeniui taikytini tos valstybės narės socialinės apsaugos teises aktai, tačiau taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus iš tiesų turi koordinuoti Reino sutartys (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai), Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintinas taip, kad pagal jį nereikalaujama kitos valstybės narės institucijų pripažinti tą pažymą.

c)      Svarstymai priešingu atveju

42.      Jei Teisingumo Teismas nesutinka su mano nuomone dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srities, pateiksiu dar kelias papildomas pastabas.

43.      Net jei Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniai aiškintini kaip reiškiantys tai, kad Reino sutarčių pirmenybė (arba taikymas) kyla iš paties reglamento, todėl taikytinas ir reglamentas, kyla klausimas, koks gi iš tiesų skirtumas. 7 straipsnyje iš tikrųjų numatyta, kad Reino sutartys turi būti taikomos ir toliau. Šia prasme abejotina, ar Sprendime FTS(26) įtvirtintas abipusio E 101 formos pažymų pripažinimo principas tai pakeičia.

44.      Žinoma, negalima daryti prielaidos, kad neteisingai remiantis Reglamento Nr. 1408/71 II antraštine dalimi išduota pažyma turėtų būti pripažįstama automatiškai, kai šį klausimą tinkamai reglamentuoja to reglamento I antraštinė dalis (Bendrosios nuostatos). Teismo praktikoje po Sprendimo FTS tokia situacija nebuvo kilusi(27). Tačiau Teisingumo Teismas aiškiai nurodė Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies numatytąjį pobūdį(28). Reikia pripažinti, kad E 101 formos pažyma, kiek joje įtvirtinama prielaida dėl jos turinio teisingumo, yra privaloma priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai(29). Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad prezumpcija, siejama su valstybės narės kompetentingos institucijos išduota patvirtinta pažyma, nebūtinai taikoma klausimams, nepatenkantiems į reglamento II antraštinės dalies taikymo sritį (nors reikia pripažinti, kad E 101 formos pažyma paprastai tuo tikslu nėra naudojama)(30).

45.      Nagrinėjamose bylose E 101 formos pažymas išdavė Liuksemburgo kompetentingos institucijos; jose buvo nustatyta, kad X ir T. A. van Dijk taikytina Liuksemburgo socialinė apsauga. Kompetentingos Nyderlandų institucijos su tuo nesutinka. Komisija nurodo, kad, sprendžiant iš turimos informacijos, Reino sutarčių susitariančios šalys dėl praktinių motyvų išduoda E 101 formos pažymas, kuriose nustatomi taikytini socialinės apsaugos teisės aktai, nes nėra kitos tam skirtos formos(31). Vis dėlto, kadangi Teisingumo Teismas privalo pagrįsti savo atsakymą prielaidomis, kad abu asmenys yra Reino upeiviai (to neginčija ir Komisija) ir kad jis nėra kompetentingas spręsti susitariančiųjų šalių tarpusavio ginčų dėl teisingo Reino sutarčių aiškinimo (žr. minėtus 22 ir 23 punktus), toje byloje galima daryti prielaidą, kad Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinė dalis netaikoma. Todėl Liuksemburge išduotoms pažymoms nereikėtų suteikti daugiau svarbos, nei kitiems valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtintiems teiginiams, susijusiems su dalykais, nepatenkančiais į reglamento II antraštinės dalies taikymo sritį. Tai, kad toks pareiškimas dėl praktinių motyvų gali būti apvilktas E 101 formos pažymos drabužiais, neturėtų užgožti to aspekto.

46.      Jei Teisingumo Teismas nuspręs, kad šis klausimas patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, laikausi minėtame 41 punkte pasiūlyto atsakymo.

C –    Antrasis klausimas: „acte clair“ doktrinos ribos

1.      Išankstinės pastabos

47.      Bylos C-197/14 1 klausimas yra glaudžiai susijęs su acte clair doktrina. Kadangi šia tema jau daug parašyta, tos doktrinos papildomai pristatyti nereikia. Teisingumo Teismo paprašyta konkrečiai išaiškinti reikalavimą, kad „nacionalinis teismas turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“(32). Pagrindinis Hoge Raad keliamas klausimas: ar paskutinės instancijos teismas gali ar ne pasinaudoti acte clair doktrina, kai tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas dėl tapataus ar panašaus ES teisės klausimo jau kreipėsi į Teisingumo Teismą?

48.      Hoge Raad nuogąstauja, kad teigiamas atsakymas į bylos C-197/14 1 klausimą reikštų, kad valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismas, norintis panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, nes jis aiškina ES teisę kitaip nei žemesnės instancijos teismas, turėtų kiekvieną kartą šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą nuomonės.

49.      T. A. van Dijk teigia, kad pagrindinėje byloje nesilaikoma acte clair doktrinos reikalavimų. Vis dėlto, jo manymu, paskutinės instancijos teismui pakanka palaukti Teisingumo Teismo atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Graikijos vyriausybė ir Komisija iš esmės tam pritaria.

50.      Nyderlandų vyriausybė teigia, kad vien ta aplinkybė, kad valstybės narės teismas galėtų prašyti Teisingumo Teismo nurodymų, savaime nereiškia, kad esama „pagrįstos abejonės“ teismo praktikos prasme. Iš esmės sutikdama Vokietijos vyriausybė taip pat teigia, kad derėtų atsižvelgti į žemesnės instancijos teismo aiškinimo kokybę ir kad būtų nepriimtina, jei dėl akivaizdžiai klaidingos žemesnės instancijos teismo pozicijos nepavyktų pasinaudoti acte clair doktrinos nulemtu veiksmingu procesu.

51.      Pirmiausia norėčiau priminti, kad specialus SESV 267 straipsnio 3 dalies tikslas – neleisti susiformuoti nacionalinei teismo praktikai, prieštaraujančiai ES teisės normoms bet kurioje valstybėje narėje(33). Tai nurodo SESV 267 straipsnio 3 dalies tekstas, kuris nepalieka daug laisvės nacionaliniams paskutinės instancijos teismams.

52.      Vis dėlto Sprendimu Cilfit ir kt.(34) nacionaliniams paskutinės instancijos teismams (aukščiausios instancijos teismams, atsakingiems už decentralizuotą ES teisės taikymą(35)) buvo suteikta galimybė esant tam tikroms aplinkybėms prisiimti atsakomybę už ES teisės klausimo sprendimą.

53.      Iš pirmo žvilgsnio acte clair doktrinos sąlygos yra griežtos. Pagrindinis reikalavimas, kad „teisingas [ES] teisės taikymas [būtų] toks aiškus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl iškilusio klausimo sprendimo“, nėra suformuluotas apytiksliai. Be to, tam reikalavimui keliamos dvi sąlygos. Pirma, nacionalinis paskutinės instancijos teismas „turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“. Antra, būtina atsižvelgti į būdingus ES teisės požymius(36). Todėl vienas komentatorius netrukus po acte clair doktrinos gimimo pareiškė, kad tai buvo „taktinis žingsnis“ ir „išimtinai siaura“ priemonė „[Teisingumo Teismo] kontrolei padidinti ir sustiprinti“(37).

54.      Net ir pats Teisingumo Teismas Sprendimo Cilfit ir kt.(38) formuluotes apibūdino kaip „miglotas“(39). Tačiau dar smarkiau kritikuota pati pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą, nes ji apibrėžia acte clair doktriną ir nuo jos priklauso šios doktrinos supratimas. Pavyzdžiui, generalinis advokatas F. Jacobs kartą pateikė garsų pasiūlymą byloje, kurioje klausimas kilo dėl to, ar tam tikrus moteriškus drabužius reikėtų muitinės tikslais priskirti prie pižamų, iš pagrindų reformuoti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, pastarajam labiau save apribojant(40). Generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer net palygino pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su legenda apie Sizifą(41). Priešingai, nors generalinis advokatas A. Tizzano ir pripažino, kad acte clair kriterijai nebuvo neginčijami, jis vis dėlto buvo už tos doktrinos išlaikymą(42).

55.      Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, laimei, su laiku buvo panaikinta daugelis būgštavimų dėl įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą. Laikantis chronologinės sekos, dar gerokai prieš Sprendimą Cilfit ir kt.(43) Teisingumo Teismas netruko išaiškinti, kad egzistavo SESV 267 straipsnio 3 dalies ribos. Byloje Da Costa ir kt. pirmiausia kalbėdamas apie situacijas, „iš esmės identiškas klausimui, dėl kurio jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas panašioje byloje“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jo autoritetingi sprendimai „gali pašalinti pareigos [kreiptis į Teisingumo Teismą] tikslą, taigi padaryti ją beprasmę“(44), ir pripažino teisinę precedento vertę. Vis dėlto tai nevienintelis sprendimas iki Sprendimo Cilfit ir kt., kuriame protingai suprantama ta pareiga(45).

56.      Be to, kaip mums žinoma, kai po kelerių metų generalinis advokatas F. Capotorti įspėjo Teisingumo Teismą dėl susilpnėjusios pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, pripažįstant acte clair doktriną(46) ES teisės dalimi, Teisingumo Teismas su tuo nesutiko.

57.      Viena iš paskutinių bylų(47) taip pat liudija, kad pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą ilgainiui susilpnėjo, pasak kitų – apnyko. Sprendime Intermodal Transports Teisingumo Teismas patvirtino, kad ta aplinkybė, jog administravimo institucijos gali laikytis skirtingos nuomonės dėl tinkamo požiūrio paskutinės instancijos teisme, neužkerta kelio galimybei vadovautis acte clair doktrina(48).

58.      Vis dėlto reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas nesielgė taip lanksčiai, kontroliuodamas ES institucijų priimtų aktų galiojimą. Nepaisydamas tvirtos savo generalinio advokato pozicijos, Teisingumo Teismas byloje Gaston Schul nusprendė, kad motyvai, dėl kurių galima atleisti nacionalinį paskutinės instancijos teismą nuo jam SESV 267 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos, netaikomi klausimams dėl ES aktų galiojimo(49). Taip nuspręsta, nors Teisingumo Teismas ankstesnėje byloje pripažino analogiškas panašaus ES teisės akto nuostatas negaliojančiomis.

59.      Padaręs tokią įžangą, dabar aptarsiu Teisingumo Teismui Hoge Raad pateiktą klausimą.

2.      Vertinimas

a)      Ar acte clair netaikytina, kai tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti sprendimą panašiu klausimu?

60.      Atsižvelgiant į pirma primintos ilgainiui padarytą pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį peržiūrą, man įdomu, ar dabar Teisingumo Teismui nederėtų, taip sakant, aiškiau išdėstyti acte clair doktrinos.

61.      Asmeniškai esu įsitikinęs, kad nacionaliniam paskutinės instancijos teismui niekas netrukdo remtis acte clair doktrina vien dėl tos priežasties, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas identišku ar panašiu klausimu jau kreipėsi į Teisingumo Teismą. Tam yra trys pagrindiniai motyvai.

62.      Pirma, kalbant konstruktyviai, padėtis nuo Sprendimo Cilfit ir kt. priėmimo iš esmės pasikeitė. 1982 m. Europos ekonominę bendriją sudarė 10 valstybių narių su 7 oficialiosiomis darbo kalbomis. Kita vertus, 2015 m. ES yra gerokai sudėtingesnė sąjunga su daugiau nei 28 teisės sistemomis, 24 oficialiosiomis darbo kalbomis, gerokai platesne kompetencija ir (aiški Lisabonos sutarties naujovė) gerokai didesniu nacionalinių (aukščiausių) teismų vaidmeniu pagal ES sutarties 19 straipsnio 2 dalį. Jei teismo praktiką reikėtų suprasti griežtai, susidurti su „tikra“ acte clair padėtimi galimybių būtų tiek pat, kiek sutikti vienaragį.

63.      Antra, pasikeitė ir stabdžių ir atsvarų sistema, susijusi su SESV 267 straipsnio 3 dalimi. Komisija pripažįsta pareigą prižiūrėti, kaip nacionaliniai paskutinės instancijos teismai naudojasi acte clair doktrina(50). Be to, Sprendimas Cilfit ir kt. buvo priimtas beveik dvidešimčia metų anksčiau nei Sprendimas Francovich ir kt.(51) Sprendimo Köbler(52) irgi dar reikėjo laukti gerus dvidešimt metų. Šiandien Teisingumo Teismas(53) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT)(54) nuolat nagrinėja bylas dėl galimo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nevykdymo.

64.      Trečia, akivaizdu, kad nacionaliniai paskutinės instancijos teismai praktiškai neatsisako naudotis acte clair doktrina (tiesiogiai ar netiesiogiai), net jei skundžiamuose sprendimuose – ar atskirąją nuomonę pareiškusio teisėjo – reiškiama nuomonė skiriasi(55). Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Teisingumo Teismui nebūtų išmintinga laikytis siauriausio tos doktrinos sąlygų aiškinimo. Tai neatitiktų tikrovės ir bendradarbiavimo dvasios, būdingos Teisingumo Teismo ir nacionalinių (aukščiausių) teismų santykiams.

65.      Grįžkime prie nagrinėjamo klausimo. Teisingumo Teismo nebuvo prašyta paaiškinti „abejonės“ (ką jau kalbėti apie „pagrįstą abejonę“) ar „akivaizdumo“ sampratų. Iš nutarties dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tono byloje C-197/14 aiškiai matyti, kad Hoge Raad nekyla jokių abejonių dėl to, kaip reikėtų elgtis nagrinėjamoje byloje(56). Teisingumo Teismo tiesiog paprašyta paaiškinti, ar tai, kad žemesnės instancijos teismas reiškia abejonę, iš tiesų reikia suprasti taip, kad paskutinės instancijos teismas taip pat privalo suabejoti. Dėl žemesnės instancijos teismo abejonių paskutinės instancijos teismas mažiausiai nebegalėtų prisiimti atsakomybės už savarankišką ES teisės klausimo sprendimą.

66.      Kita vertus, kaip yra anksčiau pareiškusi generalinė advokatė C. Stix-Hackl, akivaizdžiai tinkamam aiškinimui paprastai neprieštarauja galimybė dvejopai suprasti tam tikrą nuostatą(57).

67.      Kaip suprantu, pasakymas, kad „nacionalinis teismas turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“, vertintinas kartu su kitais Teisingumo Teismo Sprendime Cilfit ir kt. išvardytais kvalifikuojamaisiais veiksniais (žr. minėtą 53 punktą). Todėl reikalavimo negalima vertinti kaip absoliutaus. Veikiau jį reikėtų suprasti taip, kad galutinės instancijos teismo teisėjai, priimantys sprendimą byloje, turi būti patys įsitikinę, kad su jais sutiks kiti teisėjai. Mano manymu, aplinkybės, minėtos Sprendimo Cilfit ir kt. 16–20 punktuose, yra „priemonių rinkinys“, kuriuo nustatomas pagrįstos abejonės buvimas. Tai labiau įspėjamieji ženklai, o ne griežti kriterijai ir, atvirai, viso labo yra sveiko proto balsas(58). Taigi man, kitaip nei kitiems komentatoriams(59), neatrodo, kad Sprendime Cilfit ir kt. teigiama, kad pagrįstą abejonę galima objektyviai išmatuoti vien pagal skirtingą teisėjų aiškinimą. Iš tiesų byla Cilfit ir kt. buvo susijusi su padėtimi, kai nacionalinės paskutinės instancijos teismas paklausė teismo, ar gali būti taip, kad nebūtų pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl neišspręsto ES teisės klausimo. Teisingumo Teismas iš esmės į tą klausimą atsakė teigiamai ir pamėgino sudaryti su tuo susijusias sąlygas taip, kad nekiltų teismų nesutarimų. Kita vertus Sprendime Cilfit ir kt. nieko neužsimenama apie darytinas išvadas, jei teismų nesutarimas iš tiesų iškyla, kaip yra nagrinėjamose bylose.

68.      Šia prasme man atrodo ne taip svarbu, ar galimai nesutinka kitos valstybės narės, ar tos pačios valstybės narės teisėjas. Galiausiai Teisingumo Teismas yra pabrėžęs „skirtingų teismo sprendimų priėmimo Bendrijoje pavojų“(60), o tai, atsižvelgiant į specialų SESV 267 straipsnio 3 dalies tikslą – neleisti susiformuoti nacionalinei teismo praktikai, prieštaraujančiai ES teisės normoms, bet kurioje valstybėje narėje a priori apimtų valstybių tarpusavio scenarijų. Kitokia nuomonė iš tiesų būtų menkai pritaikoma valstybėms narėms, kurių sudėtinėse dalyse taikomos skirtingos teisės sistemos, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Be to, nors, reikia pripažinti, požiūris į juos skiriasi SESV 267 straipsnio aplinkybėmis, pageidautina nuosekliai vertinti nacionalinių žemesnės instancijos ir paskutinės instancijos teismų santykius: jei žemesnės instancijos teismui nėra privalomas nacionalinio paskutinės instancijos teismo sprendimas, kuris, pirmojo teismo nuomone, prieštarauja ES teisei(61), kodėl pastarajam teismui turėtų būti privaloma skirtinga žemesnės instancijos teismo išreikšta nuomonė?

69.      Taigi iš esmės mano nuomonė trumpai būtų tokia: jei nacionalinis paskutinės instancijos teismas yra pakankamai tikras dėl savo išaiškinimo, todėl gali prisiimti atsakomybę (ir galimą kaltę) už ES teisės klausimo sprendimą be Teisingumo Teismo pagalbos, jis turėtų turėti teisę pagal įstatymą taip pasielgti. Tačiau šiuo atveju yra ir šaukštas deguto, t. y. galimybė, kad paskutinės instancijos teismo valstybei narei bus pareikštas ieškinys dėl to, kad jis nesikreipė į Teisingumo Teismą ir (arba) netinkamai taikė ES teisę. Tą riziką privalo prisiimti išimtinai tas teismas(62).

b)      Ar reikia laukti žemesnės instancijos teismo prašymo priimti prejuducinį sprendimą baigties?

70.      Nors nemanau, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismo reiškiama abejonė užkerta kelią acte clair doktrinai, Hoge Raad 1 klausime, kaip jis suformuluotas, užsimenama apie galimybę, kad jis pats privalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą ar kad turėtų laukti žemesnės instancijos teismo prašymo, kuris (daryčiau prielaidą) būtų susijęs iš esmės su tuo pačiu ES teisės klausimu, jau sukeltos savarankiškos prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros baigties.

71.      Tokia padėtis turi tam tikrų ypatybių. Be abejonės, paskutinės instancijos teismas vis dėlto galėtų laikytis nuomonės, nepaisydamas žemesnės instancijos teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kad nėra pagrįstų abejonių dėl teisingo požiūrio ir nebūtina kantriai laukti Teisingumo Teismo sprendimo tuo klausimu, nes tam gali prireikti daug laiko. Suprantu tokią nuomonę.

72.      Vis dėlto kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis nacionalinių paskutinės instancijos teismų pareiga sąžiningai bendradarbiauti su Teisingumo Teismu, įtvirtinta ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, vis dėlto įpareigotų paskutinės instancijos teismą laukti Teisingumo Teismo sprendimo. Nes net jei retai pasitaikytų, kad Liuksemburge būtų skirtingai vertinamas protingas acte clair doktrinos taikymas, tas pavojus vis dėlto išliktų.

73.      Tačiau pareiga sąžiningai bendradarbiauti nesuteikia aiškaus teisinio pagrindo, kad galėčiau kildinti tokią pareigą laukti Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos rezultato. Galiausiai žemesnės instancijos teismo pateiktas klausimas gali nepatekti į Teisingumo Teismo jurisdikciją ar būti pripažintas aiškiai nepriimtinu, pavyzdžiui, kaip neatitinantis būtinųjų Procedūros reglamente įtvirtintų reikalavimų. Ginčas taip pat gali būti baigtas taikos sutartimi Teisingumo Teisme. Todėl paskutinės instancijos teismui keliamas reikalavimas sustabdyti bylos nagrinėjimą reikštų aiškų pavojų veiksmingam procesui ir sklandžiam teisingumo vykdymui. Vis dėlto atsižvelgdamas į tai ir į Sprendimą Köbler negalėčiau atmesti ir galimybės, kad kartais būtų protingiau palaukti Teisingumo Teismo sprendimo.

IV – Išvada

74.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch ir Hoge Raad (Nyderlandai) pateiktus klausimus:

–        Jei valstybės narės institucijos išdavė apdraustam asmeniui E 101 formos pažymą, kurioje nustatoma, kad šiam asmeniui taikytini tos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, tačiau atitinkamus socialinės apsaugos teisės aktus iš tiesų turi koordinuoti Sutartis dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, pasirašyta 1950 m. liepos 27 d., persvarstyta 1961 m. vasario 13 d. ir dar kartą persvarstyta 1979 m. lapkričio 30 d. (šį klausimą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai), 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 7 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintinas taip, kad pagal jį nereikalaujama kitos valstybės narės institucijų pripažinti šią pažymą.

–        Nacionalinis paskutinės instancijos teismas, manantis, kad teisingas ES teisės taikymas byloje nagrinėjamam klausimui yra toks akivaizdus, kad nebelieka pagrįstų abejonių pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį, neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo vien dėl to, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas tuo pačiu ES teisės klausimu kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL, specialusis leidinys anglų kalba 1971(II), p. 416, su pakeitimais; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35).

3 – 1950 m. liepos 27 d. sutartis dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, persvarstyta 1961 m. vasario 13 d., pakartotinai persvarstyta 1979 m. lapkričio 30 d.

4 – Nutartyje priimti prejudicinį sprendimą byloje C-72/14 kalbama ir apie subjektą AAA, ir apie AAAA; tai tiesiog paprasta klaida.

5 – Tuo klausimu žr. Sprendimo Elchinov, C-173/09, EU:C:2010:581, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

6 – Žr., inter alia, Sprendimo Torrekens, 28/68, EU:C:1969:17, 6 punktą; plg. Sprendimo Brusse, 101/83, EU:C:1984:187, 11 punktą. Vis dėlto Komisija teigia, kad X ir T. A. van Dijk taikomi Liuksemburgo teisės aktai, neatsižvelgiant į tai, ar mokesčiai apskaičiuoti remiantis Reino sutartimis, ar Reglamentu Nr. 1408/71.

7 – Gerechtshof te ’s-Hertogenbosch mano, kad X yra Reino upeivis. Hoge Raad savo nuomonės dėl T. A. van Dijk nepareiškė.

8 – Žr. Sprendimo Balazs ir Casa Judeţeană de Pensii Cluj, C-401/13 ir C-432/13, EU:C:2015:26, 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

9 – Žr. Sprendimo Hoorn, C-305/92, EU:C:1994:175, 10 punktą.

10 – Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies c punkte teigiama, kad, nepaisant 6 straipsnio, toliau taikytinos „kai kurios socialinės apsaugos konvencijų, priimtų valstybėse narėse prieš pradedant taikyti šį reglamentą, nuostatos, jeigu jos yra palankesnės išmokų gavėjams arba jei jos atsirado dėl konkrečių istorinių aplinkybių ir galioja nustatytą laikotarpį, ir jei jos yra išvardytos III priede“.

11 – Žr., inter alia, Sprendimą Walder, 82/72, EU:C:1973:62; Sprendimą Rönfeldt, C-227/89, EU:C:1991:52; Sprendimą Hoorn, C-305/92, EU:C:1994:175; Sprendimą Thévenon, C-475/93, EU:C:1995:371; Sprendimą Naranjo Arjona ir kt., C-31/96 to C-33/96, EU:C:1997:475; Sprendimą Gómez Rodríguez, C-113/96, EU:C:1998:203; Sprendimą Thelen, C-75/99, EU:C:2000:608; Sprendimą Kaske, C-277/99, EU:C:2002:74; Sprendimą Martínez Domínguez ir kt., C-471/99, EU:C:2002:523; Sprendimą Habeltir kt., C-396/05, C-419/05 ir C-450/05, EU:C:2007:810; Sprendimą Landtová, C-399/09, EU:C:2011:415; Sprendimą Wencel, C-589/10, EU:C:2013:303; ir Sprendimą Balazs ir Casa Judeţeană de Pensii Cluj, C-401/13 ir C-432/13, EU:C:2015:26.

12 – C-23/92, EU:C:1993:339, 23–25 punktai.

13 – Ten pat, 25 punktas (išskirta mano). Taip pat žr. Sprendimo Walder, 82/72, EU:C:1973:62, 6 ir 9 punktus.

14 – 187/73, EU:C:1974:57.

15 – Ten pat, 18–21 punktai, patvirtinta Sprendimo Frascogna, 157/84, EU:C:1985:243, 13 punkte.

16 – 28/68, EU:C:1969:17.

17 – 1958 m. rugsėjo 25 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3 dėl darbuotojų migrantų socialinės apsaugos (Oficialusis leidinys, 1964, p. 561).

18 – Pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1).

19 – 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6).

20 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 200, 2004, p. 1; OL L 188, 2013 7 9, p. 10). Tuo reglamentu buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 1408/71 nuo Reglamento Nr. 883/2004 taikymo datos (2010 m. gegužės 1 d.).

21 – 2010 m. gruodžio 23 d. išlyga dėl Reino upeiviams taikytinų teisės aktų, priimta pagal Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalį.

22 – Byloje Brusse, 101/83, EU:C:1984:187, Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotojas Reglamente Nr. 1408/71 numatytas teises įgijo pagal dvišalę sutartį, sudarytą pagal to reglamento 17 straipsnį.

23 – C-202/97, EU:C:2000:75.

24 – 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL, specialusis leidimas anglų kalba 1972(I), p. 159, su pakeitimais; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83).

25 – C-202/97, EU:C:2000:75.

26 – C-202/97, EU:C:2000:75.

27 – Žr. Sprendimą Banks ir kt., C-178/97, EU:C:2000:169; Sprendimą Herbosch Kiere, C-2/05, EU:C:2006:69 ir Sprendimą Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe, C-115/11, EU:C:2012:606.

28 – Tuo klausimu žr. Sprendimo Bouman, C-114/13, EU:C:2015:81, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

29 – Žr. inter alia, Sprendimo FTS, C-202/97, EU:C:2000:75, 53 punktą.

30 – Tuo klausimu žr. Sprendimo Bouman, C-114/13, EU:C:2015:81, 25–27 punktus. Tuo atveju Komisija taip pat nesėkmingai bandė įrodyti, kad nagrinėjamas dokumentas buvo privalomas; žr. generalinio advokato M. Szpunar išvados Bouman, C-114/13, EU:C:2014:123, 28 punktą. Taip pat žr. Sprendimo Adanez-Vega, C-372/02, EU:C:2004:705, 48 punktą; plg. 36 punktą.

31 – Akivaizdu, kad šio teiginio Teisingumo Teismas negali patikrinti. Vis dėlto atkreipiu dėmesį, kad Administracinis Reino upeivių socialinės apsaugos centras yra išleidęs tam tikras standartines formas pagal Reino sutartyse įtvirtintą režimą. Tos formos, inter alia, pridedamos prie 1989 m. kovo 2 d. Nutarimo Nr. 2; 1989 m. spalio 13 d. Nutarimo Nr. 3 ir 1990 m. kovo 27 d. Nutarimo Nr. 5 (pakeisto 2007 m. birželio 26 d. Nutarimu Nr. 7). Visas šias formas ir nutarimus galima parsisiųsti iš Laivybos Reino upe centrinės komisijos interneto svetainės (http://www.ccr-zkr.org).

32 – Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:335, 16 punktas.

33 – Žr., inter alia, Sprendimo Hoffmann-Laroche, 107/76, EU:C:1977:89, 5 punktą ir Sprendimo Pedro IV Servicios, C-260/07, EU:C:2009:215, 32 punktą.

34 – 283/81, EU:C:1982:335.

35 – Tuo klausimu žr. Sprendimo Parfums Christian Dior, C-337/95, EU:C:1997:517, 25 punktą ir Nuomonės 1/09, EU:C:2011:123, 84 ir 85 punktus.

36 – Pasak Teisingumo Teismo, tai yra: kalbinė teisinių tekstų įvairovė, specialiosios terminijos vartojimas ir ypatingi aiškinimo metodai; žr. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:335, 16–20 punktus.

37 – Žr. H. Rasmussen „The European Court’s Acte Clair Strategy in C.I.L.F.I.T. Or: Acte Clair, of Course! But What does it Mean?’“, 9 EL Rev. (1984), p. 242 ir 243.

38 – 283/81, EU:C:1982:335.

39 – Žr. generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvados Intermodal Transports, C-495/03, EU:C:2005:215, 84 punktą. Buvęs teisėjas D. Edward pavartojo žodį „neidealus“; žr. D. Edward „CILFIT and Foto-Frost in their Historical and Procedural Context“, leidinyje M. Maduro ir L. Azoulai (red.): The Past and Future of EU Law. The Classics of EU Law Revisited on the 50th Anniversary of the Rome Treaty 2010, Hart, 2010, p. 179.

40 – Žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą Wiener SI, C-338/95, EU:C:1997:352, pirmiausia 18–21 punktus.

41 – Žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados Gaston Schul Douane-expediteur, C-461/03, EU:C:2005:415, 2–4 punktus.

42 – Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados Lyckeskog, C-99/00, EU:C:2002:108, 60–78 punktus, pirmiausia 65 punktą.

43 – 283/81, EU:C:1982:335.

44 – 28/62–30/62, EU:C:1963:6, p. 38.

45 – Sprendimo Hoffmann-Laroche, 107/76, EU:C:1977:89, 5 ir 6 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino, kad pareiga teikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo netaikoma paskutinės instancijos teismui vykstant procedūrai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik šalys gali išspręsti ginčą nagrinėjant bylą iš esmės, kai galima kreiptis į Teisingumo Teismą. Taip pat žr. Sprendimo Morson ir Jhanjan, 35/82 ir 36/82, EU:C:1982:368, 9 ir 10 punktus.

46 – Žr. generalinio advokato F. Capotorti išvadą Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:267, pirmiausia 4 punktą.

47 – Vis dėlto derėtų paminėti Sprendimo Parfums Christian Dior, C-337/95, EU:C:1997:517, 30 punktą. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas, kuris pagal tarptautinę teisę privalo dėl teisinio aiškinimo kreiptis į tam įsteigtą teismą (nagrinėjamoje byloje – Beniliukso teismą), yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti Teisingumo Teismui prašymą dėl prejudicinio sprendimo pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį, jei tik pats tarptautinis teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal tą nuostatą ir faktiškai taip pasielgia.

48 – C-495/03, EU:C:2005:552, 35 punktas.

49 – Žr. Sprendimo Gaston Schul Douane-expediteur, C-461/03, EU:C:2005:742, 19 punktą.

50 – Žr. K. Lenaerts, I. Maselis ir K. Gutman (red. J. Nowak): EU Procedural Law, 1-asis leidimas, Oksfordas, 2014, p. 102, kurioje cituojamas Komisijos pirmininko G. Thorn 1983 m. liepos 25 d. atsakymas į Parlamente pateiktą klausimą (OL C 268, 1983, p. 25) ir gerai žinomas ieškinys dėl pažeidimo, kurį Komisija pareiškė Švedijos Karalystei dėl ginčytino Högsta Domstolen (Švedijos Aukščiausiasis Teismas) SESV 267 straipsnio 3 dalies nesilaikymo (2004 m. spalio 13 d. argumentuota Nuomonė 2003/2161, C(2004) 3899). Tuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados Lyckeskog, C-99/00, EU:C:2002:108, 65 punktą.

51 – C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428.

52 – C-224/01, EU:C:2003:513. Tame sprendime tiesiogiai kalbama apie pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį; žr. 55 punktą.

53 – Žr. netiesiogiai Sprendimo Komisija / Ispanija, C-154/08, EU:C:2009:695, 64–66 punktus (taip pat žr. 126 punktą) ir tuo klausimu Nuomonės 1/09, EU:C:2011:123, 84–87 punktus. Dėl šio pavyzdžio žr. bylą Ferreira da Silva e Brito ir kt., C-160/14, kuri dar nėra išnagrinėta.

54 – EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad „nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę neskundžiami, ir atsisakę kreiptis į Teisingumo Teismą su jiems kilusiu preliminariu klausimu dėl ES teisės aiškinimo, privalo nurodyti to atsisakymo motyvus, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje numatytas išimtis. Todėl jie privalo nurodyti motyvus, kodėl klausimas pripažintas nereikšmingu, kad Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs konkrečią ES tesiės nuostatą ar kad teisingas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nebelieka jokių pagrįstų abejonių“; žr., inter alia, Sprendimo Vergauwen ir kt. / Belgija (dec.), Nr. 4832/04, 90 punktą, 2012 m. balandžio 10 d., ir nurodytą teismo praktiką (neoficialus vertimas).

55 – Žr., inter alia, Lordų Rūmų (Jungtinė Karalystė) sprendimą Regina / Londono transporto komitetas [1992] 1 CMLR 5, visų pirma [45] punktą; Apeliacinio teismo (Anglija ir Velsas) (Jungtinė Karalystė) sprendimo Mighell / Reading ir kt. [1998] EWCA Civ 1465, [35] punktą; Lordų Rūmų sprendimą Three Rivers DV / Anglijos Bankas (Nr. 3) [2000] 3 CMLR 205; Högsta Domstolen (Aukščiausiasis Teismas) (Švedija) sprendimą NJA [2004] 735; Vestre Landsret (Vakarų aukštojo teismo) (Danija), paskutinės instancijos teismo, sprendimą UfR [2007] 54 (kurį ypatingąja tvarka panaikino Højesteret (Aukščiausiasis Teismas) (Danija) UfR [2011] 539, po sprendimo Mickelsson ir Roos, C-142/05, EU:C:2009:336); Aukščiausiojo Teismo (Jungtinė Karalystė) sprendimą Sąžiningos prekybos biuras / National plc ir kt. [2009] UKSC 6, visų pirma [49] punktą; ir Portugalijos sprendimus, kuriais pagrįsta dar neišnagrinėta byla Ferreira da Silva e Brito ir kt., C-160/14.

56 – Hoge Raad nurodo savo teismo praktiką, konkrečiai 2013 m. spalio 11 d. Sprendimą Nr. 12/04012, ECLI:NL:HR:2013:CA0827, kur buvo nuspręsta, kad E 101 pažyma, išduota Reino upeiviui, nėra svarbi. T. A. van Dijk taip pat pamini 2011 m. gruodžio 9 d. Hoge Raad sprendimą Nr. 10/03927, ECLI:NL:HR:2011:BQ2938, kur pasiektas panašus rezultatas dėl E 106 pažymos.

57 – Žr. generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvados Intermodal Transports, C-495/03, EU:C:2005:215, 110 punktą.

58 – Su tuo sutinka ir D. Edward, op. cit., p. 178.

59 – Visų pirma žr. M. Broberg ir N. Fenger, Preliminary References to the European Court of Justice, 2-asia leidimas, 2014, Oksfordas, p. 240–246.

60 – Žr. Sprendimo Intermodal Transports, C-495/03, EU:C:2005:552, 33 punktą. Išskirta mano.

61 – Sprendimo Elchinov, C-173/09, EU:C:2010:581, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

62 – Tuo klausimu žr. Sprendimo Intermodal Transports, C-495/03, EU:C:2005:552 37 punktą. Naujausi nacionalinių sprendimų pavyzdžiai, kai paskutinės instancijos teismas atsisako kreiptis į Teisingumo Teismą: 2014 m. sausio 3 d. Sofiysky gradski sad (Sofijos miesto teismas) (Bulgarija) sprendimas Pretsiz 2 EOOD / Bulgarijos valstybė, bylos Nr. 1782/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. Ustavno sodišče Republike Slovenije (Konstitucinis Teismas) (Slovėnija) sprendimas ECLI:SI:USRS:2013:Up.1056.11; 2014 m. gegužės 19 d. Alkotmánybíróság (Konstitucinio Teismo) (Vengrija) sprendimas, bylos Nr. 3165/2014 ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. Bundesverfassungsgericht (Konstitucinis Teismas) (Vokietija) nutartis, byla Nr. 2 BvR 2639/09.